(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-10-27

(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:
Laikas greitesnis už vandenį
50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)
Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.
Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.
Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:
Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)
Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?

19 komentarų:

  1. verta, verta, neseniai galvojau, kad reiktų darsyk perskaityt Priešaušrio vieškelius, bet kai nežinai, kiek ten Radzevičiaus, o kiek Apučio, tai kažkaip ir nepradedu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Virgi, ne tik Radzevičius tokių Raštų vertas. Ne tik:)O skaitmeninis variantas turbūt dar labai labai ir labai negreit pasirodys... Ne tik Radzevičių čia mintyje turiu. Bet ir Jį... Kaip tai daryti (rengti tokius skaitmeninius ir variacijomis paremtus Raštus, kad skaitytojas galėtų pats matyti visą genezę nuo rankraščių, juodraščių ir visų išleistų tekstų), reikia važiuot mokytis... Tai ir vadinama atvirosios recepcijos kūrimu, kai į teksto istorijos vingius įtraukiamas ir skaitytojas. Rimai, skaitytojo užduotis tokiu atveju bus su visa ta sudėtinga medžiaga dorotis pačiam:) Nes tekstologo pateikta analizė tėra interpretacija, kurią bet kada galima užklausti ir įtarti...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taip, Neringa, ne tik Radzevičius, aišku. O skaitmeniniam variantui pradžioj gal net per daug komplikuota būtų jo raštų imtis. Sruogos Dievų miškas, manau, tikrai labiau tiktų.
    P.S. Su malonumu skaitau Pačios straipsnį naujajam LKMA Metraščio tome; ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Man atrodo, kad vyresnės kartos tyrėjai ir redaktoriai per daug drąsiai operavo ''kanono'' sąvoka.Iš šito pasisakymo labai gerai matyti - neva lengva būtų perleisti... Aišku, lengva, jei turima galvoj tik perspausdinimas. Iš sociologinių teksto teorijų taško žvelgiant, toks perspaudas nėra blogas - jis tik parodytų tekstologinį redaktorių ''brandumą'' ir atspindėtų lengvą ir nekomplikuotą visuomenės požiūrį į tokį sudėtingą teksto istorijos fenomeną. Jaunesnės kartos tyrintojai niekada bebebus tokie drąsūs, niekada nevartos šitos ''kanono'' sąvokos, pirma neatlikę išsamių avanteksto rekonstrukcijos tyrimų. Ir tik tokiu atveju labai sąlygiškai bus galima teigti, kad turime kritiškai nustatytą (pagal visus priešleidybinius tekstus patiktrintą) tekstą. BS tekstas, aišku, mažiau šiuo klausimu komplikuotas, bet naujo pateikimo problema - ne mažiau skaudanti...
    Ir dar turiu pasiūlymą Rašytojų sąjungos leidyklai, leidžiančiai seriją ''XX a. literatūros lobynas''. Būtent šitoje serijoje randasi tokių pareiškimų apie neginčijamus ir tikra autoriaus valia paremtus teksto kanonus... Redkolegijoje turėtų dirbti ne vien literatūros kritikai, bet nors vienas teksto istorikas, kuris išvaikščiotų visus archyvus ir konkrečiai patikrintų tą skaitytojams teikiamą neva kanoninę versiją. Tuomet visiems darbo būtų mažiau:)
    Vis tiek kada nors kažkam tokių skaitmeninių raštų rengimo darbo reikės imtis, kad ir kaip tai komplikuota bebūtų... Todėl verkiant reikia stažuotės... Jau po visko aš pati važiuoju į Maskvą, kur yra rusų teksto kritikos ir prancūzų genetikos epicentras... Savo noru, dėl to, kad įdomu... Kad noriu susitikt su tais mokslininkais - tiek klasikinės, tiek moderniosios tekstologijos ''magais''...
