(1108) Iš popieryno, xlix: kodėl susidegino Kalanta

ei kas imtų ir paklaustų: o kas tas Šiaurys Narbutas, kurio tekstą dabar skaitai?
Gal jau net daugiau negu prieš dešimt metų – staigiai tas laikas švilpia – nusižudęs kaunietis, rašęs daugiausia apie roko muziką, pirmiausia iš Nemuno atsimenu; nesu melomanas ar koks muzikos istorikas, skaitydavau, nes ŠN tekstuos išnirdavo žmonių, apie kuriuos nieko nebūdavau girdėjęs – sovietmečiu laisvais besijautusių,– kaip čia pasakyt? – siluetų; ir dar vienas dalykas: tie jo rašiniai atrodydavo lyg nuoskilos nepalyginamai didesnio dalyko, kuris likęs rašiusiojo galvoj.
Iš ŠN rašinio, kurį (vėl?) perskaičiau šeštadienį:

Mes buvom paskutinieji hipiai. Ilgiausiais tiesiais plaukais tuomet šlifavo Vladas Rukša, dabar žiedžiantis puodus Kalifornijoje. Kažin ar taip jau ir laimingas? Pirmųjų hipių nepažinojau. Su Kristupu susipažinau „Bomboje“. Pildė savo CD kolekciją. Iš jo sužinojau, dėl ko susidegino Kalanta. Mat tada, septyniasdešimt antraisiais, sovietai uždraudė popsešenus – mini roko festivalius Pabaltijyje. Hipiai nutarė protestuoti, metė burtus. Lietuviui nenuskilo. Romas Kalanta visai nenorėjo susideginti, bet žodis buvo duotas. Prieš užsipildamas tą trilitrį benzino, jis nusprendė geriau pasiaukoti didesniam tikslui ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Matyt, Aukščiausiasis paskutinę akimirką apšvietė protą.
Vėliau Haris Počobutas dainuodavo savo kūrybos bliuzą – „Romas Kalanta užsipylė bonką benzino, Romas Kalanta mums pasiaukojo. Kodėl man skauda nugarą, tegul atsako milicijos valdyboj“. Niekas jo neįskundė. („Tikrieji hipiai“, Nemunas, 2004 VI 3, nr. 8, p. 14)

— gal šita, ŠN rašiny užfiksuota, priežastis išties buvo pirminė? Paprastesnė, konkretesnė. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – per daug abstraktu.
(Gal jo rašiniai sutelkti vienan daiktan? libis.lt terodo 2002-ais išėjusią knygą Iš Niujorko požeminio traukinio: [poetiniai] tekstai ir nuotraukos.)

P.S. (2020 II 21) Kęstutis Kasparas 2007-ais:

Psichikos ligonio „antis“ buvo per daug grubi, skirta visiškiems naivuoliams, iš jos juokėsi net jaunimas: „Ir kas tiktai prieš valdžią bus, apšauks, kad psichiškai nenormalus“ (iš 1972 m. gegužės 19 d. Kauno sode sukurto eilėraščio-dainos „Lietuvai laisvę“). Todėl tuo pat metu KGB metė antrą – hipių kortą. / [...]
Visų istorijų apie hipius ištakos yra ne faktuose, o „teisingame KGB agentūros panaudojime ir manevravime, skleidžiant dezinformaciją“. Dauguma kalantinės ar pokalantinės kartos kauniečių moksleivių mena mokytojus, paslaptingai pranešdavusius, kad Romas buvo hipis, ir sekdavusius paskaitėlę apie aptekusius gyviais Vakarų jaunuolius, laisvąją meilę ir narkotikus, beveik tais pačiais žodžiais, kaip ir žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. O KGB paskui tikrindavo signalus apie paslaptingos hipių organizacijos, privertusios burtų keliu nusižudyti Romą, pėdsakus ne tik Lietuvoje, bet Maskvoje ir Leningrade.

Bet jei pati KGB paleido gandą, esą Kalanta buvęs hipis, nors toks išties nebuvęs, tai kam tikrint signalus apie „paslaptingą hipių organizaciją, privertusią burtų keliu nusižudyti“? Ieškoti, ko nebuvo – na, gal ir tuo buvo užsiimama.