(393) Dėl juoko: citata ir iš jos peteliške išplaukęs klausimas-prašymas

Gintaro Beresnevičiaus opuse Trumpas Lietuvos istorijos kursas yra tokia pastraipa:

Mafiją, kaip ir kišenes bei baldakimą, išrado lietuviai, o ne ten kokie siciliečiai provincialai, ir basta; ir Goštautų, ir Radvilų, ir Sapiegų, ir Pacų šeimos pasižymėjo tuo, kad mušė, klastojo, atiminėjo, nemokėjo, lindo prie valdžios, gerdavo kaip arkliai, bet pagiriodami visada tai bažnyčią šen, bažnyčią ten, dailininką, architektą iš Italijos pakviečia, bet šit – kiek Radvilos bažnyčių pristatė ir rūmų viešam naudojimui, o Goštautai išvis Lietuvos metraštį fundavo. Kuo daugiau prisidirba, tuo daugiau pastato, kuo daugiau nuodėmių, tuo daugiau vienuolynų. (ŠA, 2002-08-10, p. 12)

Jei per daug nespurdėdami imtumėm ir sutiktumėm su prielaida, esą žmogaus prigimtis nekinta nuo Kaino&Abelio laikų, konkrečiau – nuodėmės ir atgailos samprata nekinta, ir pagalvotumėm apie dabartį, visai logiška būtų iškelt tokį klausimą: kas didžiausi Lietuvos atgailaujantys mafijozai?
Man pirmiausia į galvą ateina broliai Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai, finansavę serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ leidybą (30 knygų, ėjo per LRS leidyklą); na, dar ir Naisių vasara tikriausiai prisimintina (jei norit). Viktoras Uspaskich finansiškai rėmė kai kurių stačiatikių ir katalikų šventnamių statybą arba remontą. O daugiau? — Mano galvoj – deja, nieko daugiau.
Per mažai dabarties tikrų mafijozų.lt prisiminiau, isn't it? Prašyčiau padėt prisiminti šių laikų mecenatus.