(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-03-29

(1171) Visiškai tarp kitko: 1992-ų signum temporis

Prisiminus 1992-us, pirmiausia, aišku, atminty iškyla X 25 ir XI 15 vykę rinkimai, – exkomunistai rinkėjų sprendimu (dalyvavo 75,3%) triumfuodami sugrįžo valdžion.
Tą rudenį atsitiko dar vienas dalykas, kurį gal galima pristatyt kaip kultūros signum temporis.
Vienam perkamiausių tuolaik savaitraščių – Pirmadieny, kitądien po rinkimų antro turo išėjusio numerio pirmam puslapy pasirodė Viktoro Tamošiūno straipsnelis su nuotrauka:
Arkliai čia niekuo dėti
Pravėręs “Vagos” knygyno (Gedimino pr. 50) duris Vilniuje, maunu prie artimiausio prekystalio ir tėškiu pardavėjai: “Kiek arklio jėgų?”. “Apie arklius nieko neturime”, - mėgina nuoširdžiai aiškinti moteriškė...
Iš tiesų arkliai čia niekuo dėti. Ne jie ganosi po knygyną. Salone puikuojasi raudonas automobilis Nissan Sunny 1.6 LX.
- Daug kas mano, kad pro langą jį įsitempėme, - šypsosi vedėjas Algirdas Romančiuckas. - Nieko panašaus. Pro paradines duris įvažiavo.
“Vagos” knygynas įsileido Joint-stock company “Nipreka” [akcinė bendrovė Ni[ssan]prek[yb]a; kodėl angliškai, nežinau, gal dar AB įvardas nebuvo prigijęs?]. Be abejo, už mokestį. Kokio jis dydžio? Tai komercinė paslaptis, bet, anot A. Romančiucko, kompanija moka gerai.[*]
Sutikite, vyriškas užmojis. Tviskėte tviska švarutėlis naujutėlis automobilis! Ir traukia praeivio akį. Ne vienas iš smalsumo praveria knygyno duris, o užsukęs ir apžiūrėjęs palyginti nebrangų automobilį (9990-11900 USD), ir kokią knygą nusiperka. Taigi reklama ir kompanijai, ir knygynui.
- Jeigu už solidų mokestį mums pasiūlytų pastatyti traktorių ir tokiam sandėriui pritartų steigėjai, mes ir jį čia įvarytume, - sako vedėjas.
Keisti dalykai dabar dedasi knygynuose. Vienuose plotą išsinuomojo įvairūs komercininkai, suvenyrų ir cigarečių pardavėjai, net baldų gamintojai, kituose - turistinės firmos, videokasečių keitėjai ir t.t.
Toks gyvenimas, o toks jis todėl, kad visiems visur trūksta pinigų. Ne kultūros. (1992 XI 16, nr. 105, p. 1)
--------------------------------
* Lietuvos ryto skilty „Laiko ženklai“ paslaptis atskleista: „Per mėnesį mes iš šios reklamos pelnom keturiasdešimt tūkstančių talonų ir beveik apmokam patalpų eksploatavimo kaštus, - papasakojo vedėjas. - Be to, automobilis, vienus piktindamas, kitus traukia užsukti ir gal, žiūrėk, kuris iš jų ir knygą nusipirks.“ (1992 XI 26, nr. 292, p. 2)
Dar dirbau tuolaik „Vagoj“, atsimenu, tikrai daugumai nepatiko toks sprendimas – na, kokios kanceliarinės prekės, suvenyrai – nieko bloga, o mašina – persistengta, ir dar – raudona (tuolaik šitos spalvos prasmė visiems buvo aiški). Argumentas, esą mašina pritrauks knygų pirkėjų – aišku, buvo tik akių dūmimas; papildomos pajamos už vietos nuomą – tik tiek.
Nežinau, ar kas yr mėginęs gilintis į to laiko knygų leidybos, prekybos, pasiūlos, paklausos reikalus.
Neką mano galva išneša, bet jei reiktų pasvarstyt, atkreipčiau štai į ką akis:
(a) leidėjai buvo per dideli optimistai, manė, kad jei žmonės 1988–1990-ais išpirkdavo dešimtis tūkstančių vieno leidinio egzempliorių, tai ir nesiliaus to darę; jei knyga vertinga – tai pirks, pirks, pirks, kol išpirks. Kaip Šapokos Lietuvos istoriją ar Brazdžionio Pilnatį. Bet baigės dainuojanti revoliucija, ir dauguma ėmė tiesiog galvot apie savo kasdienį gyvenimą. Lietuvos aide 1992 X 6 buvo toks griaudus atsišaukimas, pasirašytas iš anksto dėkingo Liudviko Gadeikio:
Ar vešime tremties knygas į makulatūrą?
