Galvoj tebebruzda vėl sukilusios visokios tekstologinės abejonės (trečiąkart; nors šįkart ne aš turėjau spręst), o virš jų – plaukia debesys pilkos. Taip, moteriškosios giminės debesys (LKŽ yra užfiksuota, regis, pora tokios vartosenos pavyzdžių; Maironio frazės nėr). Šiuo atveju įdomiausia štai kas: ar jis iš principo debesis suvokė kaip moteriškos giminės daiktavardį (kaip, pvz., man vinys – na, vyr. g. žodis, nors „turėtų būt“ mot.), ar tai atsitiktinis pavartojimas, kad būtų rimas su mintys-valgilkos?
Apskritai: ne tyrinėdamas, o tik šiaip šiek tiek domėdamasis mūsų kalbos istorija drįsčiau formuluot tokią hipotezę: norminama mūsų kalba (daiktavardžių sluoksnį turiu galvoj) „vyriškėjo“. Įrodyt statistiškai ar kitaip nepajėgčiau, o ir neįdomu būtų tuo užsiimt; tik pastebėjimas. Lietuvių kalbos gramatinės giminės labilumas galėtų būt l. įdomi tema (ne siaurai, gramatologiškai kitimą fiksuojant, o prasmės niuansus mėginant užčiuopt ir suvokt): pvz.: pasaulė vs pasaulis; grožė vs grožis (bet daila neperšokdinta kiton kategorijon – dailė) etc.
Ir kaip prieduras – retorinis klausimas: ar kalbininkai ką nors rimčiau parašys šįmet apie Maironį, kad ir, tarkim, jo poezijos leksiką, jos kismą nuo pirmųjų PB (1895) iki Raštų pirmojo tomo – Lyrikos (1927)? Vargu, vargu (nors Maironis ir siūlosi būt pacituotas: oi ne, oi ne).
P.S. Debesys vis išraiškingesni, įspūdingesni daros artėjant Baltijos jūros link (subjektyvi nuomonė) – vadinas, gražių dalykų besiilgintys žemaičiai dažniau turėtų kreipt akis į viršų, į dangų negu gražių dalykų besiilgintys aukštaičiai? Kur mes kreipiam akis? Į tolį, horizonto link.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą