(1302) Užparaštė, liv: apie tai, ką gal tiksliau būtų vadint riktais, o ne klaidom

— vis dažniau pagalvoju: nėr jokios prasmės taisyt apsirikimų; tai vos ne privaloma tekstų (ir ne tik) dalis. Trys pavyzdžiai:

¶ praeitų metų rugsėjį išėjusiam Donelaičio žemės numery – Kęstučio Puloko str. „Lietuvininkas Kristupas Lekšas“. Viskas tvarkoj, tik vienas apsirikimas:

Per [Lekšo] laidotuves Katyčių parapijos kunigas Hansas Strazdas (1902–1955) [Laugalių] kapinėse išdrįso lietuviškai paskaityti ištrauką iš K. Lekšo eilėraščio „Leisk man mirt, kol dangus giedras“. (2022, nr. 3, p. 14)

Jurgis Sauerweinas-Girėnas parašė „Duok mirt, kol man dangus giedrus“; šituo eilėraščiu baigiama publikacija Sietyno nr. 5; balažin, kurį iš keturių posmų pacitavo kun. Strazdas; beje, Sietyne yra ir kelios Lekšo sukurtos giesmės (žr. nr. 2, p. 153–154; per Sietyno bibliografiją dabar jau galima visas publikacijas paskaityt). — Jei tas Sauerweino eilėraštis būtų buvęs ir pacituotas, gal ir būtų naudinga kitam Donelaičio žemės nr. perskaityt autorystės patikslinimą; o kai tik pavadinimas paminėtas, ai... (Tas pats tekstas ir Šilainės krašte buvo paskelbtas, ten kapo nuotraukų yr.)

¶ praeitų metų pabaigoj panskliaute.lt – Violetos Aleknienės straipsnis apie kun. Juozapą Matelionį (1895–1922–1964):

Jį minės už tai, kad išsaugojo nužudytos jaunos žydų poetės Matildos Olkinaitės dienoraščius. Net dešimt metų ši brangenybė nejudinama gulėjo bažnyčioje po altoriumi, kol buvo perduota į patikimas rankas ir sulaukė šių dienų.

Ne dienoraštį, o eilėraščių sąsiuvinį išsaugojo kun. Matelionis. Dienoraštis į prof. Irenos Veisaitės rankas atkeliavo visai kitais keliais. Viskas surašyta Matildos Olkinaitės kūrybos rinktinėj. Straipsnio autorė tiesiog susipainiojo, apsiriko, o paskelbusieji jos tekstą neatkreipė dėmesio, gal net neskaitė prieš publikuodami. Parašiau komentarą, – lengva padaryt, bet kas iš to? Tikėtis, kad kas ims taisyt jau paskelbtą tekstą, juk kvaila būtų? (Iš patirties žinau, kad 15min.lt į pastabas reaguoja; dėl kitų – nežinau.) Po kelių dienų tekstas buvo perpublikuotas lryte.lt,  – vėl rašyt komentarą? Ne, tikrai nėr prasmės.

P.S. (2023 VI 21) Atkeliavo bibliotekon naujas Rokiškio krašto kultūros žurnalo Prie Nemunėlio nr. (2023, nr. 1); p. 15–31 – Violetos Aleknienės str. „Kunigas Juozapas Matelionis“. Ir vėl tas pats riktas: esą kunigas išsaugojęs Matildos Olkinaitės dienoraštį, nors išties – eilėraščių sąsiuvinį. Leidinys turi net visuomeninę redakcinę kolegiją. Negi niekam iš skaičiusių VA tekstą neužkliuvo? Keistoka.

¶ o va ar tai reiktų vadint riktu – abejoju: ir vle.lt, ir lt.wikipedijoj rašoma, kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu 1965-ais buvo paskelbtas Justinas Marcinkevičius [taip] už poemą Donelaitis [ne].

— Kaip ne? Juk skiriama už praėjusiais metais išėjusią knygą, o Donelaitis išleistas 1964-ais, kai buvo minimas lietuvių grožinės literatūros pradininko 250-metis. 1966-ais Algimantas Baltakis už Požemines upes (1965) etc.

