(293) Visiškai tarp kitko: paraškėmiana

Spėju, pirmas užrašiau žodį paraškėmiana? :)
Komplikuota papasakot, kaip susidėliojo šis įrašas, bet pamėginsiu.
(a) Prieš keletą metų Lietuvos radijuj šeštadieniais vesdavau valandinę tiesioginio eterio viktoriną, kur būdavo galima išlošt visai neblogų knygų, teisingai atsakius į pateiktą klausimą. 2010-ų rugpjūtį, nors viktorinos jau nebereikėjo vest, t.y. galvot klausimų, vienas atėjo be jokių pastangų: „Kurio iš lietuvių rašytojų, analizuojamų pagal mokyklinę programą, pavardė galėjo būt užrašyta ant viešojo tualeto Kudirkos aikštės kampe Vilniuj sienos?“ – jei Antano Škėmos knygą reiktų pralošt (iš anksto, ką galima laimėt, neskelbiama). Ir tai klausimas, į kurį tikėtina sulaukt teisingo atsakymo nepasitelkus variantų, nes Balta drobulė mokyklinėj programoj yra mėgstamiausias kūrinys (vienas pavyzdys); bent jau tokį įspūdį esu susidaręs skaitydamas atsiliepimus apie lietuvių literatūrą, privalomą gimnazistams perskaityt.
(b) Po metų (nuo tada, kai užfiksavau) tas asmenvardis buvo užjuodintas (į ką panašu?); tikriausiai taip likę ir dabar; netikrinau (galit patikrinti?).
(c) Dėl visko kalta nelemtoji visaskaitystė. O gal tai, kad prisiminiau šį užrašą, reiškia: per abitūros egzaminus bus ne Maironis, o Škėma?
P.S. Ar esat matę kurio nors kito rašytojo pavardę ant sienos užrašytą? Aš – ne.
P.P.S. 06-01. Atspėjau dėl egzamino: pasiūlyta interpretuot Šatrijos Raganos Sename dvare arba Antano Škėmos Baltos drobulės ištraukas, taip pat Tomo Venclovos eilėraštį. Manau, daugiau negu pusė imsis Škėmos.

(292) Tarp kitko: apie kalbą kaip išdavikę

Ketvirtadieniais (dabar – kas antrą) perversdamas naują Nemuno numerį vis žiūriu, ar nėr pilkam fone spausdinamų cave canem = Donaldo Kajoko gabaliukų. Jei yr, nuo jų skaityt ir pradedu. Parašiau gabaliukų, nors gal tiksliau būtų juos vadint paplėtotom aforistinėm pastabom. Kai kurias norėčiau būt pats užfiksavęs, nes tokia pat mintis irgi galvoj sukiojas. Tarkim, paskutiniam numery (05-17–30, nr. 18/19):

Žmogaus žodynas, sakinio konstrukcijos, frazės linijos, pauzės, intonavimo niuansai etc. Čia aš turiu galvoj štai ką: kaip kalbame, tokios yra ir mūsų vidinės, gelmiškosios struktūros. Kalba jas išduoda.
Itin prasta, skurdi šneka arba priešingai – perdėtai puošnios, šalutiniais sakiniais bei paragrafais apipintos, tačiau iš esmės tuščios, bemaž nieko nereiškiančios retorinės figūros (dažno politiko, valdininko kalbėjimo maniera) – ženklas, kad žmogui metas dėl kažko rimtai susirūpinti.
Paprasčiau sakant, kalba yra vidinės ligos ar sveikatos diagnostika.

Pridurčiau: deja, daktarų, galinčių ir kartkartėm diagnozuojančių tokią ligą, turintieji susirūpint beveik visada nepaiso, net įsižeidžia – atsirado mat žinovas, filologas suknistas.

Ir du post scriptumai.
(1) Ką galima būtų pasakyt apie žmogų, turintį polinkį kurt ir/ar vartot naujažodžius? Mažiausiai: jam svarbūs niuansai, jis nori rast kuo tikslesnį leksinį atitikmenį minties ar būsenos. c.c. = D.K. priešpaskutiniam Nemune (05-03–16, nr. 16/17):

Žmogui iš tiesų vertingi ne tie jo sprendimai ir poelgiai, kuriuos sumąstė protas ir paskelbė neva visuotinai vertingais, o tie, kurie yra itin paprastoje darnoje, natūralioje santarvėje su Dangum ir Žeme.
Tuomet miela ir padirbėti, ir patinginiauti.
Ne nuodėmė net ypatingiauti.
Bet visų mieliausia ypatinginiauti.

Kurti naujažodžius – ypatingiauti? O jų, sukurtų/susikūrusių, nefiksuoti – ypatinginiauti?
(2) Paskutiniam numery – „Pasija pagal Mariją“ iš jau spaudai parengto D.K. romano Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys.  Norisi daugiau. Ir keistas, greičiausiai visai pro šalį mintigalis galvoj: eilėraštis – lyg koks išpurentos dirvos gabalėlis, kuriame išdygsta (arba ne), kas kūrėjo sėjama; romanas – pieva, kurią rašytojas turi paversti veja, t.y. sukultūrinti, nes kitu atveju – verčiau jau memuarus skaitysiu.

(291) Visiškai tarp kitko: gražu be prieskonio ir su

Ir žydintys narcizai (ypač šitie paprastieji) gražu,

ir žydinčios vyšnios gražu;

bet va toks skirtumas:

pirmuoju atveju – tik gražu, visai nesuinteresuotai,

o antruoju – ima ir išlenda interesas: vyšnių bus?
Potenciali nauda ir suteršia grynąją estetiką:)

P.S. O apie dabartinę žmonių kūrybą kalbant,
nebeprisimenu, kada paskutinįkart girdėjau įvertinimą: gražu;
įdomu ar pan. – kur kas dažnesni.