(1221) Visiškai tarp kitko: dar iš pablūdinėjimų

Beveik prieš metus buvo įrašas, kurį parengė coll. Pranas V., – Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų. Vienas to įrašo gabaliukas – štai šitas (kas juodai – Prano, kas žaliai – mano):

√ 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]

Pernai rudenį, kai įvairiaip buvau įsimaišęs į Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimus, rytais pablūdinėdavau po internetą – o gal ką naujo pavyks rast? Juk nuo 1999-ų, kai išėjo BrKr Raštai, nebuvau rimčiau prie jo grįžęs. — Maironio lietuvių literatūros muziejaus interneto svetainėj, skyriuj „Įdomūs eksponatai“, jau senokai yra atsiradęs Albinos Protienės parengtas tekstelis apie Bronių Krivicką; iš jo sužinojau apie BrKr novelės „Žmonijos istorija“ rankraštį, kurį buvau pražiopsojęs rengdamas Raštus (paskelbtas ką tik išėjusiam Šiaurietiškų atsivėrimų š.m. antram numery); po tekstu maironiomuziejuj.lt – nuotraukų, kuriose yr ir BrKr, galerija; viena jų – būtent ta, kuri buvo ir Mokslo dienose 1938-ais (tenurodyta, kur BrKr). Bet tą nuotrauką, pasirodo, turi ne tik Maironio muziejus. Turi ir Biržų „Sėlos“ muziejus – įdėta europeanon.eu kaip... Biržų gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas mokytojo Kazimiero Linkevičiaus (bet nurodytas fotografas: Boruchas Michelsonas). Yra ir trečia nuotrauka, priklausiusi tam renginy dalyvavusiam Pasvalio gimnazijos poetui, po karo ten mokytojavusiam Juliui Šimkevičiui, kurio fondas – Pasvalio Katiliškio bibliotekos Rankraštyne, nuotrauka paskelbta pasvalioj.lt – geriausios kokybės kopija, kokią radau internete. Galima įžiūrėt veidus; žr. apačioj (įdėjau vad. pradinio dydžio, kad nebereiktų didintis, norint patyrinėt). — Ir kilo kvailas noras įvardint kuo daugiau žmonių.

Pradžioj apie patį literatūros ir muzikos vakarą remiantis ne tik Mokslo dienų tame pat numery kaip nuotrauka buvusiu aprašu (p. 101–102), bet ir Ateity skelbtuoju (1937/38 m.m., vasaris, nr. 2(14), p. 607–608; kas iš Biržų gimnazistų literatų pasirašinėjo slapyvardžiu Klevelis, nežinau; jei reiktų spėt, gal Nina Klevickaitė?). Dalyvavusios gimnazijos (atstovų pasirodymo scenoj tvarka): Linkuvos, Mažeikių, Panevėžio mergaičių ir berniukų, Pasvalio, Šiaulių mergaičių, Telšių ir Biržų. Atvažiavo tik literatai, visą muzikinę programą atliko Biržų gimnazistai, parengti mokytojo Kazimiero Linkevičiaus. Renginys vyko dvi dienas: 1938 I 29 – pats vakaras-paradas, kaip tada mėgta sakyt, o kitądien, cituojant iš Ateities, „įvyko literatų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir kalbėjo Ponas Inspektorius [= pirmąkart į Biržus atvykęs svečias iš Kauno – neseniai Švietimo ministerijoj gimnazijų inspektorium pradėjęs dirbti Juozas Rainys]. Be to, buvo pasidalyta įspūdžiais su svečiais, buvo dar paskaityta kūrybos. Po susirinkimo nusifotografavom.“ Taigi, nuotraukos vieta ir laikas: Biržų P.L.P. Antano Smetonos valstybinės gimnazijos aktų salė, 1938 I 30. Antrai dienai žemaičiai, regis, neliko, bent jau Vytauto Mačernio iš Telšių šitoj nuotraukoj tikrai nėr.
Kas kur dera pradėt nuo vyresniųjų, sėdinčių antroj eilėj. Iš kairės trečias – Pasvalio gimnazijos lituanistas Ignas Serapinas (†2002 IX 25), penktas – Biržų notaras, gimnazijos tėvų komiteto narys, pats rašęs eilėraščius Pranas Lembertas (tada: Lemberis), šeštas – inspektorius Rainys, septintas – šeimininkas, Biržų gimnazijos direktorius lotynistas Juozas Vosylius, aštuntas – Biržų gimnazijos muzikos mokytojas Linkevičius.
Gimnazistai. Tie, kuriuos norėjo rast coll. Pranas (Mačernio tikrai nėr): Pranė Aukštikalnytė iš Panevėžio – trečioj eilėj iš dešinės šešta, Paulius Drevinis – pirmoj eilėj iš dešinės trečias, Eugenijus Matuzevičius – antroj eilėj iš dešinės antras (jo simpatija Aniceta Alimaitė – penktoj eilėj iš kairės šešta), Bronius Krivickas – penktoj eilėj per vidurį, iš dešinės skaičiuojant, aštuntas. Ir dar pavardinsiu bent jau kai kuriuos išsiaiškintus: renginio aprašo Mokslo dienose autorius Kostas Tymukas – pačioj viršutinėj, jau šeštoj eilėj iš kairės antras; spėjama aprašo Ateity autorė Nina Klevickaitė-Klevelis – trečioj eilėj iš kairės septinta; aštunta – Biržų gimnazijos poetė Pranė (Pranciška) Matulytė; Julius Šimkevičius iš Pasvalio gimnazijos, kuriam priklausė būtent šis nuotraukos atspaudas, – ketvirtoj eilėj per vidurį, su akiniais (jei gerai suskaičiavau, iš kairės dešimtas); šalia, Šimkevičiui iš dešinės (kitaip skaičiuojant: ketvirtoj eilėj iš kairės devintas) – Aleksas Šatas, irgi iš Pasvalio; Stasys Šneideris-Diemedis iš Panevėžio – netoli Krivicko, penktoj eilėj iš dešinės dešimtas, galvą pasukęs; — timptelkim vadeles; tik dar du žmones įvardinsiu: ketvirtoj eilėj iš dešinės trečias (lig nosies už nugaros stovinčiam) – būsimasis Vilniaus katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas; toj pačioj eilėj iš dešinės septintas (pakreipęs galvą, su akiniais) – Mamertas Indriliūnas, kurio 100-metis netrukus – sausio 28-ą.
— — nežinau, gal, jei turėtum žmogus tam laiko ir būtum užtektinai užsispyręs, gal net du trečdaliu šitoj nuotraukoj matomų žmonių galėtum įvardint. Bet kam to reikia? Šaukštai jau popiet: nuotraukos jau įdėtos į skirtingas vietas su skirtingais aprašais, nieks jokiais tikslinimais nebeužsiims. Pablūdinėjau, patyriau atpažinimo džiaugsmo, šį tą užfiksavau, ir gan.

