ubaksnojęs
1244 įrašo apie Širvio dainuotą Aistį Pasitaisą, prie citatos bibliografinės nuorodos dar pridūriau: „
Kultūros baruos buvo ir [Irenos] Oškinaitės-Būtėnienės rašinys ‘Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui’, 1991, nr. 12, p. 51–53“. Tas IrO-B rašinys, iš kurio pacitavau, atremtas į Greimo laiškus, o šitas – į Greimienės, su kuria Būtėnienė kartu mokės Kauno „Aušros“ gimnazijoj, leido šapirogruotą laikraštį
Živilė.
Galvoj vis pasisukioja mintis: kur nors reiktų užfiksuot, kad Ona Bagdonaitė – bene pirmoji Emilio Ciorano vertėja į lietuvių kalbą (E.M. Cioran, „Tremties pliusai ir minusai“,
Santarvė, 1953, nr. 4, p. 29–30), kad išvertė Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo veikalo
Réveiles et prodiges (1960) pradžią („Atbudimai ir prajovai“,
Metmenys, nr. 11, 1966; bestiariumas – gyvulynas), kad prancūzų kultūra jai gal buvo net savesnė, bent pradžioj, negu Greimui, kad per ir tėvą –
dr. Juozą Bagdoną. — Ai, visokių mintigalių galvoj pilna, tas nieko nereiškia. Šito įrašo ėmiaus užkliuvęs už Irenos Oškinaitės-Būtėnienės rašinio dalies, kur ji pasakoja būtent apie Greimienės tėvą:
Dr. Juozas Bagdonas vertas išsamios monografijos ar studijos, tuo labiau, kad jo veiklos ir gyvenimo medžiaga labai gausi ir kai kuriuo aspektu aktuali. Vis integruojamės, ieškom kelių į Europos kultūrą, o dr. J. Bagdonas jau nuo 1900 metų konkrečiai integravosi organizuodamas ir rengdamas Pasaulinėje Paryžiaus parodoje Lietuvos skyrių. Dirbdamas lietuviškų raštų platinimo darbą, keliauja ir darbuojasi: Londone, Varšuvoje, Šveicarijoje, Škotijoje (ten vertėsi gydytojo praktika), Paryžiuje.
Atskirai apie veiklą Paryžiuje. Amerikos lietuvių parodos komiteto kviečiamas perima lietuviškojo skyriaus Paryžiaus 1900 m. parodoj organizavimą. Parodos metu dr. J. Bagdono susirašinėjimas su Prancūzijos įstaigomis yra parašas [= pasirašytas?] Goštovt. Apie 1935 m. lenkai gražino dr. J. Bagdono likusią jo biblioteką Vilniuje. Ant knygų, pirmame puslapyje yra tas slapyvardis ir dar M.A.N., o tai reiškė paprasčiausiai „man“. Bibliografams būta mįslės.
Musée de l’Homme yra paliktos visos knygos, buvusios eksponuotos 1900 m. parodoje folkloro, etnografijos ir kt. tematika. Po parodos dr. J. Bagdonas tas knygas atidavė Bibliotèque Nationale. Berods 1972 m. vasarą Greimų žentas
[Hugo Zemp] aptiko tas knygas, ant kiekvienos jų priklijuotas lapelis, kuriame dr. J. Bagdono prancūziškai duodamas résumé, o Greimų duktė Ada
[Martinkus, kitaip – Martinkutė-Greimaitė (tėvas – aviatorius Klemensas Martinkus; Greimas patėvis), *1937 Kaune, 2011 palaidota Kudirkos Naumiesty šalia senelio, dr. Bagdono; svarbiausias darbas – Eglé, le Reine des serpents: Un conte lithuanien (Paris, 1989), studijos ištraukų yra Tautosakos darbuose, t. II ir III (1993 ir 1994), vertė ir pristatė Daiva Astramskaitė] atpažino senelio rašyseną. Besiknisdama Žmogaus muziejaus archyvuose, užtiko fotografijas, kurios buvo eksponuotos parodoje, gavusi leidimą padarė kopijas ir padovanojo mamai Kalėdų proga. Vienuose rėmuose laukų darbai, kituose namų darbai: kiemas, šulinys, vištos. Matyti verpstė, sviesto muštuvė, visokie baldai ir rakandai. Muziejaus rūsyje sukrauti ir eksponatai: baldai ir tautiniai drabužiai, kurie neeksponuojami, nes nėra klasifikacijos kriterijų.
