(65) Rastinukai, vii: kažkas labai esmingo

Jau beveik savaitė malas po galvą tapytojo Ričardo Vaitekūno vaizdinga mintis:

Turiu tokią mintį, kad pasaulis skilo į šviečiantį ir apšviestą. Mes, mano karta, esame iš to apšviesto pasaulio, o naujoji karta – iš šviečiančio. Apšviestas pasaulis yra tylos pasaulis, o šviečiantis – triukšmo pasaulis. Negaliu sakyti, blogai tai ar gerai, bet manau, kad daugelis jau fiziologiškai negalės matyti, suvokti tapybos tiesiogiai, o mieliau žiūrės į Algirdo Petrulio paveiksliuką, „šviečiantį į akis“ iš televizoriaus ekrano.

Visas pokalbis buvo 7 meno dienose (2010-02-05, „Kiekvieną kartą reikia gimti iš naujo“). Vaidenas, kad čia pasakyta kažkas labai esmingo, ir ne tik meną turint galvoj. Bet niekaip nepajėgiu išverst į savo kalbą, t.y. permanyt.