(395) Visiškai tarp kitko: apie suopius

Širvintos ir Šventosios santaka

Skaitydamas austrės Marlenos Haushofer romano Siena vertimą (2004), užkliuvau už sakinio:

Pripratau visus plėšriuosius paukščius vadinti suopiais, nes man labai patiko pats žodis. (p. 169)

Buteo buteo, vok. – der Mäusebussard [jei teisingai atrinkau]. — Vis dėlto vokiečių kalba turėtų būt gimtoji, kad suvoktum šito daiktavardžio skambesio grožį.

Nelabai reikalingas P.S.: Jurgitos Mikutytės vertimas tikrai geras; tik vienas dalykas sukėlė abejonių: tame uždarame pasauly gyvūnai, nepaisydami lietuvių kalbos „pasaulėžiūros“, miršta nelyg žmonės. Bet psichologiškai tokia „[lietuviška] klaida“ visai pateisinama: licencia psychologica; bet kuri artima gyva būtybė prilygsta man, žmogui; ir išties: pasakotojos santykiai su šuniu Lūšium [gal net] daug intensyvesni ir sudėtingesni negu su tik kartkartėm prisimenamu buv. vyru.

Išgirdęs/perskaitęs žodį suopis, visada prisimenu Vladą Braziūną: suopiai gręžia dangų (eilėraščių rinkinio, išėjusio 1988-ais, pavadinimas). Dėl to, kad esu stebėjęs, kaip suopiai gręžia dangų. Tai buvo užpernai, kai plaukdami baidarėm vakare sustojom Širvintos ir Šventosios santakoj. Sėdėjau kojas nukabinęs ir žiūrėjau į dangų: ir du suopiai gražiai simetriškai sklęsdami brėžė grąžto ašmenų šonines trajektorijas – judėjo žemės link taip, kaip grąžtas smelkias į medį. [Sunku žodžiais perteikt tą vaizdą; tada visai nerimtai pagalvojau: žiūrėdami į suopių poros sklendimo trajektoriją žmonės ir sugalvojo grąžtą.]