(1220) Visiškai tarp kitko: šis tas iš pablūdinėjimų

lūdinėjimai – taip vadinu tai, kuo kartais užsiimu. Dingt galvon pirmas žingsnis, ir leidies tolyn be jokio tikslo, be jokio plano.
Štai pavyzdys, iš pernai. Reikia pagooglint: bronius krivickas. — Ir radau powerpointu padarytą dalyką „Mačernis – mokinys ir studentas“. Radau todėl, kad prie vienos nuotraukos, to dalyko 13-tan puslapin įdėtos (žr. dešinėj), parašyta:

Literatūros vakaras Panevėžyje. B. Krivickas – paskutinėje eilėje trečias iš dešinės. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m.

Ne Krivickas tas jaunuolis, tik šiek tiek panašus, tikrai ne Bronius Krivickas. Bet tikrai šalia Mačernio, pirmas iš kairės, Paulius Drevinis; trečioj eilėj trečia iš kairės – Pranutė Aukštikalnytė, o pirmos eilės vidury – Kazimieras Vasiliauskas.
Dzingt: pala, ar nėr šitos nuotraukos Mačernio Po ūkanotu nežinios dangum? Yr, p. 451: būsimasis monsinjoras neįvardintas, bet nurodyta, kad paskutinėj eilėj antras iš kairės J. Stasiūnas. Jonas Stasiūnas, tas operos dainininkas? Pasirodo, taip. Tik ne antras, o trečias iš kairės. Radau jo šimtmečiui (gimęs 1919-ais) parengtą virtualią parodą, kurios vienam skyriuj pridėta nuotraukų iš mokslų Panevėžio gimnazijoj laiko. Antras iš kairės viršuj – Aleksandras Petkevičius, pirmas iš dešinės toj paskutinėj eilėj – Algirdas Kuzma. Aukštikalnytė, Stasiūnas, Petkevičius, Kuzma – Panevėžio gimnazijoj veikusios Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos nariai; vienas iš kuopos globėjų buvo muzikos mokytojas Mykolas Karka, ir pakreipęs Stasiūną į dainininko kelią. O centre sėdintis kunigas – Alfonsas Sušinskas Adolfas Stašys [ačiū, Brone, už patikslinimą].
Strykt: pernai buvo ir Pauliaus Drevinio šimtmetis; ta proga Biržų Jurgio Bielinio biblioteka išleido knygą Ieškok tik širdies..., kurioj jo poema Baltasis miestas ant Baltosios upės kranto, parašyta 1953–1954-ais Irkutsko srity, ir 1949–1956-ais iš tremties rašyti laiškai Teodorai Grudzinskaitei, su kuria kartu mokės Biržų gimnazijoj (paskui mokės Tauragėj, buvo tos gimnazijos Maironio meno kuopos pirmininkas, baigė gimnaziją Panevėžy); knygoj pabaigoj – bibliografija, o joj užfiksuota ir tokia pozicija:

