Švediškai rašęs
Johanas Ludvigas Runebergas suomiams – kas mums, bent iš dalies, Kudirka – jųjų himno žodžių autorius. (O gal kas mums Mickevičius?) [
Runebergintorttu nesu ragavęs.] Straipsnio apie jį vle.lt paskutinis sakinys: „Išvertė ir suomių spaudoje paskelbė keletą lietuviškų dainų“ galvoj apsivertė: o ar kas Runebergo į lietuvių kalbą išversta? Gal jei autorė būt žinojusi, būt paminėjusi? Ir aš nežinojau. Užtikau vartydamas LLTI bibliotekoj saugomus Shenandoah, PA, leisto savaitraščio
Darbininkų viltis 1912–1913 metų numerius.
— pirmiausia užkliuvau už žinios apie eiles rašiusio jaunuolio, pavarde Baltakys, savižudybę:
2 d. kovo 1912 m. persiskyrē su šiuo pasauliu G. B. Baltakys, laikraščių sądarbininkas. Po raštais rašydavosi G. B. Raitelis.G. B. Baltakį atskyrē nuo šio pasaulio ,,carbolic acid”, esantį da jaunam amžiuje, turintį tik 23 metus. Pagal mano supratimą iš jo pasakojimų G. B. Baltakis gyveno 4354 S. Wood St., Chicago, Ill. 2 d. kovo š.m. 3-čią val. po pietų jo gaspadinē ējo į mēsinyčią ir prašē jo pabūti namie; jis apsiēmē pabūti. Tada velionis prisipylęs į kavos geriamą puodelį karboliaus ir išgērē. Kada gaspadinē namų sugrįžo, rado gyvą, bet tuoj mirē.
4 d. kovo tapo palaidotas prie šv. Kazimiero kapinių skyriuje, kur kavoja neprigulinčius prie bažnyčios. G. B. B. buvo laisvų pažvalgų, pusėtinai susipratęs vaikinas, mylėjo rašyti eilutes ir šeip raštus, buvo labai sąžiniškas ir labai įsigilinęs savo mintyse į šio pasaulio surēdymą ir varguolių gyvenimą, tad ir jis pats nerimavo ir nematē sau laimēs šiame gvvenime. Tuomi ramindavo pats save išgerdamas tankiai degtinēs, kas jį da didžiau kankino. G. B. B. velionis atvažiavo į Chicagą apie 4 metai atgal, palikęs darbą „Kovos” spaustuvēje, dirbo valandą laiko West Pullman, pas Valaską spaustuvēje. Tada persikēlē į Chicagą prie S. Szimkaus, 4543 S. Ashland Ave., redegavo ,,Amerikos Žinias” apie 2 metus. ,,Amerikos Žinioms” mirus dirbo apie metus ant darbų spaustuvēje. Taigi, man teko dirbti su G. B. B. velioniu metus prie „Amerikos Žinių”, tuo tarpu męs labai plačiai apkalbēdavom platų pasaulį ir vergiją žmonijos. Tad man buvo suprantama, kad velionis sprendė sau už nevertą gyvenimą. G. B. B. apleido darbą minētoj vietoj apie 3 savaites atgal, tuo tarpu karbolius atēmē jam gyvastį, prašalindamas iš akių mųsų jauną laikraščių sądarbininką. G. B. B. turi tėvus Suvalkų gub. ir pusbrolį West Pullman, Ill. Tad nerašau daugiau nieko, nes pusbrolis, tikiu, kad laikraščiams suteiks platesnes žinias.
Liudna ir apgailētina G. B. B. velionio. Tegu ilsisi šios šalies žemelēj ramiai ir tegul žaliuoja velēna ant jo kapo žiemą ir vasarą. (J. N. Szimkus, „Liudna Žinute“, Darbininkų viltis, 1912 III 9, nr. 10, p. 1)
Daugiau žinių šiam savaitrašty apie
Gasparą Baltakį neužtikau. Bet: spėju, gal nuomoto kampo šeimininkė, gal pusbrolis perdavė redakcijai jo rankraščių. Pirmoji tikrai didelė publikacija pasirodė tų pačių metų vasarą, VI 15 – VII 13, nr. 24–28, – G. B. R-lio išversta Runebergo dviejų dalių poema
Grafven i Perrho (1831; 244 eilutės). Nepažymėta, iš kokios kalbos versta; vargu ar Baltakys mokėjo švedų (gal iš
vokiečių? nors vargu: poemos veikėjų, tėvo ir sūnų, pavardė Hane virtusi Ganius; rusų? bet ar šita poema tuolaik, t.y. maždaug iki 1912-ų, buvo išversta į rusų? nežinau). Vertimas, sakyčiau, pakenčiamas (dešinėj – įžanga), suprast galima, kas norima pasakyt (tie pavadinime atsiradę
krūmai Perro – iš pirmos eilutės:
Perrhos vildmark); įspūdį, aišku, daro ne vertimo kokybė, o kiekybė.Darbininkų vilty buvo paskelba ir originalių Baltakio-Raitelio eiliavimų. Pora gabaliukų. „Iš gyvenimo knygos“ paskutinis posmas:
Kas praējo – sapnai, dūmai,
Kas dabar – vargai;
O kas bus – nei dangaus rūmai
Nežino tikrai... (1913 V 3, nr. 18, p. 2)
„Kam liūdnosios mintys...“ pirmas posmas:
Kam liūdnosios mintys neliaujat draskyt
Ir teip jau nuvargintą sielą?
