(1170) Užparaštė, clii: apie prisiminimus iš vaikystės

[Rusiškai nemokanti pradžios mokyklos mokytoja Nastė Senkutė-Pileckienė buvo ištremta 1941-ų birželį, nėščia būdama; dukra Loreta gimė liepos pradžioj Novosibirske, mirė lapkričio pradžioj susirgusi kokliušu Novosiolove (kolchozas vadinos „Komunizmo aušra“). Čia pramoko buhalterės darbo. 1943-iais Jenisiejum buvo nuplukdyta užpoliarėn, Dudinkon. Gavo apskaitininkės darbo, vėliau perėjo į buhalteriją. 1944-ų pavasarį pasisekė, netapo žveje (buvo organizuojama brigada į Мыс Чёрный), persikėlė Norilskan, įsidarbino statybos kombinato kontoroj. 1946-ais sužinojo, kad „Pileckienė Krasnojarsko krašte kaip tremtinė neregistruota (ne čislilas ir ne značitsia)“, gavo pasą ir grįžo Lietuvon. Apsigyveno Vilniuj Kaštonų gatvėj pas brolį, nuomojusį butą iš dailininko Antano Gudaičio, buvo priimta į Pedagoginį institutą studijuot rusų kalbos ir literatūros (nes tik tame fakultete 1946-ų pabaigoj buvo laisvų vietų). Baigusi paskirta mokytojaut į Ukmergę. 1950-ais „paaiškėjo“, kad jos ištrėmimas tebegalioja; buvo net pas Justą Paleckį, tas išklausęs nuramino tardamas: „Nepergyvenkite, ir ten (t.y. Sibire) žmonės gyvena.“ 1951-ų vasarį vėl atsidūrė Krasnojarsko krašte. Gavo lengvo apskaitininkės darbo („Sėdėdama ant kelmelio arba, jeigu būdavo blogas oras, vagonėlyje, stebėdavau, kiek kuris vairuotojas išveža mašinų smėlio, ir žurnale žymėdavau taškus“), paskui dar dirbo autobusų stoties kasininke. Antrąkart ištekėjo, už našlio Anatolijaus Venglinskio („Meilės, žinoma, nebuvo, nei iš jo pusės, nei iš mano. (Gal truputį vienas kitam patikom.) Sprendė suaugusiųjų žmonių sveikas protas.“ Pirmąjį vyrą vadina pavarde, antrąjį – vardu). Persikėlė Jenisejskan, gavo buhalterės darbą; čia išgyveno iki 1964-ų, atostogas praleisdavo Lietuvoj. Grįžusi dirbo Pedagoginiam in-te rusų kalbos praktinio kurso dėstytoja valandininke. — Skaitant mokytojos 1996-ais išleistus atsiminimus Ilgas trumpas gyvenimas, artėjant į pabaigą, sušmėžavo galvoj: ne toks jau ir baisus kai kurių tremtinių gyvenimas buvo; ir gėda pasidarė – lyg būčiau panorėjęs, kad jis baisesnis būt buvęs, sunkesnis, tragiškesnis; vertindami norom nenorom lyginam: palygint ne toks jau ir baisus; džiaugtis turėtum, kad ne visiem ne visus kančių pragarus reikėjo pereit, o tas džiaugsmas nesiranda; greičiau nuovylis, kad per mažai paliudytų kančių skaitydamas randi; bijau brist giliau svarstydamas apie tokio pobūdžio liudijimų suvokimą. Kita vertus, o gal tiesiog prisimenantis žmogus nemano, kad jo gyvenimas buvo toks jau ir baisus, gal nenori, kad jis būtų suvokiamas toks buvęs? Kad ir iš pagarbos tiems, kurie neišgyveno. — Bet šitas įvadas tik digresija, nukrypimas.]
Atsiminimuos juk galima ir prikurt, – ne įvykių, prikurt savijautų, savivokų, susijusių su įvykiais: ką jaučiau, ką galvojau vienu ar kitu atveju; šia prasme ypač slidus reikalas atsiminimai iš vaikystės, ir gabaliukas iš Nastės Senkutės prisiminimų man pasirodė kaip puikus sąžiningo liudijimo pavyzdys:

Kada mirė tėtis, man buvo ketveri metukai (gimiau 1918 metais). [...]
Laidotuvių dieną, atsisveikinimo su velioniu valandą, žmonių maišatyje kažkas numynė man basą kojytę, ir aš graudžiai pravirkau. Kažkas pakėlė mane ant rankų, glostė, ramino ir gyrė, kad tokia mažutė, o protinga, taip tėvelio gailisi. Ir dar kartą tą dieną man teko apsiašaroti. Susėdus į vežimą prie karsto, kažkas nevykusiai pakėlė kryžių ir skaudžiai užgavo mano nosį. Ašaros pačios pasipylė... Ką reiškia mirtis ir artimo žmogaus netekimas aš dar savo menku proteliu nesuvokiau. (p. 3)

— ką prisimenam iš vaikystės, ar tai tikrai jau mes? Nežinau, bet toks įspūdis, kad prisimenu save tarsi kitą, matau save iš šalies – kažkokį aš-ne-aš; vaizdų prisimenu, bet ką jautė tas aš-ne-aš – ne, meluočiau sakydamas, kad prisimenu. Pirmasis prisiminimas su savijauta – kai jau buvau aštuonerių, ir ta savijauta bloga: pyktis (ant savęs), gėda, nevilties ir vilties mišinys; šitą savijautą (beveik neabejodamas galiu sakyt) jau prisimenu, o iš anksčiau – tik kažkokios nebyliojo kino nuotrupos.