Tekstų redagavimo intensyvumu lietuvių literatūros istorijoje Maironis greičiausiai neturi lygių: būtent taip jis reagavo į kintančią literatūrinę atmosferą, artino savo tekstus prie sparčiai tobulėjančios bendrinės, literatūrinės kalbos, perkėlinėjo juos „šiapus ribos“. Taisė visus savo tekstus – ir lyriką, ir poemas, ir dramas [...] (p. 245)Mano galvoj ryškiausias Maironio taisymų pavyzdys – vienos eilutės pokytis. Visi atsimenam iš mokyklos laikų (nežinau, ar dabar bereikia mokytis eilėraščių atmintinai):
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,O pirminiam variante buvo:
Ir niekas manęs neminės!
Išnyksiu kaip dūmas, išblaškomas vėjo [etc.]Dūmas, išblaškomas vėjo – dūmas, neblaškomas vėjo: esmingas pokytis.
O lietuvių literatūros istoriją prisiminus, Kossu-Aleksandriškio poeziją įsimylėjusiems tikras smūgis į paširdžius buvo perredaguotoji rinktinė Poezija, išėjusi 1940-ais. Iš gyvųjų didžiausiais autoredaktorius, manyčiau, yra Jonas Juškaitis.
Taip, tikrai esminis skirtumas.
AtsakytiPanaikintiŠitą pokytį užfiksavau 1995-ais, kai „Baltos lankos“ (serijoj „‘Baltų lankų’ literatūros kolekcija“) perleido 1895-ų, pirmuosius, Pavasario balsus, – šimtmečio proga; nors neužfiksuota, buvau to perleidinio prievaizdas (redaktorius?).
PanaikintiPavarčiau daiktą, – koks žvėriškas tiražas! – 5000 egz.
PanaikintiLogiška: tapo žinomesnis (negu buvo 1895) ir nusprendė, kad išnyks ne taip greitai :)
AtsakytiPanaikintiTaip, taisymas labai logiškas; persikėlė „šiapus ribos“ :)
Panaikinti