Rodos, dar taip neseniai drebančiom lūpom skaitėme pirmus Sibiro kankinių atsiminimus. Paskui plūstelėjo knygos, paskui... kartojasi, nusibodo, nebeįdomu. Nebeperkame! Aišku, ir su pinigais striuka, ir visa kita.
Ir vis dėlto! Negi vešime į makulatūrą knygas, kuriose tiek žmonių skausmo, kančios? O taip gali atsitikti. Paskutinę “Tremties archyvo” bibliotekėlės knygą Algirdo Šerėno “Nežinome savo kaltės” knygynai jau sugrąžino kaip neperkamą. Leidykloje guli trys tūkstančiai jos egzempliorių. Bus labai liūdna, jeigu jie grįš į popieriaus fabriką. Kas negalite su tuo sutikti, užeikite į Valstybinio leidybos centro knygynėlį Vilniuje, Savanorių 46 arba į pačią leidyklą Vilniuje, Laisvės pr. 60. Negalite užeiti - paskambinkite tel. 42 67 04. Tokios knygos neturi būti atliekamos.
Spaustuvėje surinkta guli dar viena “Tremties archyvo” knyga, joje - 1941 m. kalinių J[uzefos] Lupeikytės-Vaičikonienės, J[uozo] Šarkos, J. [ne J., Petro] Minutkos atsiminimai. Deja, trūksta apie 100 000 rublių[*], kad ji būtų išleista. Jei atsirastų kilniaširdžių rėmėjų, prašom paskambinti serijos sudarytojui L. Gadeikiui tel. 61 62 92 arba pervesti pinigus į “Metų” žurnalo sąskaitą Nr. 2609203 Lietuvos banko Vilniaus skyriuje (banko kodas 260101541), nurodant paskirtį: “Tremties archyvui”. (p. 5)
--------------------------------
* nuo 1992 X 1 galiojo tik laikinieji pinigai talonai, rubliai išimti iš apyvartos, bet paskaičiuota, kiek pinigų trūksta, matyt, buvo anksčiau.
Šeštoji Metų žurnalo bibliotekėlės knyga su paminėtų žmonių atsiminimais išėjo 1993-iais 3000 egz. tiražu; paskutinė. — Beje, praėjus beveik porai dešimtmečių, Liudvikas Gadeikis tą laiką prisiminė atsakydamas į Metų anketą „Požiūriai“:
Kai „Metų“ žurnale buvo išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, šis numeris buvo išgraibstytas, galėjo būti ir triskart didesnis tiražas – nebūtų užtekę. Netrukus kartu su Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, prie kurios kūrimo irgi teko prisidėti, ėmėme leisti tremties ir lagerių atsiminimų bibliotekėlę. Ir ką gi, gal po trejų metų iš vieno Sibire taip ir likusio tremtinio [beveik be abejonės – Algirdo Šerėno] gaunu laišką (jį tebesaugau savo archyve), kuriame jis reiškia pasipiktinimą, kad jo knygos slepiamos nuo skaitytojų ir žadamos išvežti perdirbti į Grigiškes. Išvežimą į Grigiškes lyg ir pavyko pristabdyti, bet faktas buvo tikras: tokias knygas žmonės liovėsi pirkę, nes po didžiojo tiesos alkio labai greitai jomis persisotino. (Metai, 2010, nr. 10, p. 97)
(b) knygų leidėjų prisirado tikrai daug, „šimtai“, o knygynų liko kiek buvę; knygynai tiesiog negalėjo visus leidinius priimt ir laikyt ilgai laukdami pirkėjų, palaiko – ir grąžina, nes naujų knygų leidėjai siūlo. Pastraipa iš Vinco Aurylos recenzijos apie Aldonos Kandroškaitės Pasakas ir padavimus, kuriuos 1992-ais išleido Lietuvos kultūros fondas:
Čia, naujausių knygų lentynoje, mirga pasakos ir eilėraščiai, keisčiausi nuotykiai ir mokslo fantastika, komiksai ir pasakojimai apie meną, kelionių apybraižos ir siaubo apysakos, religinė meditacija ir vaikų virtuvės receptai... Pažvelgus į jų pavadinimus, lūpomis nuslenka melancholiškas šypsnys ar nuvirpa pagaugai: "Krokodilų svečiai", "Sutrumpintas šuniukas", "Užnuodyta strėlė", "Robotų maištas", "Šešėlių vagis", "Nežemiški tėvai", "Žalias pareiškimas ir kiti eilėraščiai", "Angelas apskrudusiais sparnais", "Klouno ašara"... Lyg grybų pridygo leidyklų. Knygas vaikams leidžia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Utenoje, Anykščiuose, Alytuje, Varėnoje ir dar nežinia kur. Negirdėti, įmantriausi leidyklų pavadinimai: "Fidus", "Fantazija", "Alna litera", "Rosma", "Kentauras", "Eldija", "Lututė", "Provincija"... Bet imliam vaiko protui ir karštai jo širdžiai tinkamos literatūros nedaug. Aptiksime tik vieną kitą žinomo rašytojo pavardę (A. Zurba, J. Erlickas, R. Vanagas, B. Vėlyvytė, D. Kudžmaitė, V. Astas, I. Janonytė...). Bet vos ne visos jų knygelės pliksermėgės: plonutės, sustirusios nuo negrabaus iliustravimo ir spausdinimo, dažniausiai aprengtos anų laikų "silkinio" popieriaus viršeliais. Puslapiai bet kaip sumesti, negrabiai sukabinti, išsiviepę. (Dialogas, 1993 II 19, nr. 7, p. 4)
(c) dauguma senųjų ir naujųjų leidėjų stengės leisti kuo pigiau, kad pardavus liktų bent šiek tiek pelno, tik va bėda: bet ko žmonės nebepirko; norėjo, kad bent jau vaikams skirtos knygos būtų ir gražios. O kaip tu išleisi gražią, jei džiaugies bet kokio popieriaus gavęs, bent jau to silkėms vyniot skirto.
— ne, čia jokia ne situacijos analizė, šiaip į galvą atėję mintigaliai.
Prieduras Atmintim privalu visada abejot. Ką prisimeni galvojęs ir ką išties galvojai daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus gali būt visai skirtingi dalykai. Pažiūrėjau popierių dėžėj, kurioj visokios paties publikacijos. Radau du tekstu iš maždaug to laiko. Pirmasis surašytas 1991 XI 20 ir buvo paskelbtas Metuose 1992, nr. 2, p. 152–193 (žurnalas turėjo rubriką „Tėvynės varpai“, aišku, iš Varpo nusižiūrėtą):
Kelios mintys apie leidybą
Regis, jau senokai laikas pasiraitojus rankoves, kiek jėgos ir galva išneša, kibt į darbus. Prieš akis – neplėšti dirvonai. Ypač leidėjams. Tiek išbraukyta, tiek nutylėta. Gali imtis visko, jei tik nedraudžia laikinoji Konstitucija ir paisai autorinių teisių. Bet: valstybinių leidėjų entuziazmas blėsta, knygos kelias iki knygynų prailgsta net kantriausiems, planai kas mėnesį liesėja, žiūrėk, jau kai kas ir piktos valios paieško; o privatieji... (kaip čia švelniau išsitarus apie šviesion ateitin žengiančius?) krauna pradinį kapitalą, kepdami menkavertes ar visai bevertes brošiūras. (Tiesa, yra viltį žiebiančių išimčių, bet jos kol kas nedaro „pagados“, kaip matyt iš knygynų prekystalių. O dabar ar ne populiariausią lietuvių rašytoją Pilyponį ar kitokį „meną liaudžiai“ leidžiantiems irgi negali per daug priekaištaut: jeigu žmonės perka, vadinas, reikia. Tik ar ilgai vien tuo sotus būsi?)
     Žodžiu, vis blogyn. Ir knygas skaitančiųjų mažyn. Ir rašytojai liūdnyn (arba piktyn). Ir kainos aukštyn... Atsisveikinam su išplasnojančio socializmo „garantijom“ bei planais. Liekam kaip stovim ar sėdim. Nežinioj. Ar ne tai mus labiausiai ir baugina? O kol pradėsim daugmaž žmoniškai gyventi, tikrai praeis ne metai ir ne dveji.
