(1300) Visiškai tarp kitko: du galvosūkiu už 3 eurus

— ech, silpnas padaras žmogus esi; sunku atsispirti pagundoms; pamatai ką nors įdomaus, t.y. ko negali taip viens du perprasti, – ir užkimbi, ir norisi aiškintis; aiškintis, nors visai gali būt, kad neišsiaiškinsi, greičiausiai neišsiaiškinsi – galvosūkis ir liks galvosūkis —

¶ pirmas

1948 metai, dvi merginos, susikibusios rankom, stovi prie kryžiaus pavidalo paminklo, Rimšė. — Paminklas ne pačiam miestely, lyg būtų apleistos kapinės (matyti kryžių; krūmai pradėję želt). Kam jis galėtų būt skirtas? Spėčiau, tikrai ne asmeniui ar šeimai – kapai turėtų būt toj vietoj, kur merginos stovi, o jų nėr. Logiką pasitelkus, tai turėtų būt paminklas žuvusiems kariams 1920-ais; greičiausiai – lenkų, nes Rimšė jiems atiteko. O gal bendras, žuvusiems lenkams ir lietuviams? – vargu. Lietuviams? – bet ar būtų buvę leista tokį statyt? Beveik neabejotina, kad šito paminklo, dar stovėjusio 1948-ais, neliko, buvo nugriautas ar išsprogdintas. Dėl visa pikta patikrinau Kultūros vertybių registre senąsias Rimšės kapines (įtrauktos) – ne, nieko panašaus neužfiksuota. — Ką dar galima padaryt? Klaust. Ko? Ėmiau ir parašiau el. laišką Rimšės seniūnei Tatjanai J.; sakinys iš to laiško, pavadinto „Prašymas patarpininkauti dėl vieno atvaizdo identifikacijos“: „Suprantu, tai ne Jūsų kompetencijos sritis, bet galbūt pažįstate žmogų, kuris domisi Rimšės istorija, praeitimi? Paprastai kiekviena vietovė turi tokį žmogų.“ Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, tyla; suprantu, nesu ofic. asmuo, įstatymai neįpareigoja reaguot.

¶ antras

Ant aptvertos kalvos – kryžius ir dar statula; takas į viršų, žmonės lipa. Čia Lietuvoj? Antroj nuotraukos pusėj mergaitė užrašiusi savo vardą pavardę, tai gal taip, Lietuvoj. Nesu šventų vietų žinovas.

Paklausiau Lietuvos žemės iškilumų žinovo Vykinto V. – gal jam į ką nors tas vaizdas panašus. Iš atsakymo:

įdomu pažiūrėti! Bet tokio vaizdo, kad būtų statula viduryje laukų ir kryžius šalia... Lietuvoje tikrai nebuvo, nežinau... kraštovaizdis, aišku, mūsų platumų, bet toji statula, tai kažin...
Net nežinau, kas galėtų padėti...

— va žmogus ir atsiremi į sieną.

— — aišku, greičiausiai juoksitės, bet baigsiu taip: o gal kas nors kada nors ras internete šių nuotraukų atvaizdus ir jie jam ar jai bus matyti? Ir parašys el. laišką, ir papasakos. O aš imsiu ir papildysiu įrašą. Vietos užtektinai.

P.S. (IV 24) Pamėginau per lenkiškus raktažodžius prisikast pagooglindamas: Rymszany pomnik 1920; deja, irgi nieko. Gal tas paminklas stovėjo ne Rimšėj, o kur netoliese? Balažin.

Papildas: pirmas galvosūkis išspręstas (IV 27) Įpainiojau į pirmo galvosūkio sprendimą ir coll. Augustiną, kuriam tas kraštas nesvetimas – tėvai iš Mielagėnų parapijos. Googlindamas rado Salvijaus Kulevičiaus disertaciją apie paveldosaugą sovietmečiu (apginta 2010), kurios priede minimas ir Rimšėj buvęs paminklas; šaltinis – 1994-ais išleista knyga Nukentėję paminklai. Joje (p. 25–26) yra Ignalinos raj. paminklotvarkininkės Elenos Andrašiūnienės straipsnelis su nuotrauka (žr. kairėj):

Rimšė / LENKIJOS IR LIETUVOS KARIŲ PAMINKLAS

Buvo prie dabartinės autobusų stotelės. Stovėjo ant Lenkijos ir Lietuvos karių, žuvusių 1919–1920, kapo. Manoma, kad kapas bendras. 3 ar 4 d-metyje pastatytas akmeninis paminklas – 4 kryžių kompozicija ant kvadratinio plano laiptuoto cokolio su lenk. įrašu: „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Greta paminklo stovėjo keli kryžiai. Po II pasaul. karo kapinės apleistos, buvo niokojamos. 8 d-metyje paminklas valdžios nurodymu buvo sugriautas ir dingo (pasakojama, kad jis buvo išvežtas į Utenos kapines).

Aišku, paminklo pastatymo ir sunaikinimo laiką galima dar tikslinti; patikrint, ar Utenoj jo nėr, bet tai jau detalės. Kitas klausimas sukirbo galvoj: ar dar kur nors buvo bendras paminklas?