(48) Kalnaberžė ir Stolypinai

12-22 Vilniaus savivaldybė pranešė:

Ant Šv. Stepono gatvės 30-ojo namo iškilmingai atidengta atminimo lenta 1876–1892 metais čia gyvenusiam Piotrui Stolypinui [1862–1911] – vienai iškiliausių Rusijos asmenybių, atnešusių į šią šalį parlamentarizmo, savivaldos (žemių) principus.

Ta proga pacituotas ir Stolypino anūkas Nikolajus Slučevskis:

Mažai kas Lietuvoje žino, kad Piotras Stolypinas tiesiog dievino Lietuvą. Būtent čia jis sėmėsi idėjų savo garsiajai reformų programai, nors dėl tragiškų aplinkybių įgyvendino tik penktadalį numatytų permainų.

12-28 bernardinai.lt iš Lietuvos žinių persispausdino Vytauto Toleikio straipsnį „Ar prisidės P. Stolypinas prie turizmo?“ Teisingų minčių prirašyta, nors, skeptikas būdamas, manau, kad tai yra ir liks tik tyruose šaukiančiojo balsas (gal tiksliau būtų sakyt: gausme samprotaujančiojo balsas).
Ne, ne ką nors gudraus dar pasiūlyt turėdamas ėmiaus šito įrašo. Tik primint norėdamas vieną rašinuką žmogaus, kurio pavardė ėmė suktis galvoj sužinojus apie minėtąją atminimo lentą.

2006-ais LLTI išleido Kanadoj gyvenusio bibliotekininko, literatūros kritiko, memuaristo Vytauto Aleksandro Jonyno (1918–2004) Rinktinius raštus. Jo po periodiką išsibarsčiusius tekstus sukaupė Silvija Vėlavičienė, atrinko, autorių pristatė Elena Baliutytė, man teko redaguot tą knygą. Kas per gyvenimą prirašyta – vienon (deja, pirmon ir ar tik ne vienintelėn) knygon nesudėsi, tad tikrai nemažai straipsnių teko tik bibliografiškai aprašyt, o kopijos nukeliavo Instituto rankrašynan.
Kadangi VU buvo baigęs prancūzų filologiją, be to, iš prigimties smalsuolis, dirbantis bibliotekoj, Jonynas rankiojo įvairiausius kitakalbiuose (daugiausia, aišku, prancūziškuose) leidiniuose užtiktus „lietuviškus dalykus“. Apie įdomiausius pranešdamas Toronto savaitrašty Tėviškės žiburiai. Net rubriką buvo sugalvojęs: „Retų atodangų šiupinys“. 1996-09-03 numery išspausdinta 8-a atodanga „Lietuva caro ministerio sūnaus atsiminimuose“. Caro ministeris – Petras Stolypinas. (Beje, Stolypino, kaip ir paskutiniojo Vilniaus gubernatoriaus Veriovkino vardus „sulietuvint“ – abu Petrai – yra racijos: vienaip ar kitaip juk buvo susiję su Lietuva, o dėl Stolypino, kaip tuoj paaiškės, net pagrindo lyg ir esama.)
Pradžioj maniau pateikt tik citatų iš Jonyno teksto, bet tebūnie visas – ne toks jau ir ilgas, be to, kam atsirastų noro ieškot, ko nepametęs, jei visą tekstą norėtų perskaityt, tuolab iš Kanadoj ėjusio laikraščio, kurį toli gražu ne visos bibliotekos komplektavo. Didesniąsias citatas pateikiu ne kabutėse, o kaip grafiškai išskirtas pastraipas. Laužtiniuose skliaustuose įterptas vienas kitas komentaras – mano.