     Kai tokia situacija, žvilgsnis norom nenorom krypsta į valdžią. Po galais, turim savą, o reikalai vis prastyn! Deja, regis, mūsų valdžia nebepajėgi suimt į nagą griūvančių bolševikiškai kurtų struktūrų. Kad ir šimtu vienu procentu sąžiningi žmonės to imtųs. Kad ir kokios ministerijos ar departamentai leidybos reikalais rūpintųs. Ir šmėkšteli mintis: tad gal ir neverta? Ne todėl, kad nepasitikėčiau mūsiškiais ministeriais. Paprasčiausiai: kasdienė redaktoriaus patirtis taip kužda.
Kol kas, tarkim, „Vaga“ – valstybinė, bet knygų leidžia vis mažiau. Jei tokia ir liks, netikiu, kad reikalai pasitaisys. Ir bandai įsikalbėt: tebūnie, kas neišvengiama. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Jei jau valstybė išsiparduoda savo piliečiams, tai ir „Vagą“ tenusiperka, kas pinigų turi. Jei tiksim – liksim, jei ne – ką nors kita manysimės. Jei jau visai blogai bus – rodos, niekas nedraudžia kitos vagos imtis. Aišku, valstybės garbės reikalas būtų globot, tarkim, enciklopedijų, mokslo darbų leidybą, kad tuo užsiimantys žmonės ramiai galėtų dirbt savo darbą, nesukdami galvų, pavyzdžiui, ką čia tokio išleidus, kad būt galima honorarus sumokėt.
     Na, galvoji, susilygins geros knygos ir geros dešros puskilogramio kainos – argi tragedija? Rinksies, ką pirkt, ir tiek. Tiražai mažės. Bet, žiūrėk, jaunuomenė gal imsis statytis sau būstus, norės bibliotekėlę turėt – vėl truputį stryktels. Kai pastatys naują spaustuvę, gal nebereikės tiražų iš lubų nukabinėt. Išleidai tūkstantį kitą, jei išpirko – dar atspaudei. O kol kas, jei neklystu, nė viena Lietuvos spaustuvė šito neįstengia padaryt. Arba tai neapsimoka. Ir apskritai gal ateis toks laikas, kai leidybos procesas nuo galvos atsistos ant kojų, kai spaustuvių darbą lems leidėjų pasiūla. Laikraščių neišvengiamai sumažės – popieriaus knygoms liks. Taip ir guodies žmogus, manydamas, kad panikon pult visada suspėsi.
     Kuo dar valdžia galėtų pasitarnaut leidybai? Pirmiausia, manyčiau, diferencijuodama mokesčius. Nelabai juk logiška, jei už „Lietuvių kalbos žodyną“ ar „Lietuvių liaudies dainyną“ iždas pasiima tokį pat procentinį mokestį kaip už eilinį detektyvą ar „lietuvišką“ sapnininką. Ir spaustuvės, leidžiančios kultūrai vertingus leidinius, turėtų mažiau mokėt mokesčių. Iš kultūros biudžeto skylių vis dėlto nelabai padoru lopyt. Antras dalykas – dotacijos. Niekaip negaliu suprast, kuo, tarkim, išties akademinių Raštų vertas a.a. literatūros klasikas „prastesnis“ už valstybės laikraštį, konsultacinį seimą arba kokią partiją ar chartiją, valstybės, atsiprašau, visų piliečių pinigais remiamas? (Jei jau taip, tai verčiau pagal prof. Kazio Pakšto kultūrinės autonomijos, kuriai tuomet pritarė visos partijos, išskyrus tautininkus, principus skirstyti.) O kartais ir mirusieji ne tik reabilitacijų, kompensacijų, paminklų ir gražių žodžių per jubiliejus verti.
     Leidyboj ideologinius svertus keičia ekonominiai (tikėkimės, ir estetiniai). Ir nieko čia nepapūsi. Tiesa, dar nematyt naujųjų Kniūkštų, Kapočių ar Morkūnų. Bet nereikėtų užmiršt, jog ir dabartiniams leidėjams nekaltumo prezumpcija galioja. O bene svarbiausia šiuo netvarkų laiku – kad liktų bent minimalios garantijos, jog galutinai nesustos pradėti leist Raštai, žodynai ir kt. Kad žmonės galėtų dirbt ir tikėtis, jog neliks tas darbas gulėt stalčiuose ar ant lentynų.