Žemaičių moksleiviai pas aukštaičius: [Panevėžyje įvyko moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras, kuriame dalyvavo P. Drevinis] // Žemaičių prietelius. – 1938, bal. 27, p. 8.

Gerai, kad yr epaveldas. Štai tas straipsniukas →
Nežinau, gal dar ir per silpnas pagrindas, bet būčiau linkęs tą nuotrauką datuot 1939 IV 22 (Mačernis joj – bebaigiantis VIII klasę; plg. su jo nuotrauka pirmakursio, 1939-ų pabaigoj daryta). Jei su Alfa Sušinsku, tai gal čia tam vakare dalyvavę ateitininkai?
Op šonan: Umbračiūnas = Umbražiūnas ar Umbražūnas? (Kad Zigmas, tai aišku.) Kapočiaus enciklopedijoj Umbražiūnas; JAV lietuviuose (t. II, p. 402) – Umbražūnas (Umbrazunas), bet po nuotrauka Umbražiūnas. *1919 V 24 Sedoj, 1941–1944-ais studijavo VU Humanitarinių mokslų fakultete. Kada miręs? 2007 III 15.
Googlindamas zigmas umbražūnas radau jo tekstą, kuriame minimi Mačernis, Krivickas, Indriliūnas, Mykolaitis-Putinas, Motiejus Miškinis, – Draugas, d. II, 1974 X 26, p. 3, 4. Nebuvau iki tol skaitęs šitos apybraižos; porą gabalų perkeliu šitan įrašan su digresijom:

Rudens numirę lapai
Apybraiža apie neužbaigiamą kelionę

Ir vėl krinta rudens numirę lapai. Žvelgi į medžių viršūnes ir matai, kaip pajuodę debesys plaukia pavargusios saulės šviesoje, auksiniai, raudoni, bemirštantys lapai, plasnodami šiaurės vėjuje, driekiasi į mirties kilimą. Tiek daug numirusių lapų. Beveik visur juos vadina rudens lapais, bet prancūzai juos vadina – les feuilles mortes – numirę lapai. Ir man tas pavadinimas arčiau prie širdies. [Su taip besivadinančio Jacques’o Prévert’o eilėraščio žodžiais yra daina; lietuviškas dainos pavadinimas „Auksiniai lapai“; Prévert’ą į lietuvių kalbą vertė Neringa Abrutytė, reiktų pasižiūrėt, ar rinktinėj Puokštė = Le bouquet (1999) yr tas eilėraštis; ar Bronius Krivickas, rašydamas pirmąjį vieno gražiausių sonetų posmą: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę“ turėjo minty prancūzišką kontekstą? Vytautas Kubilius yr rašęs, kad ir nebūtis, la néant, lietuvių poezijon atkeliavusi iš ten, iš Baudelaire’o. Tomas Taškauskas neseniai gvildeno šitą sonetą ir eilėraštį „Rudenio lygumose“ (Metai, 2019, nr. 11), – bet apie galimą prancūzišką kontekstą nieko, nors verčia iš prancūzų; gal tai būtų pritempimas?]
Židinyje spragsi ugnis, ir beveik tamsiame kambaryje vos įžiūrime kits kito veidus. Gal ir geriau. Kiekvienas esame paskendę tolimose mintyse ir kone šnabždėdami pasakojame praeitin nuėjusių dienų prisiminimus, o, regis, tik vakar tai įvyko. [Pamėginau įsivaizduot, kas kartu su Umbražūnu galėtų sėdėt prie to židinio. Paulius Jurkus, Julija Švabaitė... – aišku, tik spėju; visai galimas variantas, kad vieno žmogaus atsiminimai išdalinti įsivaizduojamiems pašnekovams.] / [...]

