„Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“
1945-ų vasario 21-ą Leliškių miškely (esančiam ant dabartinių Pasvalio ir Biržų rajonų ribos) žuvo per dvidešimt vyrų. Tam krašte nėr rimtų miškų, tik dažniausiai nesusisiekiantys miškeliai, kartais girelėm vadinami, vietom – tiesiog medžių guotai, pasak vietinių – krūmai. Nelygios buvo jėgos; valdžia pasikvietė kariuomenę, miškelis buvo apsuptas, ir tik keliems pavyko, galima sakyt, per stebuklą iššliaužt iš apsupties. Tarp žuvusiųjų buvo ir du broliai Indriliūnai iš Gataučių – dvidešimt trejų Jonas ir pora metų vyresnis Mamertas, mažiau nei prieš mėnesį atšventęs gimtadienį. Iš žūties vietos partizanų kūnai buvo pervežti Krinčinan, suguldyti prie šventoriaus tvoros, tada – Pabiržėn, vėl tas pat; užkasė kūnus Gerkiškių žvyryne palei Tatulą. Dabar ten stovi iš lauko akmenų padarytas paminklas.
Štai taip prieš aštuoniasdešimt metų žuvo žemininkų kartos literatūros kritikas, vertėjas, publicistas Mamertas Indriliūnas. Nuo ryškiausio tos kartos poeto Vytauto Mačernio žūties buvo praėję nepilni penki mėnesiai. Beje, Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė laiške Juozui Jurkui yra rašiusi, kad, jos manymu, būtent Mamertas buvęs artimiausias Vytautui.
Vėl viešai Indriliūnas (sykiu su Bronium Krivicku) pirmąkart buvo prisimintas 1989-ų gegužį Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 118 auditorijoj, dabar vadinamoj Vinco Krėvės. Iš tąkart kalbėjusių noris prisimint Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, be kita ko pasakiusią:Mūsų karta visada vadinama tragiška karta (tai iš tiesų teisybė), o kai kas ją pavadina ir prarastąja karta. Su šituo pavadinimu tikrai nenorėčiau sutikt. [...] Sunku dabar pasakyt, kas būtų, jei būtų buvę kitaip. Mes spėjam, kad visi šitie žuvę ir kentėję žmonės būtų atsiskleidę, būtų daug plačiau kūryboj pasireiškę, bet vis dėlto man atrodo, kad, žiūrint ontologiniu žvilgsniu, kiekvienas likimas yra prasmingas ir, matyt, prasminga ta kančia, matyt, prasminga ir mirtis. [...] Man atrodo, kad iš visų mano draugų pats tragiškiausias likimas kaip tik ir buvo Mamerto Indriliūno. Jeigu mes visada nepaprastai apgailim Mačernį ir mum atrodo, kad Mačernio žuvimas buvo beprasmis, tai man atrodo, kad Mačernis (aišku, tai yra baisiai tragiška) visu savo gyvenimu ir savo visa kūryba buvo priėjęs tam tikrą ribą, po kurios tikrai kažkas turėjo įvykti. Turėjo įvykti lūžis, jis turėjo pasukti visai nauju keliu ir savo kūryboj, ir savo visam gyvenime. Ir ta mirtis, atrodo, buvo viena iš išeičių. Mačernis jau buvo atskleidęs save talentingais kūriniais, o Mamerto kūrybos kreivė dar visą laiką ėjo aukštyn, dar jis nebuvo susiformavęs, nors jo straipsnis apie Mykolaitį-Putiną ir kiti buvo tikrai labai brandūs, bet jis, man atrodo, dar ėjo pirmyn ir tikrai būtų pasakęs savo žodį. (Sietynas, nr. 7, 1989, p. 81–82)Minint Indriliūno 100-ąsias gimimo metines, 2020-ais, išleisti jo raštai – skelbti straipsniai, recenzijos, publicistiniai-eseistiniai rašiniai, vertimai, pridėtas ir pluoštas laiškų namiškiams. Bet tai nėra viskas. 1989-ais Sietyne (nr. 8, p. 144–155) dar buvo skelbta jo minčių, užrašytų ant palaidų kortelių priduriant inicialus M. I. ar santrumpą m. m. (t.y. mano mintis). Tos kortelės iš sumišusių pluoštų su įvairiausiais išrašais iš skaitomų knygų ar straipsnių; paprasčiausiai perspausdinti tas mintis, neatspindint „aplinkos“, kurioj radosi, neatrodė prasminga. Ir neįsivaizduoju, kas galėtų turėt tiek kantrybės ir laiko tam rekonstrukciniam pasjansui, kuris būtų tik pirmasis žingsnis publikacijos link. Kita vertus, kas skaityta, kas iš to išsirašyta – tikrai labai svarbu (šitai raštų parengėjas supranta).
Suprantu. Ir, prisipažinsiu, jaučiu lyg ir kaltę. Ši publikacija – menkas pavyzdys, kaip galėtų atrodyt kaltės išpirkimas.
Kokios mintys užgeso Mamerto Indriliūno galvoj prieš aštuonis dešimtmečius? Koks idėjų pasaulis ten buvo? – gal ir retoriškai skambantys klausimai, į kuriuos atsakymų galima ieškot ne tik jo paties tekstuose, bet ir tame, ką skaitė, – kokios mintys pasirodydavo esą svarbios, vertos išsirašyt; kai ką (kaip ypač svarbaus) tuose išrašuose dar ir pasibraukdavo.