     Visi strikinėjam į tą šaltą ir verpetuotą rinkos vandenį. Kad ir kaip būtų baisu, ryžtis teks. Ir gal geriau šokt savo noru, negu būt įstumtam. Daugiau vilties, kad išplauksi. Be to, dar guodiesi: juk bent dalis blogo turėtų išeit į gera.
1991, lapkričio 20
Ir dar iš Lietuvos aido išsiplėštą lapą radau (1993 V 1, nr. 82, p. 7). [Pokalby atkreiptas dėmesys į spaustuves, galėtų būt kaip (d) mintigalis apie tuolaikę knygų situaciją.]
Knygas palaidokim gražiai
Andai per rašytojų susitikimą su leidėjais Aleksandras Krasnovas sakė, kad leidyba taip pat kultūros dalis. Bet šį kartą apie “Vagos” būsenas kalba ne jos direktorius, o lietuvių literatūros redakcijos redaktorius Virginijus Gasiliūnas, klausinėjamas Sigito Parulskio.

Pradėsiu gandais: girdėjau, kad norintieji išleisti “Vagoj” poezijos knygelę (ne tokią, kokias E. Mieželaitis leisdavo) turėtų sumokėti apie 300 dol.?
Nežinau, gal ir užtektų. Visai neseniai Markas Zingeris per “Vagą” išsileido poezijos knygelę. Paklausk, jis geriau žino, kiek kainavo jo “Šitiek saulėlydžių”. Svetimais pinigais nesidomiu.
Bet “Vaga” buvo prestižinė, valstybinė, dotuojama leidykla, o dabar leidykla pati privalo užsidirbt?
“Negrįš tie laikai, kur praėjo...” Šiaip jau - kiekvienas privalo užsidirbt, jei pajėgia. O dėl dotavimo, dabar dotuojamos konkrečios knygos. Nusprendžia prie Kultūros ir švietimo ministerijos suburta speciali komisija, į kurią gali kreiptis bet kuri legali leidykla. Dažniausiai prašo didžiosios, valstybinės. Juokaujant būtų galima pasakyt: kad iš biudžeto atsiimtų dalį iš jų surinktų įvairiausių mokesčių. Pinigus už konkretų leidinį leidykla gauna tik tada, kai pasirašo su ministerija sutartį ir įsipareigoja, sakykim, po mėnesio ar trijų atnešt signalinį egzempliorių. Be dotacijos dabar beveik pusė “Vagos” leidžiamų knygų neišeitų. Nebent leidyklai būtų leista leist ir karpomus albumėlius su meškom, briedžiais, pempėm bei kitokiais tautiniais pinigais...
Bet išeina ir žmonės, atleidžiami, “sumažinami”. Ar tai nereiškia, kad “Vaga” jau nebus valstybinė leidykla, o taps privati?
“Vaga” tampoma tų pačių konvulsijų, kaip ir visi kiti socializmo reliktai - valstybiniai fabrikai, gamyklos ar siuvyklos. Knygų išleidžiama vis mažiau, o redaktoriai dirba kaip dirbę. Dabar yra parengtų rankraščių, kuriems išleist reikėtų kokių dvejų metų. Ir kas liūdniausia - su tokia kupra negali suktis kaip norėtum. Eilė, o juk knygą net dabar galima išleist per porą mėnesių - kaip “Atsiminimus apie Vincą Mykolaitį-Putiną”.
Kai tokia situacija, man regis, turėtų iškilt esminis klausimas: ar tokie sovietmečio dinozaurai, kaip, pavyzdžiui, “Vaga” ar “Mokslas”, pajėgūs prisitaikyt ir išgyvent naujom sąlygom? Bandoma gelbėtis mažinant etatus (baisiai gaila žmonių, dalis knygoms atidavę darbingiausius savo gyvenimo metus, bet, deja, realybė žiauri: arba skęst visiems draugiškai, arba... Nors, antra vertus, “Vagos” žmonės neprapuola - patirtis bei galva ir kitur praverčia), nuomojant dalį patalpų ar knygyno vitrinos. Nežinau, gal tai ir padės išlikt. Bet žmonių, visų, situacija tikrai nepavydėtina. “Mažins” tave kitą ketvirtį ar “nemažins”? Privatizuos ar ne? Nei pakartas, nei paleistas.
