(1110) Visiškai tarp kitko: prieduras prie pasvarstymų Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Taip juk dažnai būna: paleidi, iškeliauja, ir nebepavysi, kad ir kaip norėtum. Išspausdino popieriuj kokį tekstą, ir viskas – nei pataisysi, nei papildysi. O norėtųs.]
Svarstydamas Šimtmečio anketos siūlytom temom, iš mokytojų tepaminėjau Stasį Matjošaitį-Esmaitį, Sakalėlio autorių; jei būtų galimybė, norėtųs paminėt dar vieną žmogų – Stasį Tijūnaitį, 1923–1933-iais redagavusį Žvaigždutę, vėliau (iki sovietų okupacijos) Kregždutę. Abu leidinius pažiūrinėjau ieškodamas vieno žmogaus publikacijų. O užkliuvau už redaktoriaus atsakymų jauniesiems, taip sakant, bendradarbiams: kaip atvirai ir sykiu delikačiai atsakoma, ir kiekvienam konkrečiai; kaip tikras auklėtojas. Nesiplėtosiu, neturėjau laiko ilgiau pagalvot, tiesiog vienas atsakymas – kaip ryškus pavyzdys, kuriame atsiskleidžia ir pats StT (tekstas iš Žvaigždutės, 1932, nr. 11, viršelio p. II; antraštinė vinjetė iš Kregždutės, 1939, nr. 8, viršelio p. II):

Albinai Striūpaitei Igliaukoje. Aš branginu kiekvieną raštą, kurį gaunu iš mažųjų skaitytojų. Visokių raštų aš gaunu: gerų ir nevisai gerų. Bet aš kiekvieną raštelį rūpestingai perskaitau, atsidėjęs apsvarstau ir duodu tinkamą atsakymą. Neseniai išgirdau patarimų, kad aš tuos raštus tiesiai mesčiau šiukšlynan, su jais nesiterliočiau, jais sau brangaus laiko negaišinčiau. Ne, aš taip daryti negaliu: taip darydamas aš nustočiau būti vaikų laikraščio redaktorium. Aš gerai jaučiu, kaip vaikai labai myli „Žvaigždutę“ ir mane kaip redaktorių ir mokytoją. Todėl taip daug vaikų man rašo įvairiausių raštelių, įvairiais dalykais teiraujasi. Ir aš nepalieku be atsakymo jokio rašto: vieniems atsakau „Žvaigždutėje“, kitiems laiškais. Vaikams aiškinu, juos mokau, tinkamus raštelius dedu „Žvaigidutėn“. Aš tik noriu, kad visi Lietuvos vaikučiai gražiai augtų niekieno neskriaudžiami, augtų ir užaugtų geri, darbštūs ir teisingi mūsų krašto žmonės.
     O betgi pasitaiko vaikučių, kurie kokiais neišmanymais užduoda širdį savo tėveliams, mokytojams ir net man, redaktoriui. Čia jau tariu žodį tiesiai tau, Albinute, ir kitiems tokiems skaitytojams. Matai, tu, mažyte, blogai padarei „Žvaigždutei“. Tu atsiuntei jai eilėraštuką, kaip savo, ir paprašei, kad aš jį įdėčiau laikraštin. Aš perskaičiau. Jis man patiko. Aš maniau, kad tai bus žmonių dainelė, kad ją kur išgirdus užrašei ir „Žvaigždutei“ atsiuntei. Bet aš pradėjau abejoti. Mane ėmė neraminti mintis – ėmė man rodytis, kad ne tavo eilėraštukas. Tik aš negalėjau greituoju patikrinti. Juk ir negalima vienam žmogui viskas atsiminti, viskas pasaulyje žinoti. Taip aš abejodamas nubraukiau trečią posmelį, kur buvo kalba apie bernužėlį, ir eilėraštuką su kitais rankraščiais „Žv.“ 8 numeriui balandžio mėnesio 9 dieną nusiunčiau spaustuvėn. Surinktą numerį patikrinti iš spaustuvės gavau 15 dieną. Aš vėl sustojau prie to eilėraštuko galvodamas, kad, gal, vistiek ne Albinutės jisai parašytas. Jau norėjau išmesti parašą. Ir susilaikiau galvodamas: gal gi nėra negera toji Albinute – gal jos tikrai išgalvotas eilėraštukas. Ir taip išsiunčiau spaustuvėn. Bet štai iš „Žv.“ prieteliaus P. P. gaunu pranešimą, kad eilėraštukas yra ne tavo, bet J. Merkšaičio iš 1929 metų „Laimės Kalendoriaus“. Štai neteisybė ir išėjo viršun. Ir ką aš apie tave pagalvojau, Albinute? Tu blogai padarei. Tu sumelavai man ir visiems „Žv.“ skaitytojams. O ar tu girdėjai, kas melą pasaulyje išgalvojo, kas žmones meluoti išmokė? Taigi. Ir žmogus meluodamas daro kaip negeroji dvasia. Albinute, tu ir kitą kartą man atsiuntei eilėraščių. Bet aš juos sunaikinau, nes pabijojau, kad vėl nebūtų neteisybės tarp mūsų. Susiprask, mažyte. Aš noriu, kad visi „Žv.“ skaitytojai būtų teisingi vaikai. Melas yra baisus daiktas: su melu darosi pasauly visos apgavystės, suktybės, skriaudos, galvažudystės, tai yra visos neteisybės, visos nuodėmės. Todėl aš taip viešai ir smerkiu melą, kad nė vienas „Žv.“ skaitytojas daugiau nebesusidėtų su tuo piktosios dvasios išmislu – melu.

Dabartiniai socialiniai pedagogai tikriausiai sakytų, kad viešas gėdijimas yra per žiauru, gali turėt nepageidaujamų padarinių vaiko psichikai; greičiausiai taip. Tik nereiktų dabartinių nuostatų taikyt atgaline tvarka.
P.S. Ar išsaugotas Stasio Tijūnaičio archyvas? (Gal Švietimo istorijos muziejuj Kaune saugomas? Nežinau.) Jame galėtų būt labai įdomių laiškų.
P.P.S. (IX 30) Perskaičiau brošiūrą, kurios viršelis lt.wikipedijoj įdėtas nuotraukos vieton, – 1995-ais išleistą Jono Laurinavičiaus biografinę apybraižą apie StT. Taip, Tijūnaičio archyvas spėtam muziejuj, tik jis vadinamas Pedagoginiu muziejum. Dėl laiškų – ne tik jam rašytų turėtų būt, bet ir jo (pasilikdavo nuorašus). Ir dar daug ko kitko ten yr.
Kaip batautojas, imsiu ir pacituosiu, ką StT rašė laiške Kaziui Ulvydui 1965 XI 4:

ČEBATAI. Kodėl būtinai auliniai batai? Kad čebatai svetimi? O juk ir batai nesavi. Jei nebūtų kažkada atsiradę čebatai, tai neturėtumėm tautosakoje nei čebatorių (šuva čebatorius, šiaučius), nei Čebatorių pavardžių, nei Čebatoriškių gyvenviečių ties Taujėnais ir į pietus nuo Valkininkų. (cit. iš apybraižos p. 23)

Ir dar StT frazė, kurią ištarus per vieną iš mokytojų konferencijų 1949-ais baigės trumpa jo, kaip Kaišiadorių apskrities liaudies švietimo skyriaus inspektoriaus, karjera: „Jeigu nėra pionierių, tai mes jų iš medžio ir netašysime“ (cit. iš p. 10). Rado mokytojo darbą kitoj apskrity.