Jūs ką nors žinot apie Antaną Paplauską-Ramūną (*1910 XII 31 Komenkos/Akmenės kaime Liubavo valsčiuj, †1974 V 11 Ottawoj, palaidotas Toronte)? Nieko nežinojau. Ir nereikia apie visus žinot, bet būt girdėjus – noris. Vad. antrojo Atgimimo laiku tiek žinių apie pasitraukusius iš Lietuvos plūstelėjo – visko nesugaudysi; rašytojai, dailininkai – į juos, išėjusius ne/su-grįžti, lyg smalsiau žvelgėm. O va pedagogas – ir praslydo pro akis ir galvą. Apskritai, ar pasisiūlytų koks atsakymas į klausimą: garsus lietuvių egzilio pedagogas?
To straipsnio Moksle ir gyvenime antraštė su „žymiausiu“ gal ir perspausta – neįsivaizduoju, kokio lygio buvo tas Ottawos universiteto Lyginamosios pedagogikos centras, kuriam prof. AntP-R vadovavo, ar tikrai tai „didžiulis įvykis Kanados pedagogikoje“, ar tas centras „tapo pripažinta pasaulyje mokslo institucija“. Ir kas per dalykas lyginamoji pedagogika nelabai suvokiu, bet vienas jos principų, kad „auklėjimo procesas ir tikslas turi būti suderinti su požiūriu į žmogų ir pasaulio kultūrą“, regis, tikrai geras. Pagooglinęs radau AntP-R-no pranešimą Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime 1970-ais „Lietuvių pedagogika kryžkelėje“, citata:
Lietuvis pedagogas, visų pirma, negali nežinoti, jog ugdymo nereikia suvesti į dėstymą, mokymą bei švietimą, dėstymo, mokymo, švietimo – į įsiminimą, įsiminimo – į beprasmišką kalimą, o beprasmiško kalimo – į tuščią, vien tik papūgoms ir pilviakalbiams tinkamą verbalizmą, sapaliojimą. Deja, tai viena iš pačių pamatinių ir, tur būt, pirminių mokyklinių ydų praeityje, dabartyje ir, ko gero, ateityje. Vien žodžiai be gilių sąvokų, vaidinių, vaizdų, asociacijų, motyvų, įsitikrinimų, įsitikinimų ir t.t, gali baigtis blogiau negu nežinojimu. Kada žmogus nežino, nėra taip bloga. Bet jau blogai, kada nežino, kad nežino. (LKMA suvažiavimo darbai, t. VIII, Roma, 1974, p. 375)Nežinau, spėčiau, šita mintis aktuali tebėr. — Ir dar viena citata, iš to 1992-ų straipsnio apie prof. AntP-R-ną:
Labiau nei raštais studentus jis veikė savo asmenybe ir turbūt labiausiai – pagarba ir meile „gražiausiam Dievo kūriniui – Žmogui“. Jis pasisveikindavo su kiekvienu; net mažiausiam, nežinomiausiam jis rasdavo šiltų žodžių, atkreipdavo dėmesį į jo geriausius, iškiliausius bruožus. Profesorius yra susilaukęs net kritikos už tai, kad, girdi, nesigailįs komplimentų kiekvienam, vadindamas visus „žymiausiais, didžiausiais“. Bet kurios rasės ar tautybės žmogui jis surasdavo faktų apie tos rasės ar tautybės vertybes, praeities dorybę, kilnumą, kuo jos ainis turėtų didžiuotis ir stengtis tuos bruožus puoselėti. Profesoriaus credo buvo: pakylėk žmogų į aukštumas, ir jis pats stengsis jose išsilaikyti. Žeminamo, niekinamo žmogaus dvasinės galios pažeidžiamos, trukdoma joms tobulėti.(Dėl juoko: išbandžiau šitą būdą, ir jis tikrai veikia; keletą mėnesių esu mokytoju dirbęs Vilniaus buv. 22-oj vidurinėj baigdamas universitetą; jei žmogaus, kuris nuolat, kaip matyt iš dienyno, ne daugiau kaip trejetą už rašinius gaudavo, darbą įvertini ketvertu ir dar viešai pagiri už pastangas, kad ir avansu, o! tai tikrai veikia; žmogus juk visada gali daugiau pasiekt, jei tik pats patiki, kad gali – noras stengis atsiranda.)
Čia in memoriam, buvęs Aiduose; čia angliškai, praėjus 20 metų post mortem, žurnale Lituanus. Prancūziškai apie Antoine’ą P-R turėtų būt buvę rašyta, bet nemoku ieškot.
Straipsnių lt.wikipedijoj ir VLE-joj apie Antaną Paplauską-Ramūną nėr. Galėtų būt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą