(631) Susieji – ir [užsiimi savivoka], xix

Šitą rankraštinį kreipimąsi → užfiksavau priklijuotą prie stulpo vakar vakarop, grįždamas po darbo namo, – laukdamas 19 troleibuso Tuskulėnų rimties parko stotelėj.

Pirmiausia: pagarba žmogui, ranka surašiusiam tokį kreipimąsi. – Jūsų geras ir gražias intencijas labai vertinu, bet...
...man baigiant rankraštinį liepiamąjį tekstą, galvoj Gintaras Grajauskas ėmė skaityt eilėraštį „Pratimas laimei prišaukti“ iš rinkinio Naujausių laikų istorija: Vadovėlis pradedantiesiems (2004):

Norite būti laimingi? tai būkite

arba mes padarysime jus laimingus

įdėmiai klausykitės: jei norite
būti laimingi, šypsokitės

šypsokitės žmonai šypsokitės šuniui
šypsokitės televizoriui
šypsokitės rūgščiam dirvožemiui
šypsokitės kėdei spintai veidrodžiui
šypsokitės sudegusiam troškiniui
šypsokitės troleibusui ir ledų pardavėjui
šypsokitės psichoanalitikui
šypsokitės atmosferiniams reiškiniams
šypsokitės kelnių sagai
šypsokitės šv. Antano medalikėliui
jei pavyks, šypsokitės kurmiams
gnomams kirminams ir kt. chtoninių
klasės atstovams
šypsokitės aukštyn ir žemyn
šypsokitės kairėn dešinėn

šypsokitės ir gyvenkite,
kaip kokie debilai

Savivoka: taip, esu beviltiškas surauktakaktis niurzglys, alergiškai reaguojantis į anoniminę liepiamąją nuosaką: kai mane karvė, vardu Milka, ima mokyt: Išdrįsk būti savimi!, užsiuntu; suprantu, mus, įv. [reklamos] „mokytojams“ atkertančius „Tik nereikia mūsų mokyti!“, nurašo į nuostolius, bet vis tiek: tie nuostoliai kartoja: Tik nereikia mūsų mokyti! – O ypač šypsotis. – Toks jau ir liksiu – beviltiškas surauktakaktis niurzglys; ir nereikia man rėkt į akis: Cheeeeese! (nors ir „Džiugą“ turėtumėt omeny), – nesuveiks.

P.S. 2014-10-16 →