Kam liepiat kas tamsu, kas juoda matyt,
O slepiat kas giedru, kas miela? (1913 VIII 2, nr. 31, p. 2)
Lyrinio subjekto savijauta ir savivoka daugmaž aiški: rezignacijon slystantis pesimizmas. O apie poetinę vertę gan tiksliai pasakyta
Laisvojoj minty: „Taisyklingumo jo eilēms ne vienur truksta, bet užtai jose yra nemaža jausmo ir vaizdingumo“ (nr. 25, 1912 III, p. 604; tame puslapy yra ir eilėraštis „Ilgėjimos“, žr. dešinėj).
— — čia buvo galima ir sustot; apie vertimą tesinorėjo subaksnot; bet žmogus juk sunkiai valdai save; sužinojus apie savižudybę, kad ir daugiau negu amžiui prašvilpus, vis tiek kyla tas neatsakomas klausimas: kodėl? — Brooklyne, NY, leista Vienybė lietuvninkų irgi pranešė: „Nusižūdē Baltakys-Raitelis.“
Mums rašo p. B. iš Chicagos šiokią žinutę: „Nusinuodino čia Jums bene pažįstamas Raitelis, kurio eilēs man teko ir „Vienybėje Liet.” matyt. Paskutiniu laiku labai būk gēręs. Skurdas gali būt buvo priežastimi visko”.
A. a. Raitelis, kuriojo bene tikrasis vardas bus G. Baltakys, buvo dar jaunas vaikinas. Chicagoje pora metų atgal rēdē dabar jau užgesusį laikraštuką „Amerikos Žinios”, leistą regis p. Valasko. Rašinēdavo į „V. L.”, „D. Vil.” – eilutes ir šį-tą vertinēdavo iš svetimų kalbų. Mums rodos, kad nusižudymo priežastis dabar Rusijoje esančia moderniška jaunuomenēs liga: et, argi verta gyvent!.. (be parašo, 1912 III 13, nr. 11, p. 1)
Galima spėt, kad perskaityta žinia paskatino Miką Stakėną iš Gardnerio, MA, imtis platesnių pasvarstymų ir pasiūlyt minėtam laikraščiui:
KERŠTO SVAJONĒ RENGIA SAUŽŪDYSTĘ.
Nepersenai Amerikos viename laikraštyj, Gustavas Fischer, Jenos universitatēs (Vokietijoje) profesorius, apskelbē, kad saužūdystēs liga yra tai ypatos užsikrētimas keršto mintimis. Kaip tik ypata pradeda apie kokį kerštą svajoti, tada smegenyse atsiranda tokis lig virimas, kas ilgainiui pagimdo saužūdystēs ligą ir priverčia žmogų daryties sau galą arba mirtį.
Amerikos sociologas Dr. Parkhurt [=
Charles H. Parkhurst] sako: „Keršto svajonē ir piktumas daug atneša draugijai blēdies. Amerikos beprotnamiuose 20 procentas pamišēlių yra dėlto, kad savo apsiējime su artimais elgēsi piktai, tai yra, kad neaprūbežiavo piktumo, bet davē ant proto užviešpatauti pykčio ideoms”.
7 procentas saužūdžių yra padarę sau galą pertai, kad iš mažų dienų pradējo ir pamēgo revoliucionišką arba keršto ir piktumo literatūrą studiuoti.
Prie šitų nelaimingųjų procento reikia priskaityti ir mūsų du inteligentu ir rašytoju, katrie iš jaunų dienų užsikrėtė keršto ideomis, ir pertai sau galą išdrįso padaryti; – paveizdan: Siūlelis ([Pranas] Paršaitis[*]) ir kaip „V. L.” 11 num. randame nusižūdęs G. Baltakys-Raitelis. Šie du mūsų rašytojai beabejo pertai inpuolē į desperaciją, kad jų dvasia ir mintis buvo giliai paskendusi keršto ideoje.
Garsus graikų filosofas Epikuras mokino, kad piktumas arba keršto idea trumpina žmogaus amžį, naikina protą, sveikatą, ir, apart to, greitai žmogų padaro senos išvaizdos arba būdo.
Ypata da neturinti vidutinio apšvietimo ir ta, kuri da tik iš laikraščių bando ingyti vidutinę apšvietą, turi būti atsargi prie kurstančios literatūros ir laikraštijos, nes šitokia laikraštija, kaip ji nesivadintų: ar mokslinčių, filosofų, socialistų, etc., vistiek žmogaus negali ištobulinti. Žmogų ir draugiją tobulina tik neprigulminga laikraštija, katra daugiaus tēmija į teisybę, o ne į kokios sektos pašaukimą, kurį koki atskira ypata uždeda ir pavadina „X.”, – kad ta literatūra yra „geriausi”...
