Sukritikavęs tokį filmą, iškart rizikuoji būti apšauktas retrogradu. Bet aš surizikuosiu, nes manau, kad Saulius Drunga savo debiutiniame filme „Anarchija Žirmūnuose“ ciniškai naudojasi naujųjų laikų konjunktūra. Tiksliau, filme daugiau nieko nėra. Nėra režisūros, nėra charakterių, nėra logiškai rutuliojamo siužeto, nėra gyvybės nuobodžiai pagal „auksinės proporcijos“ taisykles sukomponuotuose kadruose ir nepakeliamoje frontalinių mizanscenų monotonijoje, nėra nieko, kas Drungos pastangas būti kino menininku paverstų kino menu. Nėra kino. („Prarūgęs vaizdelis“)Pagalvojau: kada paskutinįkart skaičiau (girdėt esu girdėjęs) taip tiesiai šviesiai įvertintą lietuvių literatūros kūrinį? Sunkiai sekasi prisimint. Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos? Tai buvo seniai seniai.
Kaip vienas iš argumentų, kodėl tokia paklausi įviniojamoji vata, pateikiamas argumentas: esą su literatūra susijusių žmonių bendruomenė tokia maža, kad visi visus pažįsta, todėl neišeina rašyt, ką iš tiesų manai (bet kino.lt bendruomenė dar mažesnė). „Na, juk užuominų, ką norėjau pasakyt, tai yra mano tekste?“ Būna. Paradoksas: literatūra aiškiai suka atvirojo kalbėjimo link, o kritika – ezopinio?
Sklinda kalbos, kad buriasi Literatūros kritikų klubas. Viltis vis geriau negu nieko.
Taigi ir tamstą patį (Virginijų Gasiliūną, Virginijų Gasiliūną...) dažnai tituluoja kritiku. Negirdėjau, kad labai priešintumeisi. Tai kur Tavo kritiškos ar tiesiog sudirbančios niekalą recenzijos?
AtsakytiPanaikintiKą gi, vienintelę išvadą galima padaryt: esu bailys, o ne kritikas. „Tiesa mano draugė, bet Platonas man brangesnis.“
AtsakytiPanaikintiP.S. Gerai, kad epistola (šiuo atveju – atsakomasis) non erubescit. Rašančiojo nieks nemato.