(619) Visiškai tarp kitko: apie amarilį

• Žydėjo gražiai ir didingai. – Kambary, kurį tebevadinu vyresniojo sūnaus [jau kiek metų Kaune?] vardu, Vytuko kambary ant palangės į rytų pusę žydėjo.
• Žydėjo gausiai: 2+3.
• Po poros, – o gal net trejų? – taip, trejų metų pertraukos.
• Padovanotas coll. Donatos M. – o ji ar tik ne iš Vokietijos gavo – per daug – dovanų?
• Pražydo Tėvo mirties „proga“.
• Nužydėjo. – O ką daryt toliau, mielieji žmonės, išmanantys apie amarilius?
• Nukirpau žiedkočius.
• O tai, kas liko? – Lapai liko, aišku.

Norėjau palaistyt, bet gal geriau nereikia?
– Tai nebereikia ar dar reikia?

 

Prieduras (2014-07-14):
Na va, ištraukiau kankinį amarilį iš pastalės. Liūdnai atrodė. Tad ėmiau ir persodinau: šaknų dalį pašalinęs, naujos žemės parūpinęs, didesnian daiktan persodinau.
Lauksiu.

(618) Dėl juoko: apie prioritetus (pasitelkus obelų žiedus ir obuolius)

alyvinė; baigia žydėt; gegužės vidurys

Kas poetams svarbu?
– Obelys žydi! – Och! Ach! net: Oi!

Žiūrim – krinta patylomis
Obelių žiedai.
Pleštakėlėmis baltomis –
Žiūrim – krinta patylomis.
Rodos, sniego atkarpomis
Snigo tik andai.
Žiūrim – krinta patylomis
Obelių žiedai.

Negi poetui svarbu, kad krinta ne obelių žiedai, o žiedlapiai, jam tik – žinote atsiprašant – žydėjimas tesvarbus. Todėl ir atleistina. (O žiedai, kurie neužsimezgę, džiūsta ir – labai nepoetiškai, nesinchroniškai – ima ir atsiknoja, ir – paprasčiausiai nubyra; taip, proza.)

Kas svarbu kritikams?
–  Kad būtų valgomų obuolių (valgomų nesispjaudant; sultingų ir nekirmėlėtų). Žydėjo nužydėjo, o ar kas užsimezgė ir užaugo?

(617) Visiškai tarp kitko: trys geriausios

Šiandien skaitinėdamas Literatūrą ir meną ėmiau ir prisiminiau, ką buvau išsiaiškinęs: seniai seniai kurį laiką (bent jau kai vyr. redaktorium buvo Vytautas Radaitis) LM redakcija rinkdavo tris geriausias numerio publikacijas; apie tai laiškais, pasirašytais savaitraščio galvos, būdavo pranešama ir jų autoriams (esu matęs kelis tokius).
Jei reiktų išrinkt tris geriausias 2014 metų 21 numerio? — Reiktų? – Galima:

(3) Aurimo Švedo „Žiniasklaidos laikas“ (visada perskaitau, pasitikrinu, ar kokios vertos perskaityt publikacijos tą mėnesį nesu pražiopsojęs);
(2) Giedrės Kazlauskaitės atsakymai į LM anketą (ne tik todėl, kad irgi esu radiofilas);
(1) Aivaro Veiknio „Treji metai lentpjūvės“ (tokios ironijos ir autoironijos nesitikėjau iš poeto); kad ir toks pasažas:

Birutė – sandėlininkė. Pagrindinė jos veikla lentpjūvėj – nieko neveikti. Šiaip taip susitvarko. (p. 26)

(616) Paradonelaitiana: ąžuoliukas, i

2014-05-07, 15:05

2014-05-20, 12:45

Šįmet minint lotyniškų rašmenų atgavimo lyg ir jubiliejų [110] LLTI (05-07), Donelaitis linksniuotas perlinksniuotas buvo (vietininkas tik ilsėjos).

Tie visi skaitymai, žiūrėjimai, valgymai, skanavimai ėjo praėjo [ne ne, ir gražu, ir kilnu, ir kt. buvo! (buvo; lašiniai buvo baisiai gardūs!)]; liko tik D-čio ąžuoliukas.

