(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-05-05

(855) Kultūros istorijos trupiniai: apie tekstą iš esperantiškos užparaštės, Michaliną Kuzmickaitę-Banaitienę ir kt.

Prae scriptum. Baigės tinklaraštininkų savireklamos savaitė. Nedalyvavau. Nes niekaip nesugalvojau bent apyrimtės priežasties, kodėl reiktų. Labai tiksliai pastebėjo Pseudohistorian, nepastebėjęs, kad —vg— internetinė buveinė sulauktų daug dėmesio. Taip ir yr. Ir viskas gerai. Spėju, yra 20, o gal net daugiau žmonių (bent vienas, matyt, ir iš RS Valdybos), kurie kartkartėm paskaito, ką čia užfiksuoju, ir to gana. Ne puolančių prie naujo įrašų kiekis svarbu; daug svarbiau (ir maloniau), kai pastebi, kad kas nors kaip naujieną ar įdomybę atranda tai, ką užfiksavau prieš keletą metų, arba ima ir patikslina tai, ko pačiam nepavyko iškapstyti. Taip, tuštybė, bet jei būtų visiškai dzin, tai juk neprisiverstum rašyt, tuolab niekam nieko nepažadėjęs.
--------------------------------------------------------
2010-ais buvau įpuolęs į pirmą – vėl leidus lotyniškus rašmenis – Rusijos imperijos teritorijoj ėmusį eit periodinį leidinį – savaitinį Lietuvių laikraštį. Užfiksavau, be kita ko, ir ten aptiktus du Adomo Jakšto sakinius: „Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).“ (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 79) Tada teatkapsčiau autoriaus asmenvardį – Osip Ivanovicx Elleder; o jo apysakėlė taip ir liko skendėt tamsoj, net kreipinys į esperantininkus nepadėjo.
Bet užvakar iš ryto prie įrašo apie Vladą Eidukevičių atsirado Valdo Banaičio (iš profesijos psichiatro, iš prigimties – kultūrininko) dvidalis komentaras, kurį perkeliu šičion, nes tai daugiau negu komentaras (porą nuosiuntų pakišau aš):
Norėjau atsiliepti apie Aleksandro Dambrausko minėtą apysakėlę 1905 žurnale „The Esperantist“, kurios Jums 2010-07-23 nepavyko rasti (aš ją atsitiktinai užtikau šiemet Gutenbergo projekte, o ieškodamas autoriaus pataikiau į Jūsų blogą). Jau sužinojau, kad Osip Ivanovič Elleder iš Kijevo, geležinkelietis, yra jo 1903 metų nuotrauka su esperantiška dedikacija savo korespondentams prieš kelionę Prancūzijon, o apysakėlę rašė pagal prisiminimus tiesiant Lietuvoje liniją pro Šeštokus (stotis pradėjo veikti 1898). Radau jį 1910 Slovėnijoje (tada Austrovengrijoje) geležinkelio statybos darbų vykdytoju. Apsakymas rašytas galiojant cariniams spaudos draudimams, kurie ištiko ne tik lietuvių kalbą, bet dar keturias – ukrainų dar Petro I laikais (nuo 1720, paskui ir pravoslavų sinodo 1762), gudų nuo 1839, latgalių kartu su lietuvių, bei nuo 1895 – ir esperanto, gimusiai vos 1887. Lietuvių kalba nukentėjo mažiausiai. Jeigu prisimenate Eduardo Beltovo „Knižnoje Obozrenije“ 1989 publikaciją (vertimą išspausdino „Vakarinės Naujienos“) apie Stalino laikų literatų represijas, lietuvių represuota 10, gudų 120, latvių 59. Gal todėl nė vienas mano straipsnio apie lingvocidą variantas jau 10 metų nepraeina į LR spaudą?
     12 puslapių apsakymas „Kiam ekfloradas rezedoj“ (Kada vėl pražysta razetos) su paantrašte „vaizdelis iš rusų Lietuvos“ buvo spausdinamas Londone per 3 numerius (sausio–vasario–kovo) apie išprotėjusią merginą, kuri nuo ankstyvo pavasario iki rudens (žiemai būdavo brolio uždaroma) apsigyvendavo miške, klajojo Šešupės krantais, kur saulei leidžiantis liūdnai giedodavo sėdėdama ant akmEnio apie gromatėlę, baltą dobilėlį (galimai paimtą į rekrūtus). Autorius cituoja lietuviškai, paaiškina išnašose dar ir kaimiečių atsiliepimus apie šią Lorelei, giria kalbos melodiją ir nuostabius Šešupės krantus. Per pavasario liūtį mergina nuslydo ir nuskendo patvinusioje Šešupėje kartu su bandžiusiu ją išgelbėti autoriaus draugu, kurį jis vis prisimena razetoms pražydus.
