(773) Visiškai tarp kitko: nugirsta frazė

Vakar vakare, po devynių, keliaudamas per radijo bangas iš taško A (89,0 MHz) į tašką B (97.3 MHz), visiškai atsitiktinai (nors šios frazės ir nereiktų; kai sukioji bangų nustatymo ratuką, visos nuogirdos – atsitiktinės) išgirdau:

... people are incredibly angry ...

Greičiausiai praėjau pro BBC? – Praėjau. Nežinau konteksto: nei kur, nei kodėl tokie žmonės, – pikti.
Pikti būna tik tikintieji esą visiškai teisūs. Abejonė, pirmiausia savim, savuoju teisumu, kaip gydomoji priemonė nuo pykčio.
Bet ką aš čia apie abejones savuoju teisumu kalbu, – dabar reikia tvot kitamaniams per galvą taip, kad „maža nepasirodytų“, – taip dabar rašo/kapoja viešieji komentatoriai (pavyzdys nr. 1 ir pavyzdys nr. 2).
– Kirsk iš peties! – toks šiųdienių publicistų šūkis. – Pataikysi nepataikysi, nesvarbu; svarbu – užsimot kaip reikiant, ir... kad kuo daugiau skiedrų lėktų; purslų būtų, – kai šoki vandenin kojas prie pilvo pritraukęs ant subinės, daugiausia būna. Toks dabar populiariausias viešojo nardymo/rašymo stilius.

(772) Vilniaus vaizdai, xxviii

Sekmadienį vakare išlipus iš autobuso Nida–Vilnius galutiniam maršruto taške – stoty, akis užkliuvo už dviejų užrašų – trikalbio ir dvikalbio.
Gerai, kai nieko nereikia aiškint, – viskas aišku vos pažvelgus.

(771) Ars memorativa: o, Suzi Quatro! – papildas: taip praeina pasaulio garbė

Buvo toks įrašas – apie jaunystėj žavėjusią dainininkę.
Coll. Solveiga D., kurios atminty šitas dalykas užsifiksavo (atsimenu, tada dar „padiskutavom“ apie seksualumą), prieš tris dienas ėmė ir nurodė tokių atsiminimų deramą vietą:

Londone, Hounslow, Midsummer Ave. gulėjo kelias dienas, pakeliui į autobuso stotelę vis sukirbėdavo kažkas apie praėjusį laiką ir jaunystės žvaigždes.

Ačiū, Solveiga.
Praeinančiam pasaulyje praeisiu, – jei kas skaito poeziją, žino Mačernį. Nors ir jo nebūtina skaityt, kad su tuo susitaikytum. Kad mes praeisim – kas be ko, bet net Užkalnis su Ramanausku, net Šalčiūtė, net ir ji praeis, – o tuo sunku (kai kam) patikėti :)

(770) Tarp kitko: ne atradimas, o apsijuokimas

Mokslo Lietuvos š.m. nr. 12 (06-26) su rubrika „Nauji istorikų atradimai“ išspausdinta dr. Aldonos Vasiliauskienės (net vardinę klasę Šiaulių r. Bazilijonų mokykloj-daugiafunciam centre turinčios) straipsnio „Patikslinti poeto Antano Strazdelio biografijos faktai“ pradžia.
Radusi Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuj vieną dokumentą – Strazdo mirties metrikos nuorašą, „mokslininkė“ kerta iš peties – pastorintu šriftu:

Remiantis mirimo metrikos tekstu, kuriame akcentuojamas mirusiojo amžius – 77 metai, būtina koreguoti ir kun. A. Strazdelio gimimo metus. Tai ne 1763 ar 1760 m., kaip nurodoma poeto kūrybai skirtoje literatūroje, bet 1756 m. Tai yra kadaise ir Vaclovo Biržiškos nurodyta Strazdelio gimimo data. Deja, vėliau jos nesilaikyta. (p. 11)

Jau tada, birželio pabaigoj, norėjau reaguot, bet sustabdė Tęsinys – kitame numeryje.
Tarsi nepadoru viso teksto neperskaičius skelbt įrašą tokiu pavadinimu. Palaukiau.
Tęsinys nr. 13 (07-08), p. 7 ir 9. Deja, apie „atradimą“ daugiau nė žodžio; tik, remiantis Kupiškio bažnyčios gimimo metrikų knygomis, suskaičiuoja, kiek Strazdas gimusiųjų pakrikštijo ir kiek mirusiųjų amžinybėn palydėjo.
Taigi surašau tai, ką pasižymėjau perskaitęs pirmąją – atradimingąją – straipsnio dalį:
(1) Mirties metrikoje visada būdavo nurodomas mirusiojo amžius, tad pavartotas žodis akcentuojamas laikytinas nesusipratimu.
(2) Asmenvardžio forma Strazdelis moksliniame diskurse jau seniai nebevartojama.
(3) Eikim prie esmės. Ar asmuo vadintinas mokslininku, jei rašydamas apie savo „atradimą“ net nepamini monografijos, skirtos būtent tam, kurio gimimo datą imasi tikslint? Turiu galvoj Vytauto Vanago Antaną Strazdą (1968), kur viskas išknisinėta ir prieita prie išvados:

Reziumuojant visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, reikia laikyti, kad poetas Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Andriaus ir Sofijos Strazdų šeimoje, Kriaunų parapijoje, Astravo kaime, kuris dabar vadinasi Margėnais ir priklauso Rokiškio rajonui. (p. 24)

Ką turėjau galvoj, rašydamas viskas išknisinėta? Štai monografijos fragmentas apie tai, kur koks Strazdo amžius nurodomas (paskutinėj eilutėj minima ir mirties metrika, kurios nuorašas „įkvėpė atradimą“). →
Gal jums atrodys, kad per silpną žodį pavadinime pavartojau – apsijuokimas, bet tiek to. O šiaip – labai liūdna. Labiausiai dėl to, kad tokie „atradimai“ skelbiami Lietuvos mokslininkų laikraštyje (tokia paantraštė) ir nieks iš mokslininkų nereaguoja (bent jau iki šiol jokios reakcijos niekur neteko skaityt).
Prieduras (11-10)  Bibliotekon atkeliavo kas mėnesį išeinančio laikraščio Voruta nr. 10. O ten vėl Aldonos Vasiliauskienės straipsnis apie tą patį – „Strazdelis archyviniuose dokumentuose“ (lyginanat su publikacija Mokslo Lietuvoj, šiek tiek patrumpinta ir perdėliota). Na, suprantama, kaip vyr. redaktorius ims ir suabejos redakcinės kolegijos narės kompetencija? Prie publikacijos – SRTRF logotipas, vadinas, už šį rašinį autorė dar ir honoraro gaus. Nesvarbu, kad rašinys jau kitame SRTRF remiamame leidiny skelbtas.