    Dėkoju, Virgi:)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Taip, Neringa, Pati teisi, bet: knygų leidyba yra biznis, o tekstologija – mokslas, ir dažnai jų tikslai į priešingas puses žiūri.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Man labai skaudu girdėti, ką čia svarsto apie būsimą ''Priešaušrio vieškelių'' leidimą. Ir vėl kartojama ta pati klaida, kaip ir DM atveju. 2005 m. išleistas tekstas jau, aišku, tapo bibliografine retenybe, nes niekur, o, niekur nebeįmanoma jo nusipirkti:) Tekstas, išleistas be mokslinių studijų... Pagamintas produktas... Ir vėl rengiamasi daryti tą patį, tik jau su kitu kūriniu... Biznis - tai biznis, bet lėšos, tam skirtos, bus neprasmingai panaudotos. Nes po Audingos disertacijos, neabejoju, visuomenė bus suinteresuota kitokiu tekstu. O jo leidybą taip pat reikės finansuoti. Tai gal šiuo atveju kolegos redaktoriai gali dar trejetą metų luktelėti? Juk milžiniško teksto istoriją reikia išstudijuoti. Treji metai šiam tikslui - tiesiog smiltis kopose...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Neringa, pala, kažko nesuprantu. Čia aš (pt = vg) prieš 20 metų svarsčiau apie galimybę išleist PV šiek tiek kitokius, negu buvo išleisti 1985-ais. O Tu greičiausiai kalbi apie ketinamą LRS vad. „Lobyno“ serijoj leist PV antrąją dalį (pirma išleista 2008-ais)? Ar ketinama – nežinau. Man regis, mes čia truputį pasiklydom laikuos:)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Ne, Virgi, aš ne apie PV. Konkrečiai - apie DM. 2005 m., gražios Nepriklausomybės laiku, jau privalėjo būti sudaryta normali tekstologinė komisija šitam kūriniui (DM) normaliai svarstyti. Deja, to nebuvo padaryta. Ir atsirado ''kanoninė'' versija - beveik tapati 1997 Raštuose pasirodžiusiai. Konkrečią slinktį aš savo darbe nurodžiau (kas buvo padaryta:) ir kas - ne:(
    Žodžiu, Lobyno serijoj skaitom ''kanoninį'' DM, kuris visai toks nėra:) Be pamatinių - avanteksto - studijų. O dabar, kaip matau, redaktoriai nori pakartoti PV leidimą be jokių teksto istorijos studijų... Va, šitas momentas mane sukrečia ir šokiruoja. Aš nežinau PV plonybių. Tik aiškiai buvusios valstybins grožinės literatūros fonde (LLMA) mačiau dar vieną PV mašinraštį. Jį reikėtų patikrinti. Gal jau tas ir padaryta. Svarbu patikrinti visą priešleidybinę tekstų bazę. Ji gali slėpti daug įdomių dalykų. O dabar, šito pamato neturint, girdžiu, kalbama apie PV leidybą... Čia - toks gilus akmens amžius... Svarbus pats produktas, bet autoriaus intencija - nelabai... Taip, rusų teksto kritikai taip pat galvojo apie ''produktą'', kuriuo remsis ištisos ateinančios kartos, bet jų tas ''produktas'' turi gilias istorines šaknis. Štai ko turi pasimokyti redaktoriai iš šitos ''pasenusia'' tituluojamos mokyklos... O jei ji neįtinka, tai prancūzų genetikai ir britų tekstologai kalba tą patį: negalima leisti, neatlikus tyrimų, pakartotinai nepatikrinus.
    Na, aš visai nesistebėčiau, jei, pvz., dabar kas nors sumanytų išleisti naują DM leidimą. Juk, kaip sakiau, 2005 m. atsargos knygynuose baigėsi...
    Oi, kokia čia gera medžiaga tiems, kas tiria socialinio kontinuumo reiškinius...