– Man šis vakaras primena paskutinį vakarą tėvynėje,– pradėjo kitas.
Frontai jau braškėjo ir tik Žemaitija buvo dar lyg niekieno žemė. Visi laukėme stebuklo. Bet jo vis nebuvo.
Vieną vakarą Mažeikiai jau degė. Sunku buvo apsispręsti – trauktis ar nesitraukti? Iš visų pusių griaudė artilerija, miestas žioravo, dangus buvo pilnas „lempų“ ir lėktuvų ūžesio.
Bet kažkaip, net nė negalvodami, pajudėjome su apkrautu vežimu Sedos link. Mūsų namai ir nuogi medžiai soduose, vėjų blaškomi, lyg siaubu stūksojo ugnies ir liepsnų pašvaistėje. Mačiau, kaip motina su baime ir gailesčiu žvelgė į paliekamus trobesius, laukus, paliekamus vienišus gyvulius toje griausmingoje naktyje.
Ūmai viskas palengvėjo. Nieko nebebuvo gaila. Sudiev namai, sodai ir laukai, kur prabėgo jaunystė. Nors kalbėjome, kad netrukus sugrįšime, bet lyg jaučiau, kad tų namų daugiau aš jau nebematysiu, greičiausiai niekados.
Visą naktį švietė lėktuvų mėtomos „lempos“. Iš visų pusių nuolatos tarška kulkosvaidžiai, girdisi granatų sprogimai ir artilerija. Kelias pilnas besitraukiančių žmonių ir kariuomenės.
Auštant pasiekiame Sedą, kur jau radome daug vyrų, kasančių apkasus, jų tarpe kelis mokyklos draugus. Kalbamės valandėlę. Ką daryti? Likti ir lįsti į apkasus? Vyrai net švilpauja, savimi pasitikėdami.
Mūsų vežimas nurieda Grūstės link, o aš vis galvoju, ką daryti?
Nuovargis kamuoja, vos laikausi. Manau, nueisiu iki Grūstės pas gimines ir, kiek pailsėjęs, sugrįšiu.
– Iki pasimatymo, bičiuliai!.... – tariu, tvirtai tikėdamas, kad sugrįšiu. Bet iš tiesų širdyje jaučiu kartų nerimą, liūdesį ir jausmą, lyg būčiau pilnas panikos ir baimės. Skubiai pradedu žingsniuoti Grūstės link, kuri yra maždaug už kokių keturių kilometrų.
Jau pusiaukelėje prapliumpa artilerija, prasideda tikras pragaras, lyg pametę galvas, besitraukiantieji palieka vežimus, mantas ir lekia kas sau per laukus, per šlamančius, numirusius lapus.
Apkasuose pasilikę mokyklos draugai žuvo. Žuvo daug gerų vyrų. Žuvo prie savo namų jaunų dienų kaimynystės ir studijų draugas poetas Vytautas Mačernis. Su juo tik kelias dienas prieš mirtį kalbėjome apie jo „Vizijas“ ir astronomiją. Sakė, kad jį tiesiog jaudina erdvių, žvaigždynų ir šviesmečių begalybės. Po kelių dienų jis ir iškeliavo į tas erdves ir žvaigždynus.

– O, Dieve, kiek daug mūsiškių žuvo, – prabilo kitas. Pamenate Moniką Daunytę, poetę ir Vilniaus radijo pranešėją. Ji žuvo tą vakarą, kai bombardavo Mažeikius. O už metų kitų žuvo ir Mamertas Indriliūnas su Bronium Krivicku. Atsimenate, kaip Bronius svajojo pamatyti kada nors Kaliforniją? Kartą literatų susirinkime, Vilniaus universitete, jis skaitė novelinę apybraižą apie Kaliforniją, kurioje buvo tiek daug saulės, svyravo palmės Pacifico krantuose ir buvo žodžiuose taip daug žmogiškos šilimos ir meilės. Pabaigoje skaitymo net pats profesorius Putinas-Mykolaitis, kurį mes taip gerbėme ir visu nuoširdumu mylėjome, pasveikino Bronių. Bet Krivicko stiprybė buvo dramaturgija. Ir, jei ne ankstyva partizano mirtis, šiandien lietuvių literatūra turėtų pirmaeilį dramaturgą. [Jo dramos Pušis ant kalno teksto taip ir nepavyko rast. Kai nėr teksto, tai gali prisigalvot visokių dalykų. Prof. Vanda Zaborskaitė 1989-ais prisiminė, esą Balys Sruoga per Teatro seminarą kritikuodamas stebėjęsis, „kad toks jaunas žmogus parašęs tokią tradicinę dramą, kurioje esą tiek štampų, tiek konvencionalumo. Atsimenu, jis išjuokė sceną, rodos, finalinę, kurioje herojus žvelgia į tolumas, delnu prisidengęs akis (taip buvo pažymėta remarkoje)“ (Sietynas, nr. VII, p. 69). — Jei gerai prisimenu, tai vienintelė konkretybė, tas į tolumas žvelgiantis herojus, iš Pušies ant kalno (kitų atminty tebuvo likę, kad Sruoga Krivicko dramą sukritikavęs todėl, kad Krivickas Sruogos Kazimierą Sapiegą sukritikavęs). O galbūt Krivickas buvo prisiskaitęs Maeterlincko ar apie jo dramas, gal jam atrodė, kad vad. laukimo dramos modelis, statiškojo teatro samprata labiausiai tinka išreikšt tam, kaip jaučias žmogus? Juk ir apie Maeterlincko dramų personažus galim sakyt, kad jie shematiški, greičiau kokios pasaulėjautos atstovai, o ne konfliktiški, ieškantys individai; kažkokia fatališka jėga, stipresnė už žmogų, yra jo dramų pagrindinis veikėjas; personažai greičiau jau vadintini veikiamaisiais, o ne veikiančiaisiais. — Aišku, tai tik šiaip paspėliojimas.]
Mamerto Indriliūno stiprybė buvo literatūros nagrinėjimas ir mokslas. Šiandie be jokios abejonės turėtume didelį literatūros istoriką ir mokslininką. Prie nagrinėjamo dalyko jis prieidavo ne tik su giliu veikalo pažinimu ir mokslišku bei teoretišku pasiruošimu, bet ir su didele meile veikalui ir autoriui. Aš niekada nemačiau Mamerto supykusio, surizgusio [= suirzusio?] ir nekantraus. Tikriausiai jis ir žuvo pokario metų kovose su šypsena savo veide.
Anų metų tie literatūriniai susirinkimai būdavo lyg kokios šventės, toli gražu ne kokios formalios paskaitos. Į jas ateidavo ne tik Vilniaus universiteto humanitarai, bet ir iš kitų fakultetų, kuriems buvo įdomus ir mielas grožinis žodis. Profesoriaus Putino-Mykolaičio dalyvavimas tose literatūrinėse popietėse teikdavo joms orumo ir kone šventinės nuotaikos. Įsisiūbavus nuomonių pasikeitimams, profesorius viską kažkaip gražiai išlygindavo.
Mes taip pat labai gerbėme ir mylėjome Motiejų Miškinį. Ar tai buvo Gogolis, ar Dostojevskis, jis mums parodydavo šiuos milžinus ne vien tik kaip rašytojus, bet ir kaip gyvus žmones.
Kartą užklupome Motiejų Miškinį literatų mėgiamame „Žaliajame Štralyje“ prie Šv. Jono bažnyčios. Ir reikėjo tik trumpai klustelėti, o jisai mums ten dėstė beveik keturias valandas, kaip iš tikrųjų pažinti gerą literatūros mylėtoją. Aišku, daug yra ženklų, kurie daugiau ar mažiau tikrus mylėtojus parodo. Bet yra vienas ypatingas. O kas tas ypatingas? Tikras mylėtojas, girdi, daugelį eilėraščių, net ištisus romano puslapius išmoksta mintinai. Tad nenustebome, kad Motiejus Miškinis paskaitose ilgiausias citatas iš nagrinėjamo veikalo pildavo be knygos. Tik jis buvo per kuklus, kad pats girtųsi, o kalbos ėjo, jog Gogolio „Mirusias sielas“ jisai mokėjo visas perdėm mintinai.
– Dabar karo metas, ir daug kur nėra šviesos, pavyzdžiui, traukiniuose. Sėdžiu kur kampe ir mintyse „skaitau“ mano mėgiamus pasažus.
Nenuostabu, kad Motiejus Miškinis buvo meistriškas šedevrų vertėjas lietuvių kalbon.
Ir ne vien literatūriniai susirinkimai sutraukdavo tiek studentų ir šviesuolių net iš miesto. Plūsdavome būriais ir į Sruogos dramos seminarus, ir į daugelio pamiltas Karsavino, Sezemano ir daugelio kitų profesorių paskaitas. Jų gili išmintis ir tikras humaniškumas dar ir dabar mus tebešildo. / [...]

Dar apie nuotrauką (2020 IX 4) Ta nuotrauka yra knygoj Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose (sudarė Onė Baliukonė, 2002), p. 48; parašas: Ateitininkų suvažiavimas Panevėžyje 1938 m. (ir nurodyta, kur KazV ir VytM).