Sekmadienio naktį nėjo miegas – klausiaus Svobodos; Dmitrijus Savickis pasakojo apie džiazo dainininkę Billie Holiday, leido jos įrašus. Vaikystė – pragaras: mušė kas netingėjo, ypač teta, pas kurią gyveno, dukart išprievartauta, paauglystėj buvo prostitutė etc.O prieš akis vis šmėžavo socialinės reklamos plakatas, kurį pamatysiu pirmadienio rytą laukdamas troleibuso važiuot į darbą: „Mušamo vaiko talentas niekada neužauga.“
Ne, aš visiškai sutinku: vaikų negalima mušti, taip elgtis nereikia (vyresnėlį esu dukart lupęs, gerai abu atsimenam, už ką, ir man prieš jį gėda, kad nesusivaldžiau), bet šis socialinės reklamos sakinys iš esmės, mano supratimu, neteisingas.
Talentas yra duotybė, jis gali tik atsiskleisti arba ne. Įgūdžiai visokie – taip, juo galima puoselėti, auginti ir pan. Talentui, manau, daug baisesnis dalykas yra bręstančio žmogaus žeminimas. Tai, kas nepalieka išorinių žymių, kurias gali užfiksuot medikas, ir tuo galima remtis baudžiant tėvą ar motiną. Visada susigūžiu išgirdęs kad ir parduotuvėj, kaip motina šaukia ant savo vaiko: netikėli, vėpla ir pan. Tikėtina, kad privačioj namų erdvėj tas vaikas išgirsta ir baisesnių vertinimų (nieko iš tavęs nebus ir pan.). Nepagarba ir niekinimas – štai kas baisiausia, ir jokie įstatymai nuo to neapsaugos.
Kaip koks užkietėjęs moralistas prirašiau. Nors, manau, tai teisybė.