     Aiškintis apysakos vietas padėjo studentavimo laikų draugas iš Kauno, iki šiol žygeivis Juozas, kurio nemačiau 50 metų. Pernai sutikau, o šiemet teiravausi apie Šešupės ištakas – pasirodo, jis stovėjo ant jos, vos sprindžio pločio, netoli Šiurpylių piliakalnio anapus Lietuvos sienos, ir buvojo prie to geležinkelio. Dabar prašo manęs išversti tą tekstą Seinų krašto žurnalui „Aušra“. Seinuose reziduoja ir Kšyštofo Čyževskio centras/fondas „Pogranicze“, apie kurį prieš 20 metų keliskart publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
     Seinuosna 1908 su Aleksandro Dambrausko rekomendacija stoti seminarijon pėsčias iš Ukmergės atėjo Stasys Tijūnaitis, likęs dirbti spaustuvėje ir 1912 ten išleidęs savo parašytą esperanto vadovėlį. Jo prieš Antrąji karą vaikams leisto žurnalėlio „Kregždutė“ lapą su antra esperanto pamoka – pasakėle apie katiną ir žvirblį 1956 radau Jurbarke senelio palėpėje, ir to užteko, kad perprasčiau genialaus vaiko atspėtą išvirkščią kalbos mechanizmą, įvaldomą lengviau negu automobilį varinėti sur la kampo for de l' mondo, antaŭ nokto de somero (ant lauko toli nuo pasaulio, prieš vasaros naktį – pagal vieną iš pirmųjų eilėraščių, sukurtų dar prieš kalbai pasirodant). 1959 įstojęs į Kauno medicinos institutą paskaitas konspektuodavau esperantiškai – trumpiau ir aiškiau nei lietuviškai.
     O dainą „Sėdžiu ant akmEnio, ant tokiO kietumo“ girdėjau iš mamos, Michalinos Kuzmickaitės, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarpukaryje iki karo buvusiame Pliaterių palivarke prie Dusetų – jos teta dainuodavo. Michalina studijavo Kauno meno mokykloje, pažinojo jau garsų Eidukevičių, buvo jo kviečiama vykti Italijon 1940, bet nesutiko nežinodama, kur teks gyventi, o jam tai buvo visai nesvarbu, nors ir po valtimi. Gal to pasakojimo įkvėptas aš 1961 iš vasaros stipendijos pirkęs dviratį su 2 rubliais kišenėje per mėnesį neperspėdamas apkeliavau esperantininkus iki Leningrado ir atgal per Pskovą (2400 km). Molėtuose, Baltijos esperanto stovykloje BET-3 susitikau su kai kuriais estafetėje aplankytais latviais ir estais. Šiemet lietuviams eilė organizuoti BET-51, kuri vyks Birštone. Memorialo Eidukevičiui kaip ir Mačerniui tikrai reikia. Du žymūs tarpukario Lietuvos ir esperanto veikėjai liko užmiršti – Mačernio dėdė Juozas prašapo Argentinoje, nors dėstė Buenos Airių Ignaco Lojolos universitete, o Pulgis Andriušis visai nežinomas Utenoje, kur prieš 3 metus vyko tradicinė BET-48. Vienišius Mačernio dėdė 1974 prašapo Argentinoje, ir 2014 Visuotiniame esperantininkų kongrese UK-99 Buenos Airėse Lietuvos atstovai jo pėdsakų neieškojo. Adelaidėje, kur Pulgis Andriušis mirė 1970, 1997 vyko UK-82. 10 Lietuvos atstovų neieškojo ir nesusitiko su jo vaikais Australijoje. Bet kai „didvyrių žemėje“ nei gyvenimo, nei žūties vieta nepažymėta...
— Ačiū, p. Valdai. Bet jei būtų viskas surasta, sutvarkyta etc., taigi nebeliktų ateities planų. Paminėjot Pulgį Andriušį; ne uteniškiui Remigijui Misiūnui pasirodė, kad verta primint jį kaip kelionių apybraižininką, ir jau išleistos trys knygos, dar ir feljetonų rinkinys išėjo; gal kas kada ims ir primins apie jį kaip apie esperantininką – juk gali taip atsitikt? Viltys ne toks jau blogas dalykas.