„...Baisu net pagalvoti, kad viskas tame rūsyje gali supūti ir išnykti... Gal reiktų padaryti tų nuotraukų kopijas ir jas Jums atsiųsti. Klausimas Juliui Būtėnui: Ką manote? / [...]“ (iš O. Greimienės laišk[o]).
Nežinau, kaip reagavo tuometinė Kultūros ministerija, kuri apie tuos eksponatus buvo informuota, bet tiek girdėjau, kad kai kurie asmenys įvertino kaip nevertą dėmesio faktą. (KB, 1991, nr. 12, p. 52)
Perskaičius tokį tekstą, sunku atsispirt norui pabrist giliau, pasiaiškint, kas po parodos liko Paryžiuj, ar kas nors dar, be Greimienės dukros ir žento, tuo palikimu domėjos. — Prisiminiau 2006-ais išėjusią knygą Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1990 metais (sudarė ir įvadą parašė Remigijus Misiūnas). Įvade, p. 79–80, yr apie tai, kas liko Paryžiuj; papasakota remiantis Juozo Bagdono rašiniu „Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais“, kuris paskelbtas keturiuose Mūsų senovės numeriuos 1937–1939 metais. Šis tas iš dr. Bagdono „ataskaitos“ paskutinio skyriaus „Parodos likvidavimas“ (paroda oficialiai buvo uždaryta 1900 XI 12):
1. Atsilyginimas už vietą parodai ir pagalbą
Pagal susitarimą Trocadero muziejui reikėjo pavesti grupę ir viską, kas priklausė etnografijai ir nebuvo paskolinta. Pradžioje nebuvo raštu susitarta, ką palikti Trocadero muziejui, o ką sau. Kiti daiktai buvo gana įdomūs, ir norėta juos pasilikti sau, kiti paskolinti (pvz., išdrožinėtos lazdos, pirštinės, buteliai su figūromis ir t.t.), bet galima buvo juos nusipirkti. Reikėjo greičiau sudaryti dar neparuoštą dovanotų ir įgytų daiktų sąrašą. Lapkričio 5 d. buvo išduoti Trocadero muziejui 6 aprėdytos figūros ir 77 daiktai, drauge su jų sąrašu. Mokslinė tų eksponatų vertė buvo nedidelė. Iš figūrų vykusiai padarytos buvo 2, šeimininkė ir piršlys. Vertesni eksponatai buvo: šaudyklė, padaryta 1701 m., apvalus seklytinis stalas iš 1720 m., senoviška kėdė su išriestu viršum, kraitinė skrynia su gėlėmis, karninės ir megztos vyžos ir kt. 13 daiktų buvo modeliuoti. […]
Savo laiške muziejaus administracijai, perduodamas eksponatus, aš pabrėžiau, kad dalis eksponatų yra sumažinto didumo (modeliuotų) ir patobulintų, o ne senoviškų, ir kad nebuvę galima įsigyti ir atsiųsti senoviškų eksponatų natūralaus didumo. Audinių ir juostų pavyzdžius žadėjau atsiųsti vėliau. Be eksponatų buvo įduota muziejui dar fotografijų. Parodos reikalais nekartą prisėjo gaišinti vietos inteligentus, todėl ir jiems ar šiokiu ar tokiu būdu buvo pareikštas dėkingumas. Tam tikslui buvo išdalinti Catalogue des livres lithuaniens, Developpement de la litérature lithuanienne, kun. Miluko Albumas I, II ir III dalys ir kt. Be to, ponams A. L. ir K. D. buvo duota atminimui po vieną P. Rimšos išdailintą lazdą su tam tikra etikete. Tradicija reikalavo, kad būtų padėkota (duota pour boire) ir sargams, kuriems buvo pavesta eksponatai saugoti.