    AtsakytiPanaikinti
  9. Virgi, esmė ta, kad Lobyno serijoj tie kūriniai genetiškai nepatikrinami. Bent jau DM iš esmės nebebuvo patikrintas. Nors teiktas kaip ''kanoninis''. Dėl to aš po susidūrimo su DM teksto istorija šita serija nebepasitikiu... Aišku, mes visi, absoliučiai visi klystam, neklystančių nėra. Bet kam tada tokiais terminais piktnaudžiauti - kūrinys išleidžiamas toks, kokio autorius pats norėjo, kam piktnaudžiauti ''kanono'' sąvoka. Tai ir reikėjo rašyti paprastai: atlikus keletą pataisymų, tiesiog perleidžiamas. Neskubėt ''kanonizuot'' pirma laiko. Nes ''kanonas'' - kaip žaltvykslė: čia, atrodo, ryšku, o čia jau, žiūrėk, nebėr...

    AtsakytiPanaikinti
  10. Dar pagalvojau, kad galiu būti blogai suprasta. Aš - ne prieš redaktorius, dirbančius ar dirbusiais su šiais kūriniais. Kaip niekas kitas, aš juos suprantu, nes vaikštau po tą pačią ''pelkę''. Su daugybe klausimų ir su savu nežinojimu... Su savomis klaidomis. Norėjau pasakyti, kad apie leidybą protingiausia kalbėti tada, kai bus parašytas tiriamasis disertacijos tekstas. Jis daug ką paaiškins. Tik po to. Čia buvo esminė mintis.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Taip, Neringa, teksto kanonizavimas – l. subtilus ir sykiu keblus dalykas. Abejoju, ar jau galima sakyt, kad turim, tarkim, kanoninius Metų ar Anykščių šilelio variantus.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Šiaip: matyt, po savo popieryną reiktų dar pasiknist – šio to, verto dėmesio, gal ten dar yr? Turėtų būt Mackaus tekstų, neįdėtų į Ir mirtis nebus negalėta (1994).

    AtsakytiPanaikinti
  13. Leidėjai, prieš išleisdami tokius tekstus, turi labai gerai pagalvoti, tarkim, apie atsakomybę autoriui ir apie tą ''socialinį kontraktą''... Visko vertimas bizniu man jau atkarus... Aš baisiai pikta ant leidėjų... Tik ant jųjų. Nes redaktoriai dirba savo darbą - kruopščiai ir atsakingai, tiek, kiek gali. Aš redaktorių pusėj. Bet darbo organizavimas ir pateikiamo teksto kokybės ir formų klausimas - jau leidėjų reikalas. Tiksliau, leidėjas, pristatydamas tekstą, ypač klasikinės literatūros, labai daug ir apie save pasako. Aš tiesiog negaliu pakęsti moderniųjų cenzorių, kuriuos sau vadinu cerberiais... Kurie sau labai daug ką leidžia... Ir labai gaila, kad paskui nusimuilina, neįsivardina, ir visa atsakomybė krinta ant redaktoriaus pečių. Štai tokiai neteisybei aš tiesiog alergiška. Ir tokiam lengvam požiūriui, kad išleisti, perleisti būtų nesunku... Užsieny redaktoriai keliasdešimt metų galvas suka, kaip išleisti, perskaito kalnus literatūros. Juk labai sudėtinga pateikti tokį tekstą, į kurį žiūrėdamas skaitytojas kaip bėgančioj filmo juostoj matytų ir absoliučiai visus kūrinio tekstų variantus, visą jų genetinę seką... Šitų aparatų kūrimas reikalauja daug žinių, profesinių įgūdžių... DM šiuo atžvilgiu tikrai ne ''lengvesnis''. Nes autoredagavimo procesas buvo itin sudėtingas, be galo daug autorinių ir redakcinių variantų, jų sąsajų... Ne, nelengviau. Gal tiek ''lengviau'', kad BS rankraštis kitokio profilio ir kad nebuvo (ar neišliko) juodraščių... Visa kita - labai painu, labai sudėtinga... Todėl ir reikalingas žvilgsnis kitur: kaip su tokiais tekstais tvarkosi rusai, prancūzai, britai... Oi, kiek čia reikia mokytis...

