(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-12-15

(87.6) Maironiana

(ζ) Tableaux vivants – vaizduotės atvirlaiškiai su Maironiu

Madame de Genlis (1746–1830) in memoriam (popularność żywych obrazów przypadała na XIX wiek i początek XX wieku; fotografie żywych obrazów były rozpowszechniane w formie pocztówek).

Literatūros ir kalbos XXI tome, skirtame Maironiui, kun. Kazio Žitkevičiaus (1893–1986) atsiminimuose užfiksuotas jo atmintin įstrigęs vaizdas iš Palangos apie 1930–1931-us:
Maironis sėdėjo jūros tilto gale apsuptas savo gerbėjų, kurių dauguma, atrodė, buvo akademinis jaunimas. Apsivilkęs jis buvo ilgu baltu apsiaustu, rankose turėjo lazdą, kurią visuomet imdavo, eidamas pasivaikščioti. Visi ramiai šnekučiavo, gėrėjosi besileidžiančios saulės atspindžiais, banguojančios jūros paviršiumi.
Maironis jūros fone tarp gerbėjų man priminė Fojerbacho paveikslą, kuriame jis vaizduoja Dantę Ravenoje, jūros pakrantėje tarp savo gerbėjų. (p. 471)
K.Ž. prieš akis tikriausiai turėjo Anselmo Feuerbacho (1829–1880) paveikslą „Dante und die edlen Frauen von Ravenna“ (1858; Karlsruhe, Staatliche Kunsthalle; iliustracijai teradau tik fragmentą). Ir visai nesvarbu, kad apsiausto spalvos skiriasi – atmosfera, pati situacija, matyt, sužadino būtent tokią asociaciją.

2012-ieji oficialiai paskelbti Maironio metais (150-osios gimimo metinės). Pagalvojau: o jeigu pagal šį aprašymą sukūrus tableau vivant – vad. gyvąjį paveikslą, nufotografavus ir išleidus atvirlaiškį? Aš tikrai nusipirkčiau.
Vaizduotėj esu sukomponavęs dar vieną:
Laikas: apie 1930-us; vieta: Kaunas, Maironio namų šalia Rotušės vonios kambarys.
25-erių šviesiaplaukė tarnaitė Adelė, nuolat galvojanti apie vienuolyną, ką tik ištrinko artėjančio prie 70-mečio prelato Jono Mačiulio galvą rūtų nuoviromis, numazgojo kojas ir ruošiasi karpyti nagus. Priklaupusios tarnaitės veide atsispindi nuostaba: Maironis (atrodydavęs piktas, veidas vis būdavęs rūstus) šypsosi, nes jau sugalvojo, kaip pajuokaus (tekstas atvirlaišky po gyvuoju paveikslu: „Nekarpyk! Gal reiks, kai numirsiu, į Juozapato kalną lipti, – neužlipsiu.“).
Šaltinis: Adelės Masionytės atsiminimai, užrašyti Dusetose 1967-06-20 (LLTI BR, F11-254). Skelbiant – Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis (1990), p. 552 – Juozapato kalnas kažkodėl virto Juozapo kalnu; beje, XX amžiaus pradžioj buvo mėginta Šatrijai prigydyt Juozapato kalno vardą: ar Maironis juokaudamas ne Šatriją įsivaizdavo? – Kai vidurdieny saulė aukštai / Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, / Nuo viršaus Šatrijos išmatai / Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. – Bet į Šatriją galima įkopt ir be nagų... Kaip ir į Madvėgalį, kurin šiąvasar lipau.

P.S. Dar viena mintis atėjo galvon svarstant apie būsimuosius Maironio metus: gal kokia kelionų agentūra galėtų parengt turistinį maršrutą, kad būtų galima aplankyt su poeto gyvenimu susijusias vietas? Norinčių pakeliaut, manau, tikrai atsirastų.

4 komentarai:

  1. Anonimiškas2010-12-16 08:56

    Ačiū Tau, Virgi, už tą vaizduotės atvirlaiškį. Džiaugiasi ir mano vaizduotė (nepamenu, ar ne Jablonskis vaizduotę vadino vaidentuve?)

    Ir nereikia, nereikia, Virgi to atvirlaiškio išspausdinti ir po to čiupinėti. Tavo šisai vaizduotės yra pats geriausias, pats fantastiškiausias. Nes kiekvieno regimas, kiekvieno juntamas truputėlį kitaip - kitoje šviesoje, kita nuotaika.
    Da roza labai dėkui.

    Geležėlė

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gal Tu ir teisus, Ričardai, ne man visoki atvirlaiškių leidybos marketingai. Užfiksavau, ir gan.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Galėtų LLTI parengti tokį maršrutą :)
    Būtų daug įdomiau negu kelionių agentūrų gidų išmokti pasakojimai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Parengt maršrutą ir pasakojimą (įdomų, su atmintin stringančiom detalėm, susiejantį gyvenimą su kūryba) didelis darbas. Bet tokio neįsirašysi į planus, nes nelaikomas moksliniu. Tai galėtų būt nebent kurios nors kelionių agentūros (pvz., „Ditmos“ ar kitos) ir kokretaus žmogaus reikalas, o ne LLTI.

    AtsakytiPanaikinti