(117) Apie mazochistinį katarsį

Photo: Reuters, iš: ouest-france.fr

Vakar, praėjus 69 dienos po nelaimės, žemės paviršiuj atsidūrė paskutinis iš 33 Čilės auksakasių (ir kodėl taip nepagarbiai juos kalnakasiais ar net angliakasiais vadinom?).
Vis neišeina iš galvos vaizdas: paskutinis išgelbėtasis Luisas Urzúa ir prezidentas Sebastiánas Piñera priglaudę prie krūtinių šalmus gieda tikriausiai himną. Kiek čiliečių apsiverkė matydami šį vaizdą? Daug. Ir man ėmė gerklę gniaužt. Pasak BBC,

Sebastian Pinera said he thought Chile was "more united and stronger than ever", and "more valued" worldwide.

Ko tam reikia? Nelaimės, pasibaigiančios laimingai. Baisios nelaimės, pasibaigiančios baisiai laimingai.
Ar ne panašiai, kaip dabar čiliečiai, mes jautėmės Kovo 11-ąją?
Ir tik tarp kitko, kažkur toli šone, šmėkščioja/šmėkščiojo mintis: o gal geriau būtų buvę išvengus tos laimingai pasibaigusios nelaimės? Bet kita vertus, šnabžda mūsų mazochizmas, būtų buvus prarasta katarsio galimybė.