(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2009-12-11

(44) Susieji – ir [liūdna pasidaro], iii

Kun. Juozas Tumas 1915-ų gegužį Rygos garse:
Rašydamas apie drumzles, kurias iš pat dugno išplaka neramieji karo laikai, aš betgi nemaniau, kad jų bus tiek daug ir visur. Maniau, išvysime smulkius apgavikėlius, žmonių tamsumo išnaudotojus. O išvydome... vagis, plėšikus, sako, net padegėjus ir vogtų daiktų supirkinėtojus! Viekšniuose, Kuršėnuose, Šiauliuose, Joniškyje, taip pat Žemaičiuose, Aukštaičiuose; kame pasidaro tik netvarka, vieniems, jos dabotojams, pasitraukiant, kitiems jų nepavaduojant; kame tik gaisrai ir savavaliavimai, visur ant tų pėdų iškyla drumzlės. [...]
Jaunų ir senų, vyriškų ir moteriškų išvysi, sako, aplink plėšiamus kromus, aplink vagišius kareivius. Niekas jų nepažįsta arba retai kas tepažįsta. Kažkokių tamsių nuošalių gyventojai, lyg iš pat pragaro dugno, iš tolimiausių kraštų paskui kariuomenę atsekę. Su pintinėmis, maišeliais, plačiai apsigaubę, tyko godžiomis akimis, bene pamatys kieno rankose brangesnio daiktelio, kuris galima būtų išvilioti už rublį ar net už dvi grivini. Kitur net artimieji kaimynai ūkininkai einą pabaigti plėšti to, ko nebepaima vokiečiai. [...]
Nejaugi mūsų religinė dora, lyg moteriškės skaistybė, tevaržo šviesoje, patamsyje gi jau nebevaržo? Nejaugi bažnyčia, šš. Sakramentai, doros mokslas, per visą amžių skelbiamas, ligi šiol vis netesi nuskusti barbarybės, laukinumo žymių ir palinkimų, kad ištisi sodžiai, ištisi žmonių būriai, nuolankūs ir teisingi vakar, šiandien virsta šernais pasišiaušėliais ir apsiputoję, čiakšėdami, krauju užlietom akim eina laužias, gražodami užmušią kiekvieną juos stabdantį, net ir vakarykščius savo ganytojus, kurie su ašaromis akyse maldauja laikytis ramiai ir savo rankomis nedidinti ir be to baisių karo nelaimių...
Ak, kaip liūdna!.. Ak, mokyklų, auklėtojų, laukinių žmonių kultūringais darytojų! (Vaižgantas, Raštai, t. 9, 1998, p. 107–108)
Mokytoja Veronika Aleliūnaitė per II pasaulinį karą vokiečiams iš Lietuvos bėgant savo dienorašty rašo:
1944 m. liepos 21 d., penktadienis
Vaikštau Panevėžio gatvėmis, o kažko, atrodo, taip liūdna. Kažko klaiku. Lyg koks nujautimas sėlina mintis. Kad gal jau paskutinį kartą matai jį sveiką.
Krautuvės plėšiamos ir vėjas nešioja gatvėmis įvairius popiergalius. Kas ką nučiupęs nešasi ir traukia iš kito, kuris suspėjo daugiau pasigrobti. Tikrai kad žmogus laukiniu labai greit gali pavirsti.
Iš Monopolio buteliai dėžėmis gabenami ir dėl kiekvieno menkniekio kyla karas.
O popietis! Koks šio penktadienio popietis!
Savo, gyvuliai galą nujaučią. Galgi ir čia laukinis instinktas kažką pasako, kad nebe vandens, bet spirito upės Panevėžiu teka ir kibirais visi semia ir nešasi, rodos, be galo ir pradžios, lyg ilga virtinė kalinių pasmerktųjų, keista šypsena pasipuošusių, paradoksiška procesija traukia gatvėmis.
Tekinom, griūdami ir vėl keldamiesi bėga vaikai, bėga suaugę su glėbiais medžiagų iš naujai išplėšto sandėlio, kad dar kartą galėtų atbėgti ir naują glėbį išsinešti.
Prie sandėlio tik vėjas gainioja suplėšytus popiergalius. Tik išdaužyti stiklai, sulaužyti vokiečių karių šautuvai ir beprotiškai gobši minia sudaro kažką baisiai šiurpų.
Ką reiškia, kai vyriausybė ir policija pasitraukia... (Laisvės kovų archyvas, nr. 37, 2005, p. 119–120).
Koks skirtumas, lyginant su I pasauliniu? Nebent: nė žodžio apie kokius svetimuosius – visi savi, ir nė žodžio, kad kas mėgintų tramdyt tą „gobšią minią“.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą