(400) Užparaštė, liii: apie tam tikro pobūdžio poezijos eilutes

Kas šiek tiek paskaitinėja šio tinklaraščio įrašus, manau, pasidarė sau išvadą: tas —vg— tikras popierininkas. Taip, Jūs teisūs, popierininkas. Kuprinėj visada pluoštas visokių popierių, dažniausiai – išplėšų iš senstančios [tik išspausdinimo laiko požiūriu] periodikos. Skaitau troleibuse pakeliui į darbą / iš darbo.
Kad ir šįvakar grįžtant: – be kita ko, Kultūros baruos (2002, nr. 11, p. 31–32) Tomo Venclovos eilėraščių publikacija, prasidedanti eil. „Pasiekus Atlantidę“, kuris baigiamas taip:

                   [... bet po delnais dar virpa]
neturtas, lapkritis, gramatika, liepsna.

Perskaičius paskutinę eilutę, ėmė ir įsijungė galvoj paieška – poezijos eilučių tik iš daiktavardžių (praleidžiant jungiamąsias dalis – pirmiausia veiksmažodžius [?; ėmiau ir suabejojau: junglumas – ne tik gramatinė, bet ir filosofinė kategorija?] ir kt., – poetinį vaizdą turi sukurt/parinkt tavo [kalbinė ir kt.] vaizduotė?). – Stop.
Iš to paties Tomo Venclovos:

[Tarytum debesy – ] spyna, vanduo, / Ir durų plokštuma. („Eilėraštis apie pabaigą“)
Šešėlis, atspindys, paveikslas, aidas / [Pripildo Ardeno griuvėsių girią, / Ir jų kaita – vienintelės grandinės.] (eil. „Sestina“)

Kas neprisimena:

[Tai gražiai mane augino] / Laukas, pieva, kelias, upė (Justinas Marcinkevičius)

ar Aisčio:

Laukas, kelias, pieva, kryžius, [/ Šilo juosta mėlyna, / etc], –

vaizduotei proga atsiverti.

P.S. (paminėta vaizduotė sukunkuliavo). O jei paklausus poetų.lt, ko nėra?

Ir Danijos pasaulyje nėra (T. V., „Pasakykite Fortinbrasui“)

Ech, kiek daug gali būt poezijos skerspjūvių!