Prisimenu: jau trečia, visi susirinkę prie iškastos duobelės; Albinas Juozapas Batavičius jau patriūbavo. – O ką sodinsim? – Sodinukas ūkio daly ant seifo tebeguli. – Atkeliavo tai, ką manėm būsiant sodinuką. Išvynioju – o ten net trys. Kurį rinktis? Šaknys visų daugmaž vienodos, bet vienas jau šakotis pradėjęs. Sakau: Gal šitą? – Tas ir buvo pasodintas, Albinui Juozapui Batavičiui antrąkart triūbuojant.

Taip ir pasijutau esąs atsakingas. – O jei neprigis? Taigi graušiu save, kad ne tą pasiūliau sodint.

Regis, prigijo. →

Tikėkimės, kad jam neatsitiks kaip tam iš D-čio pasakėčios.

Prieduras

(615) Dėl juoko: kaip šaldytuvą tvarko vyrai

[Čia apie tuos, kurie virtuvėj jaučiasi bent iš dalies šeimininkai; bent kai kuriom dienom.]
Atidaro šaldytuvo dureles:

• pamato lentynėlėj Kėdainių konservų krienų, pavadintų „naminiais“, buteliuką; ten 2/3 tūrio;
• pamato ir mažesnį bei dailesnį buteliuką, ant kurio prilipinta etiketė: „Smak“ krienai, pavadinti „spanguolių“ (na, ne spanguolių spalva [ir net skonis], bet tiek to); ten likę 1/2 tūrio.

Tolesnis veiksmas:

„Spanguoliniai“ viens du perpilami į „naminių“ buteliuką,

nes:

tuščias „spanguolinių“ krienų buteliukas (tuoj pamerksiu, kad etiketė atsiknotų) labai tinkamas subert atitinkamo ilgio vinims, –

šaldytuvas ir sutvarkytas.

(614) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxvii

– Kuo norėtum užsiimt, tapęs pensininku?
– Jei sulauksiu pensinio amžiaus, norėčiau grįžt į radiją; parašyčiau laidos „Mes, išdidūs pensininkai“ paraišką ir pasiūlyčiau nacionaliniam transliuotojui; pamėginčiau prikalbint bendraamžę Jolantą Kryževičienę (kuri mane ne taip seniai net prieš kameras [o radijas – tik mikrofonai] kalbino; sudėtinga paieška lrt.lt Mediatekoj; tarsi žinau laidos pavadinimą – „Naktinis ekspresas“, kalbintas buvau – oi, atsiprašau, pokalbis eterin buvo paleistas 2013-12-05, ir nerandu tojo įrašo; menka prarastis; kas be ko, bet kaip [paieškos] principai?) tapt laidos bendraautore; ir kodėl man atrodo, kad toks tandemas būtų visai klausomas? Su sąlyga: mes svarstytumėm bet kokias temas, kurios mums tik pasirodys svarbios (apie pensijų dydį būtų mažiausiai kalbama). – Juokinga, bet įsivaizduoju tokią savaitinę radijo laidą, kuri galėtų būt tokia pat įdomi, kaip dabar transliuojama „Mes, moterys“. (Viena iš laidų būtų apie tai, kodėl LRT etery, kol mes dar buvom darbingi,  nebuvo laidos „Mes, vyrai“.)
– Dagyvenk, o tada jau ir pasakysiu savo nuomonę.
– Va tai ir yra esmė. Dagyvent lig pensijos – gyvenimo tikslas?

Prieduras (06-10). Į šį įrašą sureagavo Giedrė Kazlauskaitė praeito savaitgalio Šiaurės Atėnuos:

Virginijus Gasiliūnas savo tinklaraštyje, pagirdamas Giedrės Čiužaitės laidą „Mes, moterys“, svarsto, kodėl, kai dar buvo radijušnikas, nesugalvojo laidos „Mes, vyrai“. Galiu atsakyti (perfrazuodama Aušrą Kaziliūnaitę, sakiusią, kad visus „Poezijos pavasario“ renginius, išskyrus „Moterų skaitymus“, galima vadinti „vyrų skaitymais“). LRT eteryje iš tikrųjų nemažai laidų, ypač politinių, kurias drąsiai būtų galima pervadinti „Mes, vyrai“. Jeigu per klaidą ir pasitaiko koks moters balsas, tai nebent per pilnatį.

Matai, Giedre, turėjau galvoj laidą, kuri būtų vyrams apie vyrus, o ne rinkėjams apie politikus; va toks niuansas.