(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

Sausio 13-oji: tarp praeities ir istorijos

Paruoštukas žodžio, tarsimo 2015-01-12 TV bokšto pirmo aukšto salėj ≈18:35–18:40

Labas vakaras, žmonės mielieji.
Atsispirti norėčiau nuo a.a. Romualdo Granausko minties, išsakytos bene paskutiniam interviu praeitų metų balandį (tas pokalbis buvo kartojamas rašytojui mirus per LRT televiziją). Jolantai Kryževičienei užsiminus, kad pastarieji jo kūriniai – istoriniai, nes apie pokarį, rašytojas ėmė ginčytis: istoriniai būtų, jei rašyčiau apie tai, ko nemačiau, neišgyvenau; mano kūriniai – iš praeities, aš buvau liudininkas aprašomų įvykių, gyvenau tuo pat laiku, kaip ir aprašomi žmonės.
Manau, ta skirtis tinka ir kalbant apie Sausio 13-ąją. Daliai žmonių – daugumai čia susirinkusiųjų – tai praeities reikšminga diena, daliai (čia tokių vienas kitas) – istorinis įvykis; gerai, pridėkim epitetą: reikšmingas. Ir mes, manau, skirtingai suvokiame tai, kas atsitiko prieš (suapvalinus) ketvirtį amžiaus. Kitaip ir negali būt.
Tada dirbau savaitraščio Šiaurės Atėnai redakcijoj ir numeriui, kuris išėjo tuoj po Sausio įvykių, pasiūliau partizano poeto Broniaus Krivicko 1951-ais sukurtą sonetą:
Kai kovoj kelies tu į ataką
Ir, į priekį puldamas, žinai,
Kad gal tuoj, kliudytas mirtinai,
Amžinai pabaigsi savo taką,

Nepabūgęs grasančio metalo
Tu pirmyn smelkiesi su aistra, –
Vienas geismas tau širdy tėra:
Priešais mirtį veržtis ligi galo,

Nes žinai: jei kas, įtempęs valią,
Nesvyruodams pereis šitą kelią,
Mūšį tas net žūdamas laimės,

O jei kas pabėgs neištesėjęs,
Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs
Ir paženklintas gėdos dėmės.
Atrodė, kad labai tinka: susieja dabartį su tuo, kas buvo: Sausio aukas su karo po karo aukomis, susieja su žuvusiais prie Giedraičių kovose dėl pirmosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, plačiau žiūrint, su Budapešto rudeniu ir Prahos pavasariu.
Pagaliau, regis, tada, 1991-ų pradžioj, juk irgi pagrindinė nuostata buvo: įtempus valią išstovėti, nesitraukti, – kad ir kas.
Ir va pagalvoju: o kaip reiktų/reiks tai (apie tai yra ir bus mokykliniuos vadovėliuos parašyta), kaip reiktų/reiks tai papasakot anūkei, kuriai vos vieneri? – Ir nežinau. Ir manau, kad to padaryt iš esmės, deja, neįmanoma.
To negalima atkurti, bet, tikiu, galima sukurti. Gali sukurt, turintieji talentą. Pamėgint sukurti tuolaik tvyrojusią atmosferą (netikęs žodis, bet tikslesnio nerandu), be žodžių kalbančius žmonių žvilgsnius galima būtų meniniam[1] filme. Bet tokio lygio filmo, kokį yra sukūrusi lenkė Agnieszka Holland apie čeką Janą Pallachą (turiu omeny Hořící keř), apie Sausio 13-ąją kol kas neįsivaizduoju.
[Įtarpas 01-13: apie Roberto Mullano režisuotą „Mes dainuosim“[2] tik šiandien sužinojau; jo Laiškai Sofijai įspūdžio nepadarė.]

Šis renginys vadinas „Nerimo mintys“. Tad pabaigoj šis tas iš panašių. Nerimauju (duokdie, kad tas nerimas būtų be pagrindo), kad mes, kuriems Sausio 13-oji – praeities dalis, galime jaunuomenę, kuriems tai – istorinis įvykis, užversti vis didėjančia ir didėjančia, didėjančia, didėjančia (24-osios, 25-osios, 26-osios etc. metinės) skambiųjų žodžių pusnim, mesteldami kartkartėmis dar ir kokią lyg ir teisingą maksimą à la „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“
Reakcija gali būti dvejopa: užsikapstykit patys toj savo didžioj praeity!, arba, jautresniųjų mažumos atveju, – gali rastis kaltės jausmas, esą per vėlai gimiau, koks nereikšmingas mano gyvenimas ar panašiai. Nieko gero nežadančios būtų tokios reakcijos.
Taip, yra Laisvės gynėjų diena, kai nulenkiame galvas, bet yra ir kasdienybė, kai jas, tas galvas, reikia pakelt: paprasčiausiai – gyvent kuo sąžiningiau, mylėt artimiausiuosius savo, dirbt darbą, auginti vaikus ir rūpintis tėvais; abejot pirmiausia savimi, o ne pult ieškoti kaltų aplinkui, – manau, taip elgdamies, mes ir artėtume link laisvės vertųjų žmonių gyvenimo. – Regis, viskas paprasta; net banalybių rinkiniu galima būtų pavadint ankstesnį sakinį.
Bet: žinot, kaip būna, – kai pamėgini tai įgyvendinti, pasirodo – oi! kaip sunku. – Ir, drįstu spėt, apie tai, kaip, deja, sunku būti laisvam, gal ir pajėgsiu pasikalbėt su anūke; kad tai ne juokų darbas.
Ir mūsų skirtingos praeitys neturėtų būti kliūtis suprasti viens kitą?
2015-01-11
---------------------------
[1] Parašiau: meniniam, ir nepataisė – vaidybiniam. (Gal ir klystu, bet versus yra tarp meninis (ne: vaidybinis) ir dokumentinis.
[2] Visai pasitikiu Mindaugo Kluso nuomone apie filmą (jo rašiniai apie knygų pristatymus, kuriuose irgi tekdavo būt, atrodė adekvatūs); tik paskutinis sakinys sutrikdė: o kuo čia džiaugtis? kad yra prastas filmas? Neisiu žiūrėt.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą