(467) Dėl juoko: kaip norėjau tapt pirmeiviškiausiu vyru Lietuvoj

Per pietus skaitinėdamas apie tą konvenciją ir gender identity baubą