(131) Granitiniai ženklai, skirti priminti žmones

Vakar skverely šalia Šv. Rapolo bažnyčios atidengtas ir pašventintas paminklas mons. Kazimierui Vasiliauskui (1922–2001). Granito riedulys, inkrustuotas ar tik ne žalvariniais žolynais ir kt. (skulptorius Jonas Gencevičius). Jokių kontroversijų dėl šio ženklo, skirto primint žmogų, bent man, nekyla.

Prieš Vėlines (10-27) toj pačioj Kalvarijų gatvėj, skverely šalia stotelės, kurią tebevadinu Žalgirio, nors reiktų – Kun. Broniaus Laurinavičiaus, kranas nuleido 3 metrų granitinį Jėzų, nešantį kryžių. Apžiūrėjau rimčiau tik po savaitės. Postamente iškalta:

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus / 1913–1981 / žūties vieta
Skulptorius Antanas Kmieliauskas / Architektas Povilas Jansonas
Paminklas pastatytas Julijos Ambrasienės rūpesčiu ir aukotojų lėšomis

Ir vis tiek niekaip negaliu išvyt iš galvos įspūdžio, susidariusio šį paminklą išvydus pirmąkart lapkričio 1-ą, pirmadienį, jau temstant, kai dar nežinojau, kas jo autorius. Cinizmu trenkia, bet toks jau jis, tas nelemtas įspūdis, buvo: „Už ką? Už kokias naujas nuodėmes Jėzui ant pečių užverstas toks kryžius? Su pretenzija rekordų knygon (nominacija: sunkiausia našta)? Jei granitinis kūnas taptų žmogaus kūnu, o granitinis kryžius – žalio medžio (ąžuolo?) kryžium, kiek su tokia našta paeitum? Kiek stočių įveiktų net Žydrūnas Savickas? Per trumpas tas kryžius – bent šiek tiek jo įkasus į žemę, nukryžuotasis kojom siektų žemę.“
Suprantu, kad taip tiesmukai žvelgt į meną nedera, kūrinį vertint „pagal atitiktį realybėje“ neišeina, bet nieko negaliu sau padaryt. Net pasitelkus kontekstą, prisiminus Kmieliausko šv. Kristoforą prie Šv. Mikalojaus Vilniuj, šv. Mykolą arkangelą Musninkuose, Gerąjį Ganytoją Trakų bažnyčios šventoriuj, Mozę ir Vytautą Didįjį Kernavėj, Kristaus prisikėlimą susprogdintos Berčiūnų bažnyčios vietoje ir kitus jo kaip skulptoriaus darbus, žinant, kad A.K. yra Renesanso laikų meno gerbėjas, vertinantis didingumą, – vis tiek „per didingas“ atrodo tas Sūnui uždėtasis kryžius.
Be to: vienoj iš paminklo atsiradimą skverely pristatančių publikacijų sugestijuota, esą šis Kristus, nešantis kryžių, simbolizuojąs ėjimą į laisvę. Išeitų, ėjimas į laisvę = ėjimas į mirtį ant kryžiaus? Kažkoks krikščioniškasis fundamentalizmas išeina. (Plg. Gutausko jaunesniojo sprendimą: siena simbolizuoja išsilaisvinimą.)
Kitas siūlomas intepretacijos variantas pateiktas politikosaktualijose.lt (Kęstučio Pranckevičiaus  tekstas toks stilistinių klišių pritutintas, kad net sprangu):

Petras Dumbliauskas SDB, atidžiai ištyrinėjęs šio kūrinio maketą, pasiūlė jį pavadinti „Po kryžium visa Lietuva“.

Ištyrinėjus jau ne maketą, o patį kūrinį, teliktų papildyt: Lietuva, pasmerkta suklupt po savo kryžium ir pristigt (be dopingo) jėgų pakilti. („Aš esu kelias, tiesa ir neviltis“? Eschatologia est monumentum? ar: Monumentum est eschatologia?)
O kas dviprasmiškiausiai nuteikė, tai šie cituojamieji Julijos Ambrasienės žodžiai:

Jei ne Seimo narys Petras GRAŽULIS, buvęs Laisvės kovų bendražygis, paminklo galėjo ir nebūti. Būtent jo, o taip pat ir Seimo nario Valentino MAZURONIO bei buvusio sostinės mero Juozo IMBRASO pastangomis, pavyko įgyvendinti tokią kilnią idėją [t.y. pastatyti paminklą].

Pirmasis paminėtas asmuo man yra nicht willkommene Person. Naftalinu trenkianti karingojo ateizmo išvirkščioji pusė, ir tiek. Už jo panieką kitokiam, negu jis, gal Ten ir bus atleista, bet jei Ten atleidžiama už tokius dalykus, aš Ten nenoriu atsidurti.

P.S. Ir dar vieną paminklą prisiminiau – Antano Vaškio „Vėsims duorims plungėškems / די עדלעכע, מוטיקע מענטשן פון פלונגע“. Apie jį prieš metus bernardinuos.lt jaunystės bičiulis Sergejus Kanovičius rašė. Ir Plungės žinios rašė. Galų gale apsistojo dorasis plungiškis Telšių gatvėj. Mano supratimu, vienas prasmingiausių priminimo ženklų Lietuvoj.
Plungės ir Rietavo krašto laikrašty Žemaitis galima pasiskaityt vieno iš paminklo iniciatorių, Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do di­rek­to­rių ta­ry­bos na­rio Eugenijaus Bunkos skiltį „Palaidos mintys“.