(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-02-04

(1163) Visiškai tarp kitko: juokingi bandymai šį tą suprast

Jei imamas vartot koks terminas, noris suprast, ką jis reiškia. Tarkim, kas per dalykas ta Post-Truth Era, tie poteisybiniai laikai. Apibrėžimų yr, bet kad išties suprastum, bent man, dar ir pavyzdžių reikia.
„At one time we had truth and lies. Now we have truth, lies, and statements that may not be true but we consider too benign to call false“ (Ralph Keyes).
Atsimenat žaidimą „Sugedęs telefonas“. Pirmas pasako „teisybę“, ta keliskart perduodama tolyn, paskutinio tikslas – pakartot „teisybę“. Poteisybiniais laikais šitas žaidimas netenka prasmės, nes pirmas pasako, paleidžia keliaut iškart „nebeteisybę“, ir paskutinis neturi jokių šansu išgirst ar atspėt „teisybę“? Ar toks pavyzdys bent kiek siejas su ta naująja poteisybės era? — Suprantu, tokie svarstymai juokingi, bet jie daros galvoj.

– Valstybinė lietuvių kalbos komisija panaikino Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, – pirmas apžvalgininko Vladimiro Laučiaus sakinys pradedant pokalbį su Audriu Antanaičiu ir Loreta Vaicekauskiene. – Antru sakiniu mėginama pasakyt tai, kas iš tiesų įvyko, bet tas pirmasis juk niekur nedingsta.
— susiklaidinimas/klaidinimas?; „nebeteisybė“: VLKK panaikino nutarimą dėl Didžiųjų klaidų sąrašo, nutarimą, kuriame buvo įrašyta galimybė baust, kitaip sakant – taikyt administracinę atsakomybę už tas vad. didžiąsias klaidas; Klaidų sąrašas liko (tik ištrintas žodis didžiųjų, kur buvo galima).
Pokalbis skelbiant pavadinamas „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo panaikinimas – revoliucinis žingsnis ar tik fasado perdažymas?“
Obuolys ar kriaušė? – galiu pasirinkt. Penkiakampė ar raudona? – negaliu pasirink, nes nėra bendro pagrindo, nors suprantu, kad apie žvaigždę klausiama; penkiakampė negali būt geresnė, įdomesnė ar gražesnė už raudoną. — Antanaitis kalbėjo apie „penkiakampę“, o Vaicekauskienė apie „raudoną“.
— visai suprantama, kad Audriui Antanaičiui, kurio samprata paremta priešprieša „mes“ (žinantys, kaip turi būt) vs „jūs“ (kalbos vartotojai), tas nutarimo panaikinimas jau atrodo kaip revoliucinis žingsnis: „Mes panaikiname iškeltą virš galvos finansinį vėzdą ir kartu visuomenei sakome: ‘Bet jūs pasistenkite puoselėti kalbą, jūs pasistenkite pajusti už ją atsakomybę ir jūs pasistenkite kalbėti taisyklingai.’ Tai yra tam tikra visuomeninė sutartis, kurią mes siūlome.“ [Atsiprašau, jei kam kilusi asociacija su baudžiava pasirodys vis dėlto per stiprus persūdymas: mes jūsų nebeplaksime, bet tai nereiškia, kad galit nebeklausyt tijūno; būkit sąmoningi baudžiauninkai, juk tokia yra visuomeninė sutartis.]
— visai suprantama, kad Loretai Vaicekauskienei, kurios samprata paremta nuomone, kad kalba ne iš kalbininkų (kaip laisvė – ne iš valdovo malonės), kitaip atrodo: „niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė mentalitetas ir nepasikeitė pats reglamentavimas.“ [Pratęsiant greičiausiai nevykusį gretinimą: ar žmogų, kuris mano, kad baudžiava turėtų būt apskritai panaikinta, gali būt patenkintas, jei tik baudžiauninkus plakt atsisakyta?]
Pokalbis kaip nesusikalbėjimas; ir, manyčiau, svarbiausia priežastis – tie pirmieji du sakiniai, kuriais buvo suveltos vienon dvi temos: ar apie administracinę atsakomybę už kalbos klaidas, ar apie klaidų sąrašo prasmingumą bus kalbama? abi temos svarstytos kartu, ir išėjo jovalas.
Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica.

