– Jūs, Kauno tardomojo kalėjimo tardytojai, kurie 1950 metais kankinot ir tyčiojotės iš dvidešimt trejų metų Dalios tik dėl to, kad ji slapčia iš tremties Jakutijoje išvežė mirštančią motiną; kad ji, „kaltu ir kirviu po gabalėlį iškirtusi betonines grindis“, iškalusi kapą gimtųjų namų rūsyje, palaidojo motiną.
– Jūs, KGB darbuotojau Stankevičiau
[pavardė minima tik rusiškai rašytuose DalG atsiminimuose], 1950 metais iškankintai, bet nepalaužtai Daliai siūlęs bendradarbiauti su organais ir grasinęs dvidešimčia metų katorgos, jei atsisakysianti.
– Jūs, bevardi saugumo karininke, perskaitęs nuosprendį: „Už pabėgimą iš tremties – treji metai laisvės atėmimo, po to grąžinti į Jakutiją, kur gyveno.“ Jūsų pastangų dėka per Vilniaus ir Maskvos kalėjimus Dalia buvo nudanginta į
Unžlagą, Gorkio srities Suchobezvodjės stotį. Išbuvusi trejus metus lagery, jūsų dėka ji tris mėnesius kasėsi per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko, Kirensko skirstomuosius kalėjimus ir 1953-ų rugsėjį grįžo į tremtį Jakutijos ASSR.
– Jūs, partijos Klaipėdos rajkomo darbuotojai, užuot pagal nuopelnus įvertinę Dalios, kaip gydytojos, puikų 14 metų darbą kaimo ligoninėj, užsiėmėte jos persekiojimu.
– Jūs, partijos Šilalės rajkomo pirmasis sekretoriau V[ladai] Bartaši, kuris tęsėt viršuj suplanuotą „vaikymą ratu“– „kol nugriūsi arba paliksi Lietuvą“. Tai jums buvo skirti jau penkiasdešimtmetės, palaužtos fiziškai, bet ne dvasiškai, Dalios žodžiai: „Sekretoriau, nežiūrint į viską, aš jums dėkinga už atvirumą. Paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: ‘Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė prie vagono durų?’ Dvidešimt ketverius metus aš nenorėjau tikėti tais žodžiais, bet šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia be galo teisi ir įžvalgi buvo mano nelaimingoji motina. O dėl jūsų reikalavimo išvykti iš rajono, tai aš jį įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą paliks žydų mergaitės Minos Kolonaitės [= Kaganaitės] ir jos motinos žudikai, kurių pavardės trisdešimt metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams, bet jų gyvenimas ramus ir jo netemdo joks debesėlis. Be to, savigarba man neleidžia išvažiuoti anksčiau, negu išvažiuos profesionalios prostitutės.“
– Jūs, vykdomojo komiteto pirmininke [Vincai] Sakalauskai, nutarimo projekte pasiūlęs žodį „iškeldinti“ pakeisti žodžiu „atleisti“, o tada, kaip jūs teikėtės pareikšti, išvykimas „įvyks automatiškai“.
– Jūs, M[arija] Vitkevičiene, [Šilalės] rajono KGB viršininko žmona, kaip priklauso baigusi pjudymą straipsniu rajoniniame laikrašty
[„Dėmės baltame chalate“, Artojas, 1974 VI 12, p. 3–4]. Jūs nusišnekėjot iki to, kad Dalia palaidojo savo motiną rūsyje „iš sektantiškų fanatiškų paskatų“
[tokio teiginio straipsny nėra].
Bet, laimei, Dalios gyvenime buvote ne tik jūs.
„Ir kai jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko Žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius gyvus. Tai buvo gydytojas pavarde Samodurovas, Lazaris Solomonovičius. Jis aplankė kiekvieną baraką, apžiūrėjo ligonius, lavonų štabelius ir pradėjo labai energingai veikti. Drąsiai susirėmė su Trofimovsko viršininkais – sočiais, įmitusiais, vilkinčiais kailinius ir avinčiais untus, ramiausiai siuntusiais mus į kitą pasaulį.
[...] Vasario 9 mes pirmąkart pamatėme Saulės kraštelį. Baigėsi poliarinė naktis. Supratome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjom, kad žuvo fronte. Bet gal tai netiesa? Žemai lenkiamės Jums,
Daktare Samodurovai!“
Daktaras Samodurovas išgelbėjo žmones nuo mirties. Daktarė Dalia Grinkevičiūtė, be to, gelbėjo nuo užmaršties lietuvių tremtinių atminimą.
...„Sala dabar tuščia... Gedulinga muzika nesklinda virš sušalusios salos. Bet mano atmintis gyva. Ir man norisi ten pastatyt nors kuklutį paminklą.“
Būtent dėl šito normalaus siekio Dalią persekiojo iki pat mirties, ji neteko darbo, sveikatos, galimybės gyventi savam name.
„Siela pervargo nuo beprasmio niekingo žmonių kankinimo“, – rašė Dalia viename paskutiniųjų laiškų. Dalia Grinkevičiūtė mirė per Kalėdas Kauno ligoninėje.
Niekas iš aukščiau paminėtų neatėjo pas mirštančiąją su atgaila.
Bet Dalia įvykdė savo pareigą. Ji pastatė amžiną paminklą beprotiško žvėriškumo aukoms. Ji pasakoja apie tai, su kuo normalus protas negali susitaikyti.
Dvidešimt puslapių, rašytų krauju, – Dalios kryžius, neštas nuo keturiolikos metų.
Ar atsiras pasauly žmogus, kuris perskaitys tuos dvidešimt puslapių nepravirkęs.
Nebent Dalios kankintojai?
Dabar pirmiausia jiems skirtas Dalios Žodis, ir jis pasieks juos. Jis užklups juos netikėtai.
„Kol neperkėliau visų vardų iš atminties ant popieriaus, mane kankina nemiga. Naktimis mane dusino praeitis, stingo pirštai. Bet staiga, parašius pirmas eilutes, siela atlėgo.“
Dalios sielos niekas nebeslegia. Dabar ji laisva. Laisva, kad mūsų siela susigūžtų į kamuoliuką, priimdama savin jos kančią.
Mes visi kalti prieš Dalią. Ji gyveno tarp mūsų. Gydė ligonius, pati sunkiai sirgdama. Rašė mums laiškus, įkvėpdama vilties ir tikėjimo.
Dabar jos nebėra – ir mes kalbam apie ją. Kas mums belieka?