Lietuva caro ministerio sūnaus atsiminimuose
Kada pirmąkart išgirdau Stolypino pavardę, neatsimenu. Gal gimnazijos suole? Gal vėliau, kai puoliau skaityti knygeles apie 1905 m. revoliuciją Rusijoj, apie visokius popus Gaponus, vedusius pamaldžią minią į skerdynių lauką, apie Kruvinąjį sekmadienį, apie slaptus abiem pusėm tarnavusius agentus Azefus, apie caro „Ochran[k]os“ nuostabius sugebėjimus įsifiltruoti kur tik reikia. Tačiau aiškiai atsimenu posakį „Stolypino kaklaraištis“ – metaforą kartuvių kilpos, kurį pirmąkart išgirdau per pirmąją sovietų okupaciją, kai teko klausyti marksizmo-leninizmo kursą.
Visaip tada komunistai dergė tą buvusį caro ministerį pirmininką – jų akimis, baisūną, aršiausią liaudies priešą, koriką, juodašimtį atžagareivį... [Pvz., Levas Trockis: „Пять лет подряд – изо дня в день – он вешал и расстреливал сынов народа, громил, давил, топтал человеческие жизни и плоды великих усилий и неисчислимых самопожертвований – во славу собственности, привилегий и монархии“ – iš str. „Кравожадный и бесчестный“.] Tas jų prakeiksmas išsilaikė sovietofilų intelektualų dėka ilgus dešimtmečius žmonių vaizduotėje.
Prireikė Solženicyno knygos „Rugpjūčio 14-toji“ [tikriausiai turimas galvoj romanas Август Четырнадцатого, t.y. 1914-ųjų rugpjūtis, išėjęs Paryžiuj 1971-ais], kur Stolypino asmenybė parodyta palankesnėje šviesoje. Ir tai dar iki šiol aptinkame kai kurių Sibiro tremtinių atsiminimų knygose terminą „Stolypino (ne Lenino, Dzeržinskio ar Stalino) vagonai“. [Digresija: dabar politikon nukeliavęs dramaturgas Gediminas Jankus buvo parašęs pjesę Stolypino vagonas, kuri Atgimimo laikais vaidinta Kauno kameriniam teatre; išleista 1992-ais.]
Praėjus 80 metų nuo atentato prieš Stolypiną Kijevo teatre [tarp kitko, nuo 1906-ų rugpjūčio iki 1911-ų rugsėjo į Stolypiną buvo kėsintasi 11 kartų, paskutinįkart – tikslas pasiektas], pasirodė spaudoje pusėtinai išsami Petro Stolypino biografija, parašyta dviejų sovietinių autorių – Aleksandro Serebrenikovo ir Grigorijaus Sidorovnikovo [t.y. Столыпин: Жизнь и смерть, parengė А. Серебренников ir Г. Сидоровнин, Saratovas, 1991]. O 1996 m. išėjo iš spaudos ir buvusio caro ministerio sūnaus Arkadijaus Stolypino [*1903 Kalnaberžėj, †1990 Paryžiuj] atsiminimai: Arcady Stolypine, De l’Empire à l’exil: Avant et après 1917: Mémoires; avec la collaboration de Dimitri Stolypine, Paris: Albin Michel, 1996, kurioj, šalia kitų dalykų, labai dažnai užsimenama apie anų laikų Lietuvą.
Leidinyje teigiama: „Pagal kilmę Stolypinai yra lietuvių, tiksliau – senųjų prūsų, giminės žmonės.“ Čia pat aiškinama, kad viduramžiuos būta visokio tautų kraustymosi, ir taip viena Stolypinų šaka nukilusi į rytus, o kita dar laikėsi iki antrosios XIX š[imtmečio] pusės savo majorate (dvaruos) Stalupėnų apylinkėje, vėliau išnyko. Sovietų akademikas E.I. Grekov netgi kildina Stolypino pavardę iš to vietovardžio Stolypa (stol – akmuo, apa – upė, atseit „akmenuota upė“ [be komentarų; tik tiek, kad upeliukas, kaip teigiama bostoniškėj enciklopedijoj, vadinęsis Stalė; MLE tomas, kur būtų Stãlupėnai, dar neišėjęs]).
Niekam ne paslaptis, kad kilmingųjų šeimų kronikos – pasibaisėtinai sprangus skaitalas, reikalaująs nemažos ištvermės. Taip jose pasimetama tarp begalės protėvių ir palikuonių, kol autorius iškloja kiekvieno jų gyvenimo nuobodžias istorijas.
Panašių „sausgyslių“ aptinkam ir Arkadijaus Stolypino veikale. Bet, o stebukle, tie dalykai, kurie mus domina, – užuominos apie Lietuvą ir autoriaus vaikystės rojų Kalnaberžę atpasakojami vaizdžiai ir patraukliai. Juo labiau kad autorius išreiškia savo prieraišumą gimtinei tokiais žodžiais:

Manyje yra dvi sielos: viena jų – rusiška, kita – lietuviška. Tai aš supratau parvažiavęs Kalnaberžėn. Ir tai išliko iki šios dienos.