Todėl daugiau skaitykime nepartivišką laikraštiją, kuri turi tikslą pasiekti teisybę. Tą darydami išvengsime tos smegenų ligos, kuri platina saužūdystę ir beprotystę. (VL, 1912 III 27, nr. 13, p. 4)
------------------------------------------------
[* XX amžiaus pradžios anarchisto, publicisto ir vertėjo Prano Paršaičio-Siūlelio biogramos neradau nei vle.lt, nei lt.wikipedijoj; jei smalsu, kas per žmogus buvo, galima užmest akį į Karolio Račkausko-Vairo nekrologą Tėvynėj, 1911 VIII 25, nr. 34, žr. pdfo p. 8 ir 9.]
Jei Tėvynė paminėta, galima pacituot ir To paties (toks parašas) surašą apie Gasparo Baltakio savižudybę skiltyje „Lietuviai Amerikoje“:
Chicago, Ill. Pētnyčioje, kovo 1 d., 3 val. po piet, nusižūdē, priėmęs 33% karbolinės rūgšties jaunutis lietuvių poetas G. B. Raitelis (K. Baltakys). Dėlko nusižudē, jokių paaiškinimų nepaliko. Gyveno skurdžiai, dirbdavo Šimkaus spaustuvēje, kaipo raidžių rinkējas. Leidžiant Šimkui “Amerikos Žinias,” buvo jų redaktorius ir statytojas. Jo eilių buvo atspausta “Laisv. Mint.” N20 ir “Lietuvos” keliuose numeriuose. Prieš nusižūdysiant buvo be darbo. Palaidotas 4 kovo d. šv. Kazimiero kapinēse. Laidotuvēse keturi žmonēs tedalyvavo.
Apie Raitelio eiles “Lopšinē daina”, tilpusias “Lietuvos” 1911 m. 52 numeryje, “Lietuvos Žiniose” buvo pastebēta, o “Tēvynēje” pastebėjimas atkartota, būk tos eilēs esą pavogtos iš “Aušrinēs.” Bet tai visiška neteisybē. Raitelis “Aušrinēj” tilpusių eilių ir skaitęs nebuvo. “Aušrinēs” ‘Lopšinē daina’ ir Raitelio ‘Lopšinē daina’ nei viena mintim viena kitai nepanašios. Kiek žinau, Raitelis tokiu neteisingu jam užmetimu buvo labai sueizintas ir
jieškojo to “Aušrinēs” numerio. Tikrai, Lietuvos neva kritikai vienu tik nesąžiningumu atsižymi. (1912 III 15, nr. 11, p. 131)
Ar galėjo tas nepagrįstas kaltinimas tapt „paskutiniu lašu“? Aišku, nei paneigt, nei patvirtinti negalima.
[
P.S. (2024 II 8) Pasak Anykštėnų biografijų žinyno, Baltakis-Raitelis 1907 III 1 – VI 5 praleido Ukmergės kalėjime. Kitas sakinys, kad 1909-ų pradžioj emigravo į JAV. Tarp šių teiginių štai ką galima įterpti: išėjęs iš kalėjimo, parengė savo poezijų rinkinį
Lietuvos Girių Balsai: Eilės ir Dainos; ir titulinam puslapy, ir Prakalbos pabaigoj užrašė datą: 19-IX-30-07; susiūtą rankraštį nusiuntė
Vilniaus žinių redakcijon;
VŽiniose 1907 XII 25, nr. 25, p. 3 buvo išspausdintas tik vienas eilėraštis „Lietuva“; (supratęs, kad
VŽ jo eilėm ir dainom nelabai domisi?) paprašė, kad rankraštis būtų persiųstas „Šviesai“;
VŽ persiuntė
Šviesos redakcijai; nežinau, ar redaktorius kun. Juozas Ambraziejus ką nors paskelbė dvisavaitiniam žurnaliuke, bet kitką tikrai padarė (supratęs, kad
VŽ apsiriko, ne tai „Šviesai“ persiuntė?) ir tituliniam puslapy užrašė: „Siunčiame Šviesos Bendrovei / Kun. J. Ambraziejus“. „Šviesos“ bendrovei knygoms leisti (1905–1913) nuo 1907-ų vadovavo Stasys Matulaitis, tikrai palankiau galėjęs pažvelgt į Baltakio-Raitelio kūrybą (abu, galima sakyt, linko kairėn); deja, rinkinys vis dėlto neišėjo. —
1945-ais „Šviesos“ bendrovės archyvas buvo perduotas saugot Mokslų akademijos bibliotekai, o Baltakio-Raitelio rankraštis liko LLTI BR, F1-4356 (o gal kam šaus galvon palygint dviejų Anykščių krašto poetų tuo pačiu principu sukurtus dalykus: Antano Baranausko „Pasikalbėjimą Giesminyko su Lietuva“ ir Gasparo Baltakio „Dainių ir Tėvynę“, parašytą irgi kaip dialogas? beje, abu Lietuvą
motinėle vadina).]
