(269) Dėl juoko: apie apibendrinamosios giminės pokyčius

Laukdamas troleibuso Karaliaus Mindaugo stotelėj po paskaitos/seminaro VDA pastebėjau šitą kvietimą (į VU Karjeros dienas). Nebeaktualu, bet visaskaitystė įveikė: istorikas, žurnalistas, chemikas, politologas, fizikas, odontologas etc., išskyrus: filologė (-as). O dar kai kas burnoja, esą filologai (-ės) konservatoriai (-ės), kalbainiai (-ės) ir pan.
– Pirmeivės (-iai), o!
P.S. Težinau vienintelę žmogą, kuri palygint nuosekliai vartoja mot. giminę kaip apibendrinamąją – Daivą Repečkaitę (savo tinklarašty; žr. manifestą). Kai buvau įsifacebookinęs, teko padalyvaut vienoj lyg ir diskusijoj, vėliau atsidūrusioj Atgimime (P.T. = vg).
O jei taip ramiai pagalvojus? Mėgint brist prieš srovę (normą, taisyklę, tradiciją?) – juk tai malonu! (Malonu!!! – kas puls ginčytis tai mėginęs? – todėl palankiai [ir su derama ironija] žvelgiu į D.R. pastangas.) Jei išsilaikai ant kojų, kai srovė itin stipri, – ooo! – Ar tai (tavo kojos kaip tėkmės stabdyyys) pakeis vagą? – Vargu (apie tėkmės krypties pokytį per drąsu galvot, tikrai). – Bet: mes demokratiška visuomenė? – [Gal taip.] – Ko daugiau – vyr. ar mot.? – Mot. – Kaip reiktų apibendrint, šmikių mažuma? Nagi, pasitelk logiką! – Kai tenka apibendrint jie turint galvoj 99 moteris ir vieną vyrą – išties nelogiška, juk tenka pripažint. Etc.
— Tai smagus žaidimas, ir tiek. Kas man keisčiausia, kad sustojama ir užsidiskutuojama tarpinėj [giminės, taip pat ir gramatinės] stotelėj. – Kita, galutinė – asmuo. (Taip, personalistas besąs išsidaviau; personalistas iš principo. – Oi, čia jau nebe juokai, čia jau rimtai.)

P.P.S. Šį tą pridūriau prie įrašo apie Rimgailaitės kapavietę (jei smalsu, žvilgtelėkit).