Nepriklausomybės laikais Kalnaberžė garsėjo tuo, kad ten buvo „nepilnamečių pataisos namai“. Ar jie buvo įsikūrę buvusiame Stolypino dvare, rašančiam nežinoma [Kalnaberžės bendruomenės puslapy rašoma, kad ta pirmoji Lietuvoj nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimo įstaiga 1925-ais buvo įkurdinta buv. dvaro arklidėse, jas, aišku, pertvarkius; keista, kad Jonynas nepatraukia per dantį Kazio Binkio, mėginusio Kalnaberžėj tapt ūkininku; matyt, rašant tiesiog iškrito iš galvos], bet Arkadijus Stolypinas tą iš prosenių paveldėtą nuosavybę aprašinėja šitaip:

Tas smulkus ūkis (maždaug 860 ha) buvo plačiųjų Čapskių valdų dalelė. Konfiskuotą po 1863 m. sukilimo (kuriame Čapskiai be jokių abejonių dalyvavo), jį pusvelčiui įsigijo admirolas Kušelevas [VLE – generolas Košelevskis] – tolimas mūsų šeimos giminaitis, kuris ten niekad nebuvo įkėlęs kojos.

Faktiškai to pirkinio istorija šiek tiek įstabesnė. Pasirodo, autoriaus senelis buvo paskolinęs tam admirolui Kušelevui pinigų. Kadangi tasai nepajėgęs grąžinti skolos, bet buvęs doras žmogus, perleidęs Kalnaberžę už skolą. [Kaip čia neprisiminsi, kad Binkis su Kalnaberže irgi atsisveikino įklimpęs į skolas…] Toliau rašoma:

Kalnaberžės vasarnamis (chalet), statytas pirmoje XIX š[imtmečio] pusėje, kažkodėl olandiško stiliaus, kai aš ten buvojau, teturėjo vos 16 kambarių. Mano senelių laikais jo būta dar mažesnio. Grafai Čapskiai naudojo tą pastatą kaip medžioklės paviljoną.
Pastato fasade buvo du įėjimai: vienas grafui, kitas – grafienei. Mano seneliai [senelis – Arkadijus Stolypinas, атаман Уральского казачьего войска, впоследствии герой Севастопольской кампании, достигший наивысшего генеральского звания – генерал-адъютант; senelė — prieš ištekėdama: kunigaikštytė Natalija Gorčakova] buvo įsirengę skoningai ir… nepatogiai. Mums tekdavo susigrūsti vasarą, kai atvažiuodavo tėvai. Tai būdavo dar viena tema mano mamos [Ольгa Нейдгарт, 1859–1944] desperacijai; nors jos skonis buvo ne kažin koks, bet norėdavo jaustis laisvai.
Pradedant 1890 m., mano motina suskato kurti tenai savąjį rojų. Ne be vargo. Ji sunkiai apsiprato su lietuviais kumečiais. Tie žmonės pažįsta mano tėvą nuo mažens, o ji yra įsibrovėlė. Monotoniškos giesmės, kurias traukia žmonės, jai atrodo gūdžios palyginti su liaudies dainom, girdėtom Pavolgio platybėse. Visa tai greitai pasikeis, kai tik mano motina pasijus esanti dvaro valdovė. Ji švelniai, beveik aistringai pamilo savo valdų lietuvius. Kiekvienas vaikas jai truputį savas – jai rūpi jų apranga, mokslai, lietuviška namų „tarnija“, kuri vėliau lydės ją iš Kalnaberžės į Petrapilį, taps savotiška šeimos dalimi. Ir taip kasmet, nes mano motina nenorėjo turėti namuose rusų kilmės tarnų. Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos jinai prisiminė Kalnaberžės lietuvius...

O pačiam autoriui, maitintam lietuvės žindyvės šaunuolės Julijos pienu, Kalnaberžė buvo dolce vita pasaulis.

Motina parinko man pirmuosius žaidimų draugus – sodininko sūnų Stasiuką ir kalvio sūnų Mykoliuką. Nieko blogo aš iš jų neišmokau ir tvari mūsų draugystė išliko man brangus prisiminimas. Kiekvieną rytą aš išjodavau su seserim Aleksandra ir mūsų žirgininku. Po to sekdavo dvi valandos pamokų su guvernante ir maudynės tyrame Nevėžyje (Nemuno intake). Dienos metu aš nubėgdavau pas savo draugus. Kartais mes žaisdavom miške ar paupyje. Tos nerūpestingos dienelės truko šešetą metų iki 1914 m. įvykių.
Vienintelė rusiška dėmė tame lietuviškame peizaže buvo žandarų būrys, atvykęs laiduoti vyriausybės šefo saugumo. Jie pasistatydavo palapines viename dvaro kiemų. Kai mano tėvas ir vyresnės seserys išjodavo pajodinėti, jie juos lydėdavo... Vasaros vakarais tie vyrukai, kupini noro džiaugtis gyvenimu, suruošdavo mums atviram ore dainų, šokių, akrobatikos spektaklius. Tai simpatiški vyrai, kuriuos ir mūsų sodiečiai ėmė laikyti savais. Aš įpratau dalyvauti jotynėse ir pasidariau geras raitelis. Petras Stolypinas mėgdavo labiau šnekučiuotis su artojais. Jis atsisėsdavo ant suolelio priešais namus ir pradėdavo gyvą pokalbį.
Bet ministerio pirmininko apsilankymai kalnaberžėje visad būdavo trumpi. Tačiau jis nuolat būdavo liepos 11-ąją ir 24-ąją – šv. Onos dieną (mano mamos ir sesers vardadieniai). Tada būdavo sukviečiami lenkų bajorėliai ir vietiniai dignitoriai vakarienei. Po to – šokiai. Žydų orkestrėlis, atvažiavęs iš gretimo miestuko Kėdainių, darbuodavosi kaip išmanydamas.
Aš labai mažai kada matydavau savo tėvą, išskyrus retus pasivaikščiojimus. Vakarais, kai sugenamos karvės į tvartus, mes eidavom tėvams iš paskos nešini puodukais atsigert ką tik pamelžto pieno. Netgi trumpų savo viešnagių kaime metu Stolypinas dirbdavo valandų valandas savo kabinete.