8 komentarai:

  1. Taip, asociacija labai persūdyta.
    O tokia visuomeninė sutartis: „jūs pasistenkit puoselėti gamtą, jauskit atsakomybę, neniokokit jos; pasistenkit puoselėti paveldą, negriaukit, saugokit tai, kas dar išlikę“ – irgi baudžiava?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nesiginčysiu, jei labai persūdyta – vadinas, labai. Prašoviau pro šoną.
      Visuomeninių sutarčių dėl gamtos, paveldo saugos, regis, nieks neginčija, vadinas, sutartis galioja; o va dėl kalbos – ginčijama(si), vadinas, abejojama sutartim, kai kas mano, kad jiems ta sutartis primetama. Štai tokį skirtumą įžvelgčiau.

      Panaikinti
    2. Esmė – ne kaip kas reaguoja į sutartį, o ką ta sutartimi norime (iš)saugoti.
      Laučiaus pavyzdėlis buvo dirbtinis, bet iškalbingas.

      Panaikinti
    3. Sudėtinga su tom esmėm, nelabai gaudaus; vis dėlto jei kalbam apie sutartį, tai turėtum kalbėt ir apie sutarimą, o juk kalbam apie nesutarimą; taigi: ar sutartis yra, ar tik įsivaizduojama, kad turėtų būti?
      Pavyzdėlis ir dirbtinis, ir prastas, nes: suvokiantys, kad yra toks dalykas kaip bendrinė lietuvių kalba, taip viešai nešneka; kas taip šneka, tas jokių kalbos klaidų sąrašų neskaito ir net nenori žinot, kad tokių esama.

      Panaikinti
    4. „...suvokiantys, kad yra toks dalykas kaip bendrinė lietuvių kalba, taip viešai nešneka“
      Būtent. Ką ir reikėjo įrodyti. Tam juk ir dirbamas tas darbas.

      O visuotinio sutarimo nėra jokioje srityje, kur vyksta koks nors reglamentavimas. Paveldosaugininkus (ypač) ir gamtosaugininkus plūstančių irgi kiek nori.

      Panaikinti
    5. Klausimas toks: ar kalbos klaidų sąrašas kaip nors skatina suvokti, kas per dalykas yra bendrinė kalba? Ar mokomės daugybos lentelės tokiu būdu: du kart du – ne penki?
      Prieš paveldosaugininkus ar gamtosaugininkus nusistatę tie, kurie ką nors nederamo padarė ar norėtų daryt; negi Jūs tikrai manot, kad, tarkim, Loreta Vaicekauskienė tik ir laukia galimybės su studentais imt bendraut tokia kalba, kokios pavyzdį pateikė Laučius? Arba kad nelikus klaidų sąrašo gasiliūnas ims rašyt tinklaraštį pasibaisėtina lietuvių kalba? – Tai kitokio pobūdžio problema, tik nemoku tiksliai įvardinti.

