(1235) Iš popieryno, lxi: apie žmogų ir Trušelius

Vakar buvau grįžęs prie popieryno: reikia baigt mėžt. Krūva visokio Vydûno – publikacijų kopijos, išrašų sąsiuviniai, vokai. Niekam to nebereiks, ergo, iškeliavo į atitinkamą konteinerį. Aišku, prieš išmesdamas dar paskaitinėjau. O vieno straipsnio kopiją pasilikau: „Rašytojai menininkai“, Pradai ir žygiai, 1926, nr. 6, p. 123–128. Dėl (a) neįprasta, nors ir suprantama reikšme vartojamų žodžių reiškinys ir padaras ir dėl (b) Trušelių.

(a) Apie žmogų kaip reiškinį ir padarą:

... kiekvienas žmogus yra reiškinys savo amžiaus ir savo tautos. Nėra tuo pasakyta, kad jis esąs savo laiko ir savo tautos padaras. Kiekvienas žmogus yra gyvenime mažiau ar daugiau aktingas veiksnys. Bet tuo būdamas, jis atspindina ir savo amžiaus ir savo tautos ypatingumą. Nors labai dažnai jis yra ir tik laiko ir aplinkos padaras. [...] Kiekvienas tuo yra kuo daugiau, kuo mažiau jis gyvena esmingai. (p. 125)

— Ar yr pagrindo tuodu žodžiu šitokiom reikšmėm įvardint kaip (filosofinius?) terminus? – gal ir kvailas klausimas.

(b) Neįsivaizduoju, kas dabar panašiam kontekste pasitelktų vietovardį Trušeliai:

Žmonės, Lietuviai, ypatiai jaunimas, nepaprastai gausingai susigrūdo didiose vietovėse. Jie gyvena maždaug kaip seniau, kad retkartiais žmonės rinkoj kimšosi. Toliau daug daugiau negu seniau pateko, tarsi, statiai iš Lietuvos kaimo in dideliausiąsias pasaulio vietoves. Ir jie didiai puikuodami apsitaisė ir stengėsi pasielgt kaip žmonės, kurie ten gimę. Bet žmonių prigimtis neapsivertia tuo patiu laiku kaip nukeliauni iš Trušelių lig Paryžiaus arba Romos. (p. 126)

Jei gerai supratau, šito kaimo prie Klaipėdos vardas čia pasitelktas taip, kaip kad mes dabar pasitelkiam (dažniausiai) Balbieriškį. — Vydûnas kaip lietuvninkų reiškinys.