2. Aukos muziejui ir Nacionalinei Bibliotekai
Dar prieš pasibaigiant parodai, iškilo du nauji sumanymai: aukoti Trocadero muziejui raštų ir eksponatų, liečiančių Lietuvos etnografiją, ir aukoti visus 1900 m. leidinius Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Tuo tikslu buvo išsiųsti tam tikri paraginimai į Tilžę, į Ameriką ir kitur. Į Ameriką buvo išsiųstas prancūziškas katalogas, kuriame paties p.
Landrin’o buvo nurodytos knygos, Trocadero Muziejaus Bibliotekai pageidaujamos. Knygas etnografijos muziejui pasisekė surinkti gana greitai. Jos buvo įduotos muziejaus administracijai 1901 m. sausio mėn. ir paskelbtos
„Vienybės Lietuvninkų“ N 8 [žr. p. 89–90]. […]
Sunkiau buvo nupirkti muziejui pageidaujami eksponatai. […] Lapkričio pradžioj buvo nusiųstos muziejui kanklės, pirštinės, tabokinės, margučiai, audiniu ir juostu pavyzdžiai, rankogaliai, krepšis (tašė), iš viso 9 pavyzdžiai. Be to, buvo pridėtos lietuviško albumo II ir III dalis su lietuvišku ir anglišku tekstu. […]
Daug sunkiau buvo surinkti raštai Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Jai aš siūliau paskirti visą mūsų 1900 m. dvasinį turtą: spaudinius ir svarbesnius rankraščius, paveikslus, piešinius ir kitus dokumentus, rodančius pažangą literatūroje, dailėje, moksle. Be to, prašiau atsiųsti knygas dailiais apdarais, su spaudos ženklais, pagražinimais, o ypatingai turinčiais tautišką pobūdį.
Knygas prašiau siųsti
J[ono] Pautieniaus vardu, o ne tiesiog į Nacionalinę Biblioteką: reikėjo uždėti parodos antspaudą, užrašyti pavadinimus prancūziškai, sustatyti sąrašą ir su tam tikru oficialiu raštu nusiųsti į biblioteką. Bet į kvietimą aukoti raštų Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai atsiliepė ir žadėjo atsiųsti savo raštus tik „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės Sargas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir „Lietuva“. Kiti laikraščiai ir leidėjai atsisakė. Kadangi toks sumanymas jau buvo paskelbtas ne tik Trocadero administracijai, bet ir Nacionalinei Bibliotekai, tai aš atsiliepiau į Amerikos lietuvių visuomenę per
„Vienybę Lietuvninkų“ N 18, paskelbdamas straipsnį „Apie auką Nacionališkai Bibliotekai Paryžiuje“ [žr. p. 211]. […] tame straipsnyje aš nurodžiau, kad „tautiškos institucijos išduoda atskaitas kas link savo turto, dėl to mūsų auka būtų taipgi apgarsinta kaipo auka Lietuvių Tautos, da gyvuojančios ir drauge su kitomis turėjusios savo parodą 1900 m. Paryžiuje“, kad „Nacionališka Biblioteka“ yra viena iš garsiausių visame pasaulyje institucijų ir yra lankoma daugybės žmonių, kad Nacional. Bibliotekos kataloge figūruos taip pat ir lietuviška literatūra. Nors 1900 m. raštų rinkimas ir užtruko, bet vis dėlto šis reikalas buvo atliktas.
Pirmas siuntinys Nacionalinei Bibliotekai buvo išsiųstas 1901 VI 7 d. su tam tikru raštu, antras X 27 d. (Pr. 27a ir b). XI 28 d. buvo gautas laiškas iš Nacionalinės Bibliotekos direktoriaus p. L. Delvitzo [=
L. Delisle?], kuris pranešė apie raštų gavimą, jų inventorizavimą į spaudinių departamento rinkinius ir dėkojo už įdomų siuntinį – „serie intéressante“ (Pr. 28).