— Logiška; taip užsifiksavę buvo ir antrojo laureato AlgB galvoj:

Simboliška, kad būtent 1965-aisiais gimė „Poezijos pavasaris“, o jo pirmuoju laureatu tapo Just. Marcinkevičius už pirmą „Donelaitį“. Šia poema poetas savo kūryboje pradėjo kokybiškai naują etapą. („Poetas Algimantas Baltakis: ‘Atsigręžęs atgal matau, koks neatidus kadaise buvau’“, Literatūra ir menas, 2015 XII 18, nr. 47, p. 6)

Ne tik logiška, dar ir gražiai prasminga. Bet, deja, tai atminties kūrinys, ars memorativa. Paskaičius to laiko spaudą, štai kas paaiškėja. Iš Komjaunimo tiesos (1965 VI 15, antradienis, nr. 115) pirmo puslapio (dėl konteksto):

Lakštingalų parkas Palemone prie Kauno marių dar niekad nesutiko tiek svečių, kaip vakar, Poezijos pavasario atidarymo dieną. Į džiugią šventę, skirtą Tarybų Lietuvos 25-osioms metinėms, susirinko šimtai Kauno miesto darbo žmonių, svečiai iš Maskvos, Baltarusijos, Estijos. Poezijos pavasario pradžia sutapo su ukrainiečių–lietuvių draugystės dienomis, ir šventės dalyviai širdingai sutiko čia atvykusią broliškosios Ukrainos delegaciją. [Toliau išvardijama, kas dalyvauja iš valdžios, pradedama nuo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko Justo Paleckio.]

Vasarėjančio vėjo genama, Kauno marių bangomis nuvilnija visų pamėgta B. Dvariono dainos melodija „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“. Tai – skamba varpų muzika, įrašyta į magnetofono juostą iš Istorinio muziejaus bokšto. Šiais akordais prasideda poezijos šventė. [...] Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Šerys įteikė poetui J. Marcinkevičiui Kauno miesto vykdomojo komiteto prizą už geriausią poezijos kūrinį. [Etc.]

Birželio 19-ą, šeštadienį, išėjusio Literatūros ir meno nr. 25 pirmam puslapy – paskutinio ankstesnės citatos sakinio iliustracija: apsikabinusių JustM ir Juozo Šerio nuotrauka, o žemiau tekste sakinys:

Šventinio vakaro metu poetui Justinui Marcinkevičiui už geriausią paskutinių metų kūrinį poemą „Kraujas ir pelenai“ kauniečiai įteikė tradicinį prizą.

(Beje, LM apraše yra ir „dramatinis“ štrichas: „Ošė sunerimusios Kauno marios, Salomėjos Nėries namelis ir Lakštingalų krantinė gūžėsi birželio lietuje.“)

— Nori apjuodint tuoj ir Lietuvoj prasidėsiančio tarptautinio poezijos festivalio ištakas, kartu ir Justiną Marcinkevičių, – žinau, yra žmonių, galinčių padaryt tokią išvadą. Dėl JustM atsikirsčiau: ne, tikrai ne, nes ne jis sprendė, kam skirt tą prizą ir už kokį kūrinį. O dėl ištakų, manau, geriau žinot negu manyt, kad teisingai įsivaizduoji.

P.S. Tikiuos, neužmiršot, kad šis įrašas užparaštėj; tai ne pastabos paraštėj, toliau.

(1301) Tarp kitko: pasvarstymas II pasaulinio karo pabaigos dieną

ažnokai pasakoma ar parašoma, esą mirtis visus sulygina; kartkartėm priduriama – tai Marko Aurelijaus mintis. Kas turima omeny? Tiksli citata: „Mirtis sulygino Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų varovą: arba jie įsiliejo į pasaulio kuriantįjį protą, arba suiro į atomus.“ (Sau pačiam VI:24) Nesiimsiu aiškint, kaip supratau; miglota mintis galvoj tesklando; tik tiek apydrąsiai galima pasakyt: ne tai, kad ir gyvųjų atminty Aleksandras Makedonietis ir jo mulų varovas po mirties taps lygūs. — Gal ir nevykęs įvadėlis įrašan karo, II pasaulinio, pabaigos dieną.

Algimanto Mikutos įvairių užrašų knygoj yra toks, 2018-ų:

KELI EPIZODAI IŠ LIGONINĖS. Galima sakyti, kad pažintys su realiu gyvenimu, realiais žmonėmis dabar man nutinka tik tokiom aplinkybėm. Taigi, ukrainiečių iš Vlasovo armijos kapinės. Pasakojo suvalkietis nuo Ąžuolų Būdos, su kuriuo gulėjau vienoje palatoje. Jo kaimo pakraštyje esančios kapinės, kurių dabar nematyti nė žymės. Toje vietoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apsuptas Vlasovo dalinys – jam priklausę kažkiek vokiečių ir dauguma perėjusių į jų pusę ukrainiečių. Visi jie krito kaimo laukuose ir buvo čia pat sulaidoti. Vokiečius neva po karo iškasę ir išvežę, o ukrainiečiai, nes sovietų požiūriu jie išdavikai, taip ir likę. Netgi dabar, kai įsikūrė nepriklausoma Ukrainos valstybė, niekas neatvyksta jų perlaidoti ar kitu būdu pažymėti. O štai kitoje vietoje, ant kalnelio, apaugusio krūmais, kur sulaidoti prancūzai, mirę dar seniau – XIX amžiuje – lauko ligoninėje, įrengtoje pasiturinčio ūkininko sodyboje, stovi paminkliukas, krūmus laikas nuo laiko kažkas išretina. Žodžiu, kapinaitės matomos, nėra visai pamirštos. (p. 435–436)

— perskaitęs šį gabaliuką pirmiausia sutrikau: pala, bet juk gen. Vlasovo armija kitaip – Русская освободительная армия, Rusijos išvadavimo armija; kuo čia dėti ukrainiečiai? Nemanydamas, kad taip nei iš šio, nei iš to supainioti rusai ir ukrainiečiai, ėmiau kapstyt ir štai ką atkapsčiau. 1981-ais Winnipege išėjusių atamano Taraso Bulbos-Borovieco atsiminimų Армія без держави: слава і трагедія українського повстанського руху p. 310 rašoma: „там [gen. Vlasovo armijoj] їх [ukrainiečių] було понад 70%“ ir dar paaiškinama:

Української армії не було аж до весни 1945 року. А Власов почав вербування людей серед полонених ще влітку 1943 року, тобто ще довго перед проклямацією його Комітету. Замість голодової смерти в таборах, багато українців записалося добровільно в армію Власова. На цій підставі росіяни переконували німців, що концепція Власова єдино правильна, бо він має 70 відсотків українців. (ibid.)

Bet vis tiek Vlasovo armiją siet tik su ukrainiečiais – švelniai tariant, netikslu.

— pradėjus dėliot faktus į seką iškilo rimtesnis klausimas: ar apskritai Ąžuolų Būdoj galėjo būt kareivių, priklausiusių būtent gen. Vlasovo armijai? — Raudonosios armijos Kauno puolamoji operacija vyko 1944-ų liepos pabaigoj ir rugpjūtį, o Rusijos išvadavimo armija imta formuoti tik tų metų lapkritį. Aišku, reiktų dar perskaityt 2017-ais išleistą Joachimo Hoffmanno knygą Vlasovas prieš Staliną: Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m. (iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė) ir tik tada galutinį atsakymą suformuluot.

O juk nebūna dūmų be ugnies? Nesitiki, kad Algimanto Mikutos palatos kaimynas savo pasakojimą apie žuvusių ukrainiečių kapines būtų iš piršto išlaužęs.

Bet ar kas imsis aiškintis? Vargu. Juolab tų kapinių „nematyti nė žymės“.

Prieduras (2024 XI 29) Vis dėlto radau ukrainiečių vokiečių kariuomenėj, tik ne prie Ąžuolų Būdos, o Dzūkijoj – Česukų kaime gimusio Juozo Kvaraciejaus (1908–1947) Policininko atsiminimuos (2015), kuriuos nusipirkau šią vasarą Merkinės muziejuj. Štai kas ten užfiksuota apie įvykius 1944-ų vasarą:

Apie liepos 8 d., naktį atskridę rusų lėktuvai pradeda bombarduoti Merkinę. [...] Vyksta dideli sprogimai. Žmonėms kyla panika. Padega Merkinės miestelį ir sugriauna daug namų, likusių nuo pirmo vokiečių bombardavimo. Aplink Merkinę kaimai irgi dega. [...] Daug žmonių miestelyje užmušė. Taip pat žuvo keli kareiviai ukrainiečiai ir keli kariški arkliai. (p. 179)

Ne keli, daugiau jų buvo, nes kitame puslapy dar paminėti: „Traukdamiesi vokiečiai pradėjo imti kiaules, galvijus, arklius su pastotėmis ir šiaip viską plėšti bei naikinti. Ypač plėšikavo ukrainiečiai, tarnavę vokiečių daliniuose.“ Taigi, buvo tuo laiku Lietuvoj ukrainiečių, tik jie niekaip nesusiję su jokia Vlasovo armija. Merkinėj buvo užmušti keli, prie Ąžuolų Būdos – gal daugiau, gal ir atskirai buvo palaidoti.