      Panaikinti
  2. O ką norima išsaugoti? Lietuvių kalbą ar tam tikrą būdą kalbėti lietuviškai viešumoje? Jablonskio laikais viešumoje kalbėjo vienaip (užtenka paklausyti A. Smetonos kalbų įrašų), dabar stipriai kitaip, po 100 metų dar kitaip, ar tai reiškia, kad kalbai gresia pavojus? Postteisybė (poteisybė labai siejasi su "po teisybei", kurio prasmė visai priešinga :)) man šiuo atveju būtų būtent tas sutapatinimas kažkurios normos su kalba ir kalbėjimas, kad grėsmė tokiai normai yra grėsmė kalbai (o tuo pačiu ir tautai). Tai yra nelogiška (dalis laikoma visuma) ir klaidinga. Melu to pavadinti neišeina, žmonės nuoširdžiai taip mąsto (tai, beje, tolina nuo postteisybės, nes ten, kiek suprantu, svarbu ir sąmoningas "neteisingos tiesos" konstravimas, manipuliavimas ja).
    Kas yra Kalbos komisija - nepasitikėjimo žmonėmis, kad jie savaime kalbėta teisingai, išraiška. Taip, baudžiavą primena, nes baudžiauninkui nebūtinas sąmoningumas (darbštumas, jo atveju), svarbu "atidirbti". Ta baisi biurokratinė kalba neduoda jokio tikslumo, kaip bando A. Antanaitis kalbėti. Neseniai teko čia vieną įstatymo projektą truputį analizuoti - tai yra baisu, net prieštarauja vienas kitam du straipsniai: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/ac19e660d9c611e782d4fd2c44cc67af?positionInSearchResults=2&searchModelUUID=e6949114-baa9-4696-9b53-8fe8d4549bcd Užtenka elementarios logikos, kad matytum skyles. Kai skaitai biurokrato atsakymą, matai, kad visas ilgiausio rašto tikslas yra supainioti ir neatsakyti, paklaidinti kalboje. Bet formaliai tai yra "taisyklinga" kalba, normas ji atitinka. Toks įspūdis, kad tai kalbininkams ir yra idealas, nors jie tai neigia, nes mat negraži :). Tikslumas nepriklauso nuo taisyklingumo, o nuo vartojamų terminų ir sąvokų apibrėžčių.
    Grįžtant prie nepasitikėjimo, tai Komisija mano, kad be jos visi puls rašyti blogai. Žmogus rašys, kiek jis sugeba, taip, kaip jį mokė mokykloje. Nepanaikino lyg dar lietuvių kalbos dėstymo? Tai kokios problemos? Jei jis neskaito knygų, tai jo kalba bus skurdi, egzistuos ta komisija ar ne. Tinklaraščio autorius ir į jį panašūs rašys gražiai, kiek kas sugeba. O jei visa visuomenė (išskyrus kalbininkus) vartos "nu" vietoj "na" ir jis įsipilietins viešojoje erdvėje, nieko neatsitiks. Tiesiog pasikeis žodžio statusas, vertinimas (iš "žemojo" žodyno pereis į "aukštąjį"). O kaip buvo skirtingos lietuvių kalbos su savo skirtingais statusais, taip jos ir bus. Viešumoje visada dominuos ta, kurios statusas aukščiausias, tai yra TV ir spausdintų tekstų kalba ir ten tikrai nepradės kalbėti kaip koks Saulėns (nebent specialiai, bet žiūrovai vėlgi ne tokie durni ir supranta, kada kalbama specialiai neteisingai, o kada ne). O kad daugelis kalbininkų to nesuvokia, reiškia, jog jie nepasitiki visuomene. Ir nepasitikėjimas tiesiog persmelkęs iki šiol vos ne viską Lietuvoje, todėl kalbininkai čia jokia išimtis.
    Paveldosauga ir aplinkosauga yra kiek skirtingi nuo kalbos dalykai, nes tai dažnai susiję su dideliais pinigais. Nesugalvoju, kur kalbos darkymas būtų finansiškai naudingas :). Angliški kavinių pavadinimai vis tiek yra, nepaisant visų dejonių ir komisijų, nes tai finansiškai lyg ir naudinga. Bet realiai tai parodo, kad lietuviškumas nėra madingas, kad juo nesididžiuojama. To komisijos irgi nepakeis, gal net atvirkščiai - jų (reiškia, ir valstybės) rodomas nepasitikėjimas savo žmonėmis pasididžiavimo valstybe tikrai nedidina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mintigalius dėl kalbosaugos, kalbotvarkos ir pan. noris pasaugot, galvoj lyg dėstos atskiras įrašas; progą priminė Ingos redaguojama Gimtoji kalba, pirmo numerio p. 3 parašiusi, kad prieš 30 metų, 1989 I 21, VU Didžiojoj auloj Čiurlionio gatvėj vyko Lietuvių Kalbos Draugijos atkuriamasis suvažiavimas, – dalyvavau; tą pačią dieną Kom. tiesoj buvo išspausdintas vg rašinys juokingu pavadinimu „Kalba gimtoji, grįžk į mūsų širdis“; šiek tiek anksčiau ten pat – senelio pavarde pasirašytas tekstelis apie 1988 XII 21 vykusį steigiamąjį LKD Vilniaus skyriaus susirinkimą.
      O dėl postteisybės ir poteisybės tik tokia pastabėlė: teip, postteisybė preciziškesnis terminas, poteisybė turi ironijos atspalvį, atsirandantį būtent dėl sąsajos su po teisybei, ir man tas patinka; būdvardis poteisybiniai [laikai] jo neturi, todėl, manyčiau, ir neutraliam stiliui tinkamas žodis.

      Panaikinti