(1107) Pakeliui į darbą, xviii: priminimas

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 4

2018 IX 12

– Tu ką nors pažįsti iš Kupiškio? – šįryt paklausė draugė.
– Pusbrolis gyvena Kupišky.
– O tokią Moniką Tonkaitę?
– Kad ne, o kas?
– Va pasiskaityk, Milda [draugės marti] atsiuntė nuorodą:

Būtent respublikinio jaunųjų filologų konkurso laimėjimas mane nuvedė į skandinavistikos studijas. Iškart po laimėjimo literatūrologas V. Gasiliūnas pasigavo mane ir paprašė niekada nesustoti rašyti. Tuomet susimąsčiau ir (kaip ironiška!) mąsčiau keletą metų, nebesugebėdama nė sakinio suregzti. Patirdama visišką kūrybinę stagnaciją, apsilankiau Vilniaus universiteto laikraščio redakcijoje, bet dėl groteskiškų ir pašiepiamų tekstų manęs nepriėmė. Kiek vėliau gavusi pasiūlymą išleisti trumpų istorijų rinkinį, vėl sudvejojau savo jėgomis. Dabar stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, visiškai nebebijau kritikos ir visoms mintims leidžiu lyg nevaldomai srauniai upei lietis.

– Matyt, tikrai patiko, jei taip sakiau, bet nieko nebeprisimenu. Prieš keletą metų atsisakiau būt vertintojas, per senas jau jaučiuos, bijau, kad nebesuprasiu rašymo intencijų, kurios pradžioj gal svarbiausia, nežinau.
— — Aišku, glosto savimeilę tokie perskaityti prisiminimai; ką nors pasakei – pasirodo, tavo žodžius prisimena, o pats jau ir užmiršai, ką esi sakęs, nors tepraėjo šešeri metai su uodegėle (pasitikslinau: 2012 IV 12–13 Pasvaly tas konkursas vyko). Bet gal nereikėjo sakyt, juk žmogų ištiko „kūrybinė stagnacija“? — Jei išleis kokią knygą, tikrai norėtųs paskaityt, bet ar norėsis ką nors vėl pasakyt? (Nebent tik sau?)