6 komentarai:

  1. Sveikinimai su Poezijos pavasario prizu.
    O Valdui Banaičiui – linkėjimai nuo „Gimtosios kalbos“.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už sveikinimus (liaureato žodis bus gegužės 16-ą). – Kritikai davė, rašytojai davė, dabar ko nors iš kalbininkų pradėsiu laukt :)

      Panaikinti
  2. Vėl minite Mačernius, - Vytautą sūnėną, Juozą dėdę. Vytauto kaip ir Vlado Eidukevičiaus žūtys karo čėse atstiktinės, Juozas dingo be žinios Buenos Airėse 1974. Kaip tik paskutinę ggegužės savaitę BBC World Service pasakojo apie Lotynų Amerikoje siautusios slaptos valstybinio teroro struktūros Operacion Condor funkcionierių teismą už sisteminga disidentų naikinimą per septintą-aštuntą dešimtmečius. kai vien Argentinoje buvo likviduota per 10 tūkstančių intelektualų, Paragvajuje pagal tą El Plan Condor iki 1992 buvo nužudyta 50 000. dingo be žinios 30 000, o kalėjimo paragavo net 400 000. Nenuostabu. kad 2014 Argentinos esperantininkai nieko nežinojo apie kažkokį lietuvį.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tamstos 2010-07-23 užsiminta kita Adomo Jakšto paieška - apie rygietį Češichiną, kuris išgarsėjo tik po 1913, paeksperimentavęs su esperanto kalba. Aš jį užėjau tik šiais mokslo metais
    kai pradėjaui ieškoti lietuviškų skaitinių su tarimo orientyrais kitakalbiams pradinukams lenkiškose ir rusiškose mokyklose. Jų taip ir neatsirado per visus 1992-2017. Tai štai:
    Češichin Vsevolod Evgrafovič (1865-1934). Rygos istoriko sūnus ir vyresnis brolis muzikologo Vasilijaus (su kuriuo ištisai painiojamas), juristas,
    teisėjavo Rygoje nuo 1889. 1913 Rygoje esperanto pagrindu paskelbė automatinio daugiakalbio vertimo projektą NEPO. Frontui artėjant 1915 persikėlė į Petrogradą, kur inicijavo interlingvistinę draugiją “Kosmoglot”, kuri po 4 metų tęsė savo veiklą Taline iki 1928, o pats Češichinas dirbo Baltarusijoje. Jo idėjas Rusijoje nuo 1933 toliau vystė šiuolaikinio mašininio vertimo pradininkas P.P.Smirnov-Trojanskis (1894-1950), o Prancūzijoje 1938 struktūrinės sintaksės pagrindėjas Lucien Tesniere (1893-1954) – abu pritaikydami esperantiškas žodžių uniformas.
    Artėjant eilinei Spaudos sukaktuvei pavarčiau paskutinę grožinę knygelę, spėtą išleisti iki spaudos uždraudimo - "Šiaulėniškį senelį", ir man parūpo - kokia buvo pirmoji, išleista po spaudois atgavimo - jaui ne lenkiška rašyba, o jablonskine. Ta pačia, kuria komputeriu taip paprasta sužymėti balsių trumpumą ir priegaides, kad kitakalbis pradinukas, iki 7 metų negirdėjęs lietruvių kalbos, galėtų namie garsiai skaitydamas pratinti savo kalbos padargus prie lietuviško ritmo ir melodijos. Radau tik Pranio Mašioto "Mano dovanėlę", išleistą 2013 Rygoje, 2015 Liuksemburge ir tik 1918 Vilniuje, ir tik 16 pasakėlių po 10 sakinių... Spaudą atgavo ir baltarusiai, Martynas Kukta Vilniuje spėjo išleisti pirmajį Maksimo Bahdanovičiaus poezijos rinkinį, o kas buvo spėta tais neramiais revoliucijos metais išleisti lietuviškai Lietuvoje?
    VB 868778436