Šaltinių įvairovė – štai kas, man regis, pabrėžtina. Indriliūnas, mokėjęs tris pagrindines užsienio kalbas, siekė pažinti ne kurios vienos kultūros intelektinius ir dvasinius turtus, papulti ar prancūzų, ar vokiečių, ar anglosaksų orbiton, o stengės užgriebti kuo plačiau. Keli lektūros pavyzdžiai: Blaise’o Pascalio Mintis skaitė, aišku, prancūziškai, Karlo Jasperso Mūsų epochos dvasinę situaciją ar Oskaro Walzelio Žodžio meno kūrinį – vokiškai, Eugene’o O’Neillo pjeses – angliškai; ruso Nikolajaus Berdiajevo Kūrybos prasmę – išverstą į vokiečių, o jo Žmogaus likimą dabarties pasaulyje – išverstą į prancūzų; ispano Miguelio de Unamuno Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą bei Krikščionybės agoniją – prancūziškai. (Mokėjo ir rusiškai – išlikę išrašų iš Dostojevskio Biesų, buvo pradėjęs mokytis italų kalbos skaitydamas Dantės Dieviškąją komediją.)
Paminėjau kelis minčių/idėjų šaltinius, nes išrašai iš jų išlikę (beveik neabejotina – išliko tikrai ne viskas, gal tik mažoji dalis). Kas dabar bepasakys, ar Indriliūnas manė, kad kūrybos etika yra aukščiausia etinės raidos pakopa (taip teigė Berdiajevas), ar, kaip ir Walzelis, literatūros tyrėjo uždaviniu laikė grožinio kūrinio dvasinės prasmės atskleidimą ir meninės raiškos būdų suvokimą, ar skaitydamas O’Neillo pjeses pritarė autoriaus minčiai, kad tragizmo išgyvenimas taurina žmogų? Tikriausiai per drąsu apibendrinti, bet galvojant apie Indriliūno pasaulėvoką išnyra žodžių junginys krikščioniškasis egzistencializmas.
Terminas, prie kurio bemat prisišlieja asmenvardis Sørenas Kierkegaardas, o prie jo – bene svarbiausio opuso pavadinimas – Baimė ir drebėjimas. Indriliūnas skaitė Paulio Henri Tisseau vertimą į prancūzų kalbą (išleido Fernand’as Aubieras 1935-ais serijoj „Philosophie de l’esprit“), spėtina, apie 1940-us. Yra išlikęs aštuoniolikos lapų sąsiuvinis su veikalo konspektu (ne viso, iki „Problema II: Ar esama absoliučios pareigos Dievui“; sąsiuviny dar buvo likę vietos – paskutiniam lape sesuo Akvilė įrašė trijų kalėdinių giesmių žodžius), saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (GEK R1 59087).
Kad šis skaitinys buvo ne šiaip papuolusi į rankas verta dėmesio knyga, o šis tas daugiau, patvirtintų faktas: Indriliūnas perskaitė (šį tą išsirašydamas) ir Kopenhagos universiteto profesoriaus Haraldo Høffdingo studijos Sørenas Kierkegaardas kaip filosofas 1896-ais išleistą vertimą į vokiečių kalbą (vertimą, kuris buvo pirmoji rimta vokiečiakalbio pasaulio pažintis su danų filosofu ir teologu).
Pasidariau konspekto kopiją. O kas toliau? Kaip parengt tokį konspektą, kad galima būtų jį publikuoti? Pirmiausia reikia to Baimės ir drebėjimo vertimo į prancūzų kalbą, kad galėtum sutikrint Indriliūno išsirašytas citatas (nusipirkau per ebay). Įprasta, kad kitakalbiai tekstai išverčiami į lietuvių. Šiuo atveju reikia rast atitikmenis Jolitos Adomėnienės vertime iš danų į lietuvių (pradžioj pasiėmiau iš savo knygų lentynos pirmąjį vertimo leidimą, 1995-ų, kurį skaitęs ir turiu, surankiojau; žioplys! taigi reikia iš naujausio; pataisiau atitikmenis pagal trečiąjį, 2024-ais išleido „Hubris“); citatas iš tik prancūziškai esančio Jeano Wahlio įvado išvertė Diana Bučiūtė (ačiū!).
Bet: o kokia šio konspekto publikacijos prasmė? Kam jį skelbt, kodėl kas nors turėtų tai norėt skaityti? O! kad turėčiau kokį svarų atsakymą… Negi gana pasakyt: štai žiūrėkit, buvo lietuvių, kurie rimtai domėjosi Kierkegaardu pusamžiu anksčiau, negu pasirodė jo pagrindinio veikalo vertimas į lietuvių kalbą; tai svarbus mūsų kultūros istorijos faktas? Negi gana pasakyt, kad žemininkų kartos bent jau vienam atstovui, Indriliūnui, egzistencializmas reiškė ką kita negu mums, prisiskaičiusiems Albert’o Camus ir Jeano Paulio Sartre’o? Kad absurdas siejos ne su Sizifo mitu, o su tikėjimo stebuklu? Tikriausiai ne. O gal, griebiuos paskutinio šiaudo, gana smulkmenos? Štai Indriliūnas skaitydamas Baimę ir drebėjimą greičiausiai jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bet dar jam nepasiekus Lietuvos, išsirašė ir pasibraukė: „Toute la question porte sur la temporalité, le fini.“ Patikrinkit savąjį knygos egzempliorių – ar nepasibrauktas sakinys „Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“? Tai būtų sąsaja su žmogum, žuvusiu prieš aštuoniasdešimt metų. (Aš ties tuo sakiniu paraštėj pieštuku praeito amžiaus pabaigoj padėjau varnelę.)
— o čia tas konspektas (aiškiau, negu kitur, nes vertimo į lietuvių kalbą įtarpai – kita spalva).
