(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-04-17

(288) Iš popieryno, vii: apie A4 formato Lietuvos istoriją

Turėtumėt prisiminti: pasirodžius Mariaus Ivaškevičiaus romanui Žali, kibta ne tik prie kūrinio, bet ir prie autoriaus (ir amžių, ir kilmę primenant) kaip Lietuvos istorijos neišmanančio, todėl ją (tyčia/netyčia), švelniausiai tariant, iškraipančio. Tylėjo M.I.; teisingai elgės, nes vargu ar įmanu diskutuot su viską žinančiais.
Bet vienąkart neištvėrė – reagavo į ŠA 2003-02-22 išspausdintą Vlado Terlecko tekstą „Lietuvos istorija zauropodėno akimis, arba Marius Ivaškevičius apie dinozauro Lietuvos išnirimus“, kuriame sutaršomas jo dienraščiui Neue Zürcher Zeitung 2002 metų Frankfurto knygų mugės proga parašytas „Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės“.
Šįryt važiuodamas darban perskaičiau iš naujo tarp išplėšų rastą tą M.I. atsakymą „Meno pauzė“ (ŠA, 2003-03-08). Viena mintis pasirodė nė kiek nepraradusi svarbos:
Siūlau surengti konkursą. Parašykime visi po Lietuvos istoriją, telpančią į vieną mašinraštį. Frankfurto knygų mugė ne paskutinis šansas pristatyti Lietuvą. Bus kitų. Ir tokių sinopsių neišvengiamai reikės. (p. 7)
Ir pradėjau svarstyt, ką – kokius žmones ir įvykius – būtų galima (nori nenori tektų) atrinkti kaip minėtinus tame viename puslapy. Ziaubas, kaip komplikuota.
Short short history nelyginamai būtų sunkiau sukurt nei kokią short short story.
Jurgis Kunčinas pastarųjų visai gerų yra parašęs, tik kad sekėjų neatsirado ir nesiranda; o va dėl sulietuvinto šio smulkiausiosios prozos žanro pavadinimo – šortas – iš pradžių abejojau ir tebeabejoju, nors jis net tarptautinio kino festivalio pavadinime įsitaisė – „Vilniaus kino šortai“. RoRa šitą žanrą trumpiais 2000-ais pavadino („Metimas, arba Puslapio dydžio romanas“, Privati teritorija, 2009, p. 258–261); deja, entuziastinga sklaida šio žodžio neištiko.

8 komentarai:

  1. Pagalvojau, kad įdomiai susiklostė - spektaklį "Išvarymas" apie emigrantus pastatė Ivaškevičius ir Koršunovas – abu pusiau baltarusiai. Gal todėl spektaklis toks su humoru. :)

    O vienam istorijos puslapy turbūt tik pavardės tilptų. Jau buvo bandymas Lietuvos 1000-mečio proga sukurtoje skulptūroje – verpstėje žymiausių lietuvių pavardes surašyt.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va čia ir pakastas šuva – viskas mums atrodo svarbu, viską norim surašyt/susakyt; na, bent jau 100 asmenų ir kokį pusšimtį įvykių; o jei penki asmenys ir trys įvykiai? – ir sutrinkam, kapitaliai.

      Panaikinti
    2. Jei sunku ivardinti tris ivykius ir penkis asmenis, vadinasi arba nieko svarbaus neivyko arba nera suprastas musu salies raidos kelias - neaiskus tos raidos svarbiausi posukiai ir zmones atsakingi uz juos.

      Panaikinti
  2. Hm.. norejau atsakyt i atsakyma, bet jis dingo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dingo, nes pamaniau, kad netiksliai suformulavau, o tiksliau suformuluot ir pristigau laiko; na, kartais taip juk atsitinka? :)
      Vargu ar galima būtų sakyt, kad nieko svarbaus neįvyko; kas nors vis tiek vyko ir vyksta, o svarbu tai ar ne, – jau post factum mes nusprendžiame; dėl raidos – greičiausiai čia ir prasideda didieji nesusikalbėjimai: vieni mano, kad Lietuva buvo tik iki Liublino unijos, tada „išvyko“, o vėl kaip feniksas prisikėlė 1918-ais; kiti mėgina įžvelgt Lietuvą kaip daugmaž savarankišką ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, ir po 1795-ų; treti įsitikinę, kad Lietuva rados tik 1918-ais, o visos sąsajos su LDK buvo prikabintos tik iš tuščio noro pasipuikuot; ir tų Lietuvos raidos vizijų dar galima prirankiot. Labai komplikuoti tautos, kalbos ir valstybės santykiai mūsų atveju: lietuviai tik tie, kurie moka lietuviškai; lietuviai tie, kurie mano esą lietuviai, lietuviai tie, kurie priklauso politiniam dariniui, kurio pavadinime yra žodis Lietuva (vad. politinė tauta) ir kiti variantai; moderniojo nacionalizmo suformuluota tautos samprata meta ilgesnį ar trumpesnį šešėlį suvokiant ankstesnius istorijos laikotarpius. Tarkim, visai neseniai delfy.lt buvo Nikžentaičio straipsnis, kuriame siūlomas terminas senlietuviai, kad atsiskirtų nuo naujalietuvių, t.y. XIX amžiaus antrosios pusės ir vėlesnių (Basanavičiaus, Kudirkos etc.). Bet šitoj schemoj nebelieka vietos „nesusipratėliams“, lietuviškai kalbėjusiems katalikams.
      Taip, į lankas nuklydau, tiksliau, kalnus pakalnes; vieškelius, takus ir šiaip visokius vos įžvelgiamus keliukus. Įdomu tokia vingiuota ir komplikuota raida, bet: kaip ją suprantamai nieko iš anksto nežinančiam žmogui perpasakot? Pamini ką nors, ir iškart noris tikslinti: „Kita vertus, ...“
      Kaip juokais įvardijau žanrą – short short history, ta. vieno puslapio istorija, tikriausiai galėtų būt surašyta/sukurta pagal kitą principą negu tas, kurį esam įpratę telktis nuo mokyklos laikų; drąsos labiau reikia negu žinių kalno; Marius Ivaškevičius pamėgino, ir gerai, kad pamėgino; užuot jį kritikavus, reiktų ir kitiems pabandyt.
      Tiek prirašiau, o nieko verto dėmesio taip ir nepasakiau... Bet šįkart, Mindaugai, jau nebetrinsiu:)

      Panaikinti
  3. "drąsos labiau reikia negu žinių kalno"
    Manau, kad taip, nes is tiesu is visu Tavo surasytu ivykiu ir skirstymu, reiktu tikrai isskirti vien pagrindinius - labai aiskiai nulemusius tautos (salies) raida teigiamai ar neigiamai. Manau, kad daug kam kai kas atrodytu labiau svarbu, daug kam toks skirstymas atrodytu klaidingas, bet cia ir reikalinga drasa, taip? Smulkmenas visi mes linke aiskintis, bet daznai del to neizvelgiame esmes.

    AtsakytiPanaikinti
  4. klevo lapas2012-04-27 23:13

    ..problema panaši, kaip ir prieš šimtą metų Čiurlionio lūpose: „trys lietuviai – penkios partijos“..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet tai visai nesusiję su šiam įraše aktualizuojamu iššūkiu: Lietuvi, papasakok savo šalies istoriją viename A4 puslapy. Štai iššūkis – vienas puslapis. Lietuvos istorijos vaizdas Kanadą mylinčios personos suvokimu.:) O apie 3/5 girdėta, žinoma.

      Panaikinti