Didžiai abejoju, ar Lietuvai reikia tiekos tokio masto valstybinių leidyklų, tarsi mūsų būtų ne trys, o trys šimtai milijonų ir nebūtumėm gyvenę socializme. Suprantu, nejauku pagalvojus, kad nupirks kokie bizūnai ar kanapiniai (nors ir jiems galioja nekaltumo prezumpcija) [nebeatsimenu, kas čia per „sambūriai“ turėti omeny] ir pavers “Vagą” sportbačių kepykla, bet pagaliau nors bus aišku. Nepatiks būt kepėju, galvosi, kam kokią knygą ar savo, kaip redaktoriaus, vedėjo ar direktoriaus, galvą pasiūlyt, ar pačiam leidyba užsiimt. Priklausyt nuo valstybės, o ne nuo savęs paties, mano manymu, ne pats geriausias variantas.
Apie visokius mokesčius kalnai prišnekėti, norėčiau atkreipt akis į kitką. Kiek Lietuvoj privačių spaustuvių? Aš žinau tik vieną - “ab”, kuri iš pogrindžio laikų po žeme įsikūrus. Kitos - milžiniškos arba nepritaikytos normaliai knygų leidybai. Jom, didžiosiom, visai neapsimoka prasidėt, tarkim, su penkių šimtų, tūkstančio ar dviejų tūkstančių tiražu, arba paprašo (kai atspaudžia) tiek pat, kiek jeigu būtum leidęs bent jau dešimt tūkstančių. O tokie ar didesni tiražai vis rečiau pasitaiko. Deja, kol kas leidėjai neturi galimybių rinktis. Jei būtų mažesni spaudos kaštai, gal ir tų dotacijų mažiau reikėtų. Beje, Mykolo Morkūno spaustuvė iš anapus taip ir neatplaukė... Esą per brangu, esą jau seni įrengimai...
Tarkim, autorius atneša silpną meniniu atžvilgiu rankraštį, bet jis turi daug pinigų. O kitas, parašęs labai gerą dalyką, bet - nė kapeikos. Juk bus pasirinktas tas, kuris turi pinigų? Ar tai nėra tam tikra degradacija?
Degradacija yra tai, kad mes (beveik) visi ubagai, - rimuotai tariant. Ir kad mūsų valdžios galvos niekaip nenori išsiblaivyt po nemenkos soc. polit. ekonomikos dozės. Vis jai noris iš pradžių surinkt, o paskui “dosniai” dalyt į kairę ir į dešinę. O kai tokia infliacija, kol tie pinigai “vaikštinėja”, pusę, jei ne daugiau, vertės praranda. Arba: išleidai knygą, susiskaičiavai, kad bus pelno, džiugiai patrynei rankas, kad popieriaus galėsi kitai knygai nusipirkt, o kol parduodi - šnipštas belikęs. Tarkim, valstybinis bankas tuo laiku irgi leidyba užsiiminėjo. Bet apie tai jau prišnekėta. Ir bus šnekama, kol tokia situacija ir dar yra kas bando leisti knygas.
Kita vertus, demokratiškoj valstybėj ir grafomanas, ir genijus turi vienodas teises. Konstitucija nedraudžia pirmajam leist knygas, o antrajam negarantuoja, kad jo knygos bus išleistos. Leidėjo konstitucinė teisė rinktis.
O kaip su “Vagos” patalpomis? Ar nėra grėsmės, kad iš jūsų atims pastatą?
Nebent pasiimtų, atimt neišeina, nes pastatas priklauso savivaldybei. Beje, o kas dabar kuo garantuotas? Ar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas garantuotas, kad nereiks su visom kartotekom ir rankraštynais kraustytis, jei pastatas labiau nei kiti patiks Prezidentui?
Et, geriau grįžkime prie knygų. Sakei, parengta rankraščių bent dvejiems metams. O kiek realiai manoma išleisti knygų, pavyzdžiui, šiais metais?