Visai natūralu autoriui vaizduoti savo tėvą šviesiom spalvom. Du dalykai tame vaizde tačiau kažkaip nelaukti ir abu savaip liečia mūsų istoriją.
Lietuvių enciklopedija (t. 28) aptaria Petro Arkadijevičiaus asmenybę labai glaustai. Esą Stolypinas administruodamas savo dvarus Kalnaberžėje ir kitur iškilo ligi Kauno gubernijos teismo pirmininko. Rusų valdžios buvo paskirtas 1887–1902 m. Kauno gubernijos bajorų maršalka, 1902 m. – Gardino, vėliau – Saratovo prie Volgos gubernatorium.

Žemdirbių dalia, – rašo Arkadijus Stolypinas, – pasidarė ilgainiui nauju Petro Stolypino pašaukimu. Nepaisant caro Aleksandro II įvykdyto baudžiavos panaikinimo, Lietuvoje, lygiai kaip ir rusų imperijoje, žemė išliko valstybės nuosavybe, kurią mir (šeimos galvų taryba) paskirsto kartas nuo karto, paskirdama rėžius savo komunos nariams. Mano tėvas lankydavosi tose komunose. Visur, kur tik aplinkybės palankios, jis skatindavo tą mir pareikšti, kad komuna panaikinama ir kad žemė pasidalinama tarp jos narių kartą ant visados, įgalinant žmones tapti tos žemės savininkais. Taip ėmė kurtis vienkiemiai. Tai savotiškai revoliucinis žygis, nes komuninių žemių dalybos ta norma nėra numatytos įstatymuose. Bet šios iniciatyvos pasisekimas užtikrintas. Tie, kurie pasisakydavo kritiškai arba protestuodavo, palengva aprimdavo.
Kauno apygarda, taip miela mano tėvo širdžiai, yra jam savotiška laboratorija. Joje jis atlieka mažo masto reformą, kurią išplės vieną dieną visoje imperijoje. Tačiau toji apygarda nėra viena iš lengvųjų, nes daugiatautė. Bajorija – daugiausia lenkai, žemdirbių masė – lietuviai, prekybininkai ir laisvųjų profesijų žmonės – žydai. Mano tėvas per visus tuos metus, kol bus Kaune, stengsis stiprinti solidarumo saitus tarp įvairių tautybių. Jis steigė kooperatyvus, rado lėšų viešiesiems darbams – kelių taisymui, amatų mokyklų statybai. Tuos reikalus dar ilgai prisimins žmonės Lietuvoje.

Toliau Arkadijus Stolypinas rašo:

Grįždamas 1921 metais Kalnaberžėn be arklių, be automobilio, buvau priverstas naudotis auto-stop, kad mane kas pavėžėtų į gretimą miestelį. Vienas jaunas žydukas leido man įsiropšt į savo vežėčias. Nuo pat pirmų žodžių aš supratau, kad jis nenutuokia, kas aš toksai. Taip mes riedėjom išmaltu smėlėtu keliuku, išilgai kurio kėpsojo žvyro krūvelės. Mano tėvas buvo nusprendęs padaryti tą kelelį važiuojamu, bet po jo mirties viskas pakibo ore. Rodydamas man tas kaugeles, žydukas mįslingai tarė: „Visa tai – paminklai Stolypinui.“
Toji patirtis Lietuvoj Stolypinui truko dešimt su viršum metų (1890–1902). Mano tėvas prisimins dažnai tą tarpsnį, kai jis išmoko pažint valstiečius ne raštinėse, bet ant gryno lauko.

P.S. (2012-09-11). Kalnaberžės dvarui, galima sakyt, jau amen. Žr. čia, čia (yra ir kitur).