Iš viso Nacionalinei Bibliotekai turėjo būti nusiųsta 51 knyga, 14 laikraščių (10 komplektų, 4 nepilni komplektai), 6 atsišaukimai, 4 katalogai ir 2 statutai, viso labo 77 spaudiniai. […] Bet iš mano antro laiško Nacionalinės Bibliotekos Direktoriui matyti, kad jam buvo nusiųsta ne 51, bet 52 knygos, laikraščių ne 14, bet 16, atsišaukimų ne 6, bet 5, viso 82 leidiniai, be to, nurodyta, kad trūksta 2 atsišaukimų. (Mūsų senovė, t. II, nr. 4(9), 1939, p. 564–568)
Kas po parodos liko Paryžiuj, daugmaž aišku; o kas nors dar, be Greimienės dukros ir žento, tuo palikimu domėjos? — Peržiūrėjau 2006-ais išleistoj knygoj esantį panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašą: archyviniai dokumentai iš VUB Rankraščių skyriaus ir pora iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Chicagoj; tarp literatūros irgi nieko tokio, kas būtų panašu į Paryžiuj likusių dalykų studiją. Nebesiknisau toliau, nebeieškojau; net norėtųs manyt, kad ne tik dr. Bagdono anūkė su vyru yra žiūrinėję XX amžiaus pačioj pradžioj Paryžiaus kultūros institucijose atsidūrusius lietuviškus eksponatus ir leidinius, kad kas nors dar yr patyrinėjęs tą pirmą kultūrinę dovaną lietuvių tautos vardu, tik neradau liudijimų — (stop) —
Digresija Data (1900) ir institucija (Musée de l’Homme) priminė dar vieną norą išsiaiškint.
Eligijus R., rinkdamas medžiagą studijai apie dr. Joną Basanavičių, ne tik jo rankraščius skaitė, domėjos ir jam priklausiusiom knygom. Viena tokių – 1900-ais Londone išleista
Williamo Z. Ripley The Races of Europe: A Sociology Study. Tos knygos skyriuj „Russia and the slavs“, beje, minimi ir Letto-Lithuanians, kurie are the lightest (pagal hair, eyes, and skin) in the group (ta grupė – nuo šviesiausių link tamsiausių – Letto-Lithuanians: blond 67%, mixed 28, brunet 5; White Russians: 57, 31, 11; Podolians: 55, 29, 18; Little Russians: 33, 46, 20; Ruthenian mountaineers: 28, 32, 40 ir Great Russians: 40, 40, 20). Dar ten visokių lyginimų prirašyta, bet ne tai šiuo atveju svarbu. Tarp p. 346 ir 347 yra įterptas lapas su 6 nuotraukom (žr. kopiją kairėj). — O gal galima išsiaiškint, kas tas lietuvis blondinas? Vardą pavardę. Pasidalino tokiu noru ElR su bibliotekos žmonėm, ir... užkibau. Kadangi tos
knygos pirmas leidimas išėjo New Yorke 1899-ais, gal tas lietuvis – koks imigrantas į JAV? Gal fotografuota kokiam dokumentui, kuriam reikia veido vaizdo ir iš priekio, ir iš šono?
Bet viską supainiojo vienas puslapis iš Algirdo Gustaičio knygos Tikroji Lietuva: 79 žemėlapiai ir 172 iliustracijos (Chicago, 1983) – iliustracija 123-iam puslapy (žr. dešinėj). Vėl tas pats lietuvis, tik šįkart „atstovaujantis“ ne šviesiam gymiui, o žandikaulio tipui. — Toks įspūdis, kad Žmogaus muziejuj Paryžiuj eksponuojama nuotrauka – iš trijų komplekto: žiūrėkite tiesiai, žiūrėkite į dešinę, žiūrėkite į kairę.
O klausimas, kas tas „reprezentatyvusis“ lietuvis, kuo vardu pavarde, gal ir neatsakomas. Nebent Musée de l’Homme fonduose saugomas nuotraukos originalas, o jos antroj pusėj užrašyta ne tik tautybė, bet ir asmenvardis.
