(574) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxiii

[Metų tikroj pabaigoj ir kitų pradžioj biblioteka turtėja: leidyklos ima dovanot po 3 egz. išleistų knygų, kurios galėtų pretenduot į kūrybiškiausiųjų 12-tuką. Nesikėsindamas nė į vieną egzempliorių tų, kurios bent teoriškai [mano suvokimu] gali ten pakliūti, kai kurias savaitgaliui prigriebiu pasiskaityt. Leidyklos „Žuvėdra“ vadovas praeitos savaitės pabaigoj atnešė savąją „duoklę“, tarp jų ir Gintauto Iešmanto Įvardijimus: Atsitiktines mintis. – Tolesnis įrašas remsis 1999-09-03 G.I. pastaba, p. 69; truizmas]:

– Buvo, kas pirmas pasakė: žmogus pasaulyje tik svečias.
– „Visi mes esame svečiai šitam pasauly“, – galvoj skamba Balio Sruogos Milžino paunksmės eilutė. – Ankstesnės, ikisruoginės lietuviškos, nežinau, nors tikrai buvo, ypač Baroko epochoj turėjo būt.
– Toks supratimas, be abejo, brendo per kartų kartas.
– Man atrodo, kad tai labai asmeniška, konkretaus asmens savivokos reikalas. Visada visokių yra.
– O dabar minimas apibūdinimas suvokiamas iki skausmo aiškiai ir kartojamas, kartojamas. Čia ne mokslas ir technika – ne taip paprasta atrasti ir sugalvoti nauja.
– Kam atrast? Užtenka užmiršt. Ir imi manyt šeimininkas, o ne svetys esąs. Nereikia nieko naujo ieškot. Tai, kad mūsų pridirbami darbai išnyksta, yra gėrių gėris, kad mes išnyksim – irgi gėrių gėris, – praeinančiam pasauly turi praeit.

Truizmai, taip, truizmai, beskaitydamas užsikrėčiau.