    AtsakytiPanaikinti
  14. Taip, Virgi, geras čia naujadaras - ''popierynas''... Daugiaprasmis... Man labiau patinka versmės sandas... Leidėjai turėtų dažniau ten apsilankyt:) Įsivedu į savo žodyną:)

    AtsakytiPanaikinti
  15. Jei dar neskaitėt, rekomenduoju "Lobyno" serijos leidyklos vyriausiojo redaktoriaus tekstologinius pasažus jo paties knygoje apie Justiną Marcinkevičių. Daug kas paaiškėja apie leidyklos vadovo teksto, kanono ir kitas sampratas:)

    AtsakytiPanaikinti
  16. Kaip paprasta: iškepei bendelę su razinkom, jei nebepatinka,anas ''išgnybi'', kai jau patinka, atgal parstatai... Na, ar ne tobula kanono samprata? Lyg autoriaus intencija buvo viena vienintelė vienučiausia. Štai jai pavaizduoti ir iškepta bandutė... O jei tos intencijos daugialypės, kintančios, tiesiog akyse besimainančios? Kaip jas visas sugaudyti, kaip suganyti? O štai sužinojau receptą: ''įstatyti'' ir ''išgnybti''... Tai kuo mūsų šiuolaikinė redagavimo mokykla skiriasi, sakykime, nuo 1945, nuo 1957 metų? Jos buvo stipriai priklausomos, tai ta receptūra veikė, ir ne per blogiausiai... Bet dabar, nuo visų priklausomybių išgijus, esam tam pačiam taške, jei dar tokiom receptūrom remiamės... Profesorius P. Shillingsburgas, rengęs Tekerėjaus kūrinių mokslinius leidimus, prieš tai buvusią padėtį įvardino vienu žodžiu: gėda...

    AtsakytiPanaikinti
  17. Šiandien Rašytojų sąjungos knygynėlis rašo apie akcijas. Pabrėžiama: ''Serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knygoms akcija netaikoma.'' Žodžiu, ypatingai sunkus leidybos darbas, todėl jokiutėlių nuolaidų. Mes mokam brangintis...

    AtsakytiPanaikinti
  18. Neringa, dėl „išgnybti“ ir „įstatyti“ (t.y. reaguojant į 10-31, 17:54 komentarą): taip, pavartojau šiuos žodžius 1991-ais rašydamas apie Radzevičiaus Priešaušrio vieškelių II dalį, parengtą Juozo Apučio. Leidžiant 1985-ais, kai kas cenzūros buvo „išgnybta“; perleidžiant iš naujo, maniau, tai būtina „įstatyti“, kad išeitų toks variantas, kokį parengė Aputis. Taigi, kalbama buvo apie Apučio, kaip parengėjo, valios paisymą. Turėjau galvoj ne kokį „receptą“, o tiesiog paprasčiausią padorumą. Atskiras klausimas, kaip vertinti patį Apučio darbą. Kitas žmogus, kad ir Audinga Satkūnaitė, gali imtis rengt iš naujo tuos 1500 mašinraščių spaudai. Tepadeda jai išmanymas ir kruopštumas!

    AtsakytiPanaikinti
  19. Virgi, reikalingi visokių tipų leidimai: ir toks, kuris pristatytų paties BR lūkesčius, ir toks, kuris parodytų Apučio lūkesčius, ir toks, kuriame bendrai (genetiškai) viskas atspindėtų... Bet viskas yra daug sudėtingiau nei tos minėtosios formulės... Adekvačiai čia ir apie BS mąstytina... Be abejo, mums visiems tas kruopštumas ir išmanymas būtini...

    AtsakytiPanaikinti