(a) 2023 II 24 išėjusiam Literatūros ir meno numery buvo Zigmo Pakštaičio pokalbis su istorijos doktorantu, dabar užsiimančiu допомога Ukrainos kariuomenei, Oleksijum Rudenko – „Humoras yra stipriausias mūsų ginklas“. Užkliuvau už lyg tarp kitko mestelto sakinio, kurį kilo noras patikslint:
Kalbama, kad viena garsiausių Ukrainos istorikių Natalia Jakovenko per Kyjivo puolimą 2022-ųjų kovą užsidariusi savo bute Kyjive vertė Tito Livijaus „Ab urbe condita“ [NatJ: „... історія ж починається не з Геродота, то такі казочки. Справжня історія – від Лівія. Українського перекладу Ab urbe condita нема, а я не так давно згадала, що добре знаю латину. Інші задуми вимагають роботи в архівах, а здоров’я не те, то вирішила сісти за Лівія.“ (...istorija juk prasideda ne nuo Herodoto, tai tokios pasakėlės. Tikroji istorija – nuo Livijaus. Ab urbe condita vertimo į ukrainiečių kalbą nėra, o aš neseniai supratau, kad gerai moku lotynų kalbą. Kiti sumanymai susiję su darbu archyvuos, o mano sveikata nebe ta, tai nusprendžiau sėsti prie Livijaus.)], kuri ką tik išleista! (nr. 4, p. 7)
(b) Ir mintys nuklydo į Czesławo Miłoszo romaną, kurį citavau ankstesniam „susieji – ir [...]“ įraše; prisiminiau Valdžios užėmimo (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys) pradžią; simpatingiausią kūrinio personažą – prof. Gilį. — 1945-ų ankstyvas pavasaris. Naujosios prosovietinės valdžios išprašytam iš universiteto (dėl galimai žalingo poveikio jaunimui) 58-erių profesoriui likusi vienintelė prasminga veikla – iš graikų kalbos verst Tukidido Peloponeso karą (ukrainiečių istorikės supratimu – pasakas; ne, vis dėlto negalima taip vadint; jei tai dar ne справжня, t.y. tikroji istoriografija, tebūnie bent taip: kritiniai amžininko atsiminimai; Tukididą į lietuvių kalbą yra vertęs Leonas Valkūnas):
Kaip bus su Tukididu? Gal išleis nedideliu tiražu, bet kaip bus su tuo karčiu žmogžudysčių, gudrybių, klastos ir karų niekingumu, nuolat kyšančiu iš „Peloponeso karo“ puslapių? Pavojingas istorijos vaizdas. Profesorius prisiminė, koks buvo valstybinės leidyklos direktoriaus veidas pasirašant sutartį. Nuleistos akys; geraširdiška, bemaž nuoširdi šypsena turėjo vos įžiūrimą atlaidumo, kartėlio ir ironijos šešėlį. (p. 18)
Pacituojamas ir esą prof. Gilio išverstas Tukidido veikalo gabaliukas, kurį be didelio pritempimo galima skaityt kaip parašytą, tarkim, apie nesenus pokyčius Rusijoj:
„Siekiant pateisinti iki tol nederamais laikytus veiksmus, buvo pakeista įprasta žodžių prasmė. Kvailą drąsą imta laikyti narsia ištikimybe viešajam gėriui, atsargų santūrumą – bailumu, besislepiančiu už gražios regimybės. Sveikas protas tapo tik silpnumo apraiška, aukštas intelektas vertintas kaip visiškas išglebimas. Žiaurumas iki pamišimo buvo vadinamas išties narsios sielos bruožu [...]. Apie tuos, kas stengėsi nenaudoti šių priemonių, sakydavo: išduoda savo partiją, pabūgę priešų.“ (p. 19)
Ir dar viena citata apie prof. Gilį:
Dėstydamas kalbėjo tai, dėl ko buvo įsitikinęs: perspektyva, iš kurios regime istorijos įvykius, be paliovos kinta, ir istorija kaip vargšės Hado pamėklės trumpam atgyja tik tada, kai yra maitinama amžininkų krauju. Graikijos praeitis gaivinta vis kitaip ir kiekvieną kartą patarnaudavo istorikų aistrų lemiamiems teiginiams patvirtinti. (p. 109–110)
— kartkartėm pagalvoju: o kaip pernai vasariui baigiantis prasidėjusi справжня війна atrodys gegužės pabaigoj gimusiai anūkei, kai ateis laikas ir apie tai pagalvoti? — Ir ką gali žmogus spėliot, jei dar nežinia, kokia bus to karo baigtis; taip, tikim, kad teisingumas juk turi egzistuot, kad jo reikia siekti; tikim ar bent norim tikėt, kad ukrainiečiai išvis okupantus iš savo tėvynės; tikim, kad viskas baigsis gerai; bet ar tikrai taip bus? — Kuo esu beveik tikras: kad ir ką kas šnekėtų apie pasaulio pasmerktumą*, vis dėlto bent jau po kelių dešimtmečių dar bus aišku, kas šiam kare atstovavo gėriui etc. ir kas – blogiui etc.
— nors šiaip, jei nenorim užsiimt saviapgaule (o juk norim!), į visus klausimus apie ateitį derėtų atsakyt labai trumpai ir paprastai: nežinau.
------------------------------------
* pvz. (vakar perskaičiau apie fizinį pasmerktumą): „[...] jeigu mūsų mąstymas ir pasaulio tvarka nesikeis, mes esame pasmerkti. Dabartinis pasaulio vyksmas veda į elementarų žmonijos susinaikinimą – per karą, klimato kaitą, technologinį transhumanizmą arba visa tai vienu metu.“ (Povilas Aleksandravičius, „Žodžiams reikia jėgos: iš kur ateis mus gelbstinti galia?“, NŽ-A, 2023, nr. 2, p. 12) [Kokią išeitį siūlo autorius? – „norint išvengti pražūties ir taip sukurti naują žmonijos tvarką, turi įvykti kai kas neįmanoma. Ar tai, kas dabar atrodo neįmanoma, gali tapti įmanoma? Ar pasaulyje gali rastis tai, ko nebuvo, ir viską pakeisti? Ar įmanoma radikali naujovė? Teigiamas atsakymas į šiuos klausimus yra vienintelė mūsų viltis“ (ibid.). Šiaip įdomus skaitinys; kartais pagalvoji, kad gal „tai gali tapt įmanoma“, bet tarp „įmanoma“ ir „yra“ juk žioji kur kas didesnis tarpas nei tarp „neįmanoma“ ir „įmanoma“ (prigalvot visko galima).]