Pernai “Vaga” išleido 73 knygas. Aišku, mažiau negu norėjo. Todėl nemenka dalis atkeliavo į šiuos, pastumdamos iš šių eilės gale stovinčias. Apskritai, kai toks ekonominis chaosas, apie planavimą kalbėt praktiškai neįmanoma. Lieka ketinimai, norai. Škėma, Kafka, Kavolis, Daukantas... O lemia pinigai. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip prieš pusmetį sustojo “Pasaulinė biblioteka”. Leidykla neįstengia sukaupt tiek lėšų, kad galėtų nusipirkt popieriaus ir kita ko 89 tūkst. tiražui (tokia prenumerata), o dar kiek reiktų sumokėt už spausdinimą. Į banką paskolos geriau nesikreipk, nes, kol ims grįžt pinigai už parduotas knygas, antrątiek turėsi grąžinti, procentai. O kada žmonės susiruoš atsiimt, jei piniginės ištuštėja per savaitę (nors knygų kainoms iki pasaulinių dar oi kaip toli!). Apskritai, kas beperka knygas? Šiurkščiai tariant, kurie norėtų, pinigų neturi, o kurie turi, tiems videofilmas maloniau, akys ne taip vargsta. Va, jau bus mėnuo, o aš vis dar kaip katinas apie lašinius galvoju apie “Alnos literos” išleistą Vonegutą - 290 tl. Kas iš to, kad suprantu, jog tai nėra brangu.
Nunyko “Pirmosios knygos” serija, “Poezijos pavasario” almanachas jau bene paskutinis šiais metais. Man liūdna, man baisu, aš verksiu iš tiesų!
Pernai išleistų pirmųjų knygų, kaip pranešė firma “Knyga”, teparduota po porą trejetą šimtų. Stovi arba guli knygynuos ir Geda, ir Žlabys-Žengė, ir t.t. Ir nieko čia nepadarysi. Nebent Seimas nutartų, kad, kol dar nėra žąsų perprodukcijos, kiekvienas privalo per mėnesį nusipirkt vieną poezijos, vieną kritikos knygą ir bent du romanus. Jei ne - išjungs vandenį, telefoną ir elektrą.
O gal geriau, užuot sniaukrojus, pačiam imtis iniciatyvos? Žinai, man labai malonu žiūrėt į Antaną Terlecką, kuris, tarkim, į “Mintį” malonės nesikreipė. Pats išsileido. Stovi dabar prie Savivaldybės aikštės kampo ir pardavinėja savo opusus, pats reklamuodamas. Eugenijaus Matuzevičiaus paskutinį rinkinį išleido ne “Vaga”, o “Dobilas” Jonavoj, parėmė ne Kultūros ir švietimo ministerija, o Pasvalio rajono taryba ir savivaldybė. Rimą Buroką išleido Vaidotas Oškinis Kėdainių rajoninio laikraščio spaustuvėj, o Česlovą Masaitį “Vaga” “Spinduly”, puošniai, su iliustracijom, ofsetinė spauda. Ar nuo to jųjų poezijos vertė pakito?
Suprantu, jog jonui arba petrui labai norisi, kad jo knyga būtų išleista greitai ir gražiai, ir dar be korektūros klaidų. Suprantu. Bet ką daryt tiems žmonėms, kurie nori, kad juos gražiai palaidotų?
Ačiū, Virgi. Telieka tikėti, kad dar yra bent keletas žmonių, kurie pasakytų: kai numirsiu, mane pakaskit su gražia knyga ant rankų...
[Nelabai juokinga, dirbtinoka pokalbio pabaiga išėjo, persistengėm tikriausiai.] Pasižiūrėjau SoDros knygelėn: privačiose Sauliaus ir Linos Žukų „Baltose lankose“ pradėjau dirbt 1993 XI 1 (iš „Vagos“ buvau atleistas „šalių susitarimu“).

4 komentarai:

  1. Spėju, kad "bizūnai ar kanapiniai" - visokios (pusiau) nusikalstamos grupuotės, privatizavusios valstybinį turtą ir įmones.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Matyt, taip, tik nieko konkretesnio nebeprisimenu. Gal Regimantas Dima-Troy prisimintų, bet jis tinklaraščio neberašo, tai tikriausiai ir kitų rašinėjimų nebeskaito (naują romaną rašo).

      Panaikinti
  2. Yra Krėvės apsakymas „Migla“, kur įstaigos tarnautojai verčiami iš savo menkos algos pirkti Smetonos raštų tomą. Tik ne Seimas verčia (jo net ir nebuvo), o viršininkas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, mano pasiūlymas orientuotas į visapusiškesnį švietimą, estetinį ugdymą – poezija, proza, kritika :)

      Panaikinti