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Jums, Valdai, už komentarą.
      Gal ieškant pirmųjų knygelių jablonskine, kaip Jūs vadinat, rašyba ką nors padėtų Petro Joniko studija Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai (1987)? Dėl tekstų, panašių į esančius Mašioto knygelėj, manau, jų tikrai būta lietuvių kalbos pradžiamoksliuose, skaitinių knygelėse, bet nesu gerai išstudijavęs vadovėlių istorijos.

      Panaikinti
    2. apie Mašioto "Mano dovanėlę" mano pirštai suklupo ant klavišų - ant 100 metų :-) t.b.pirma laida su 16 pasakėlių Rygoje 1913, antra Liuksemburge 1915 (už 2 frontų!), trečia Vilniuje 1918, po to išaugo iki 50 pasakėlių. Pirmąją išleido internete įbalsintą 2015 Liuksemburge dirbęs lietuvis (o manaip vaikams prieinamai sužymėtą (be kairinių-dešininių ragiukų ir slieko ant priebalsės) tekstą galite pamatyti . Deja, kasmet dešimčiui tūkstančių pradinukų kitakalbių rezervate (taip vadinamose tautinių mažumų mokyklose) Tėvynė mūsų niekada nedavė jokių adaptuotų užklasinių skaitinių (tik 1978 metais buvo vienintelė "Mokinio bibliotekos" knygelė "V dietskije gody" skaityti rusiškai su kirčiuoto skiemens sužymėjimu). 300 psl. akademiškai sukirčiuotus išeiviukams skirtus lietuviškus skaitinius "Tėvų nameliai brangūs" 1972 Čikagoje išleido Sofija Jonynienė (1914-2003). Apie velionę Jono Dautaro monografija 2013, ir nors jos duktė Laima Navickienė, anglų kalbos mokytoja, jau pensininkė, gyvena Skaidiškėse (didžiausiame Lietuvos kaime) vos už 10 km, negaliu jos rasti nei tos knygos pamatyti.
      Bandau susisiekti su Punsku, kur nemažiau veikli lituanistė Elena Degutienė su Lenkijos Švietimo ministerijos pagalba yra išleidusi jau 20 knygų lietuviukams), nes mūsiškė Švietimo ir mokslo ministerija tebelaiko demarkacijos liniją ir “Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendrinė programa” nenumato jokių priemonių kitakalbiams pradinukams, iki 7 metų negirdėjusiems lietuviškai. Vasaros atostogos, ir vėl tik po rugsėjo 1 lenkiukai dar metus sėdės kasdien šeštą nesuprantamą pamoką, kad pasivytų lietuviukus, kurie VISKĄ, išskyrus anglų kalbą, turi lietuviškai, o lietuviškai gramatikai - ne 5, o 7 pamokas per savaitę, ir sėdi mokykloje kasdien tik 5 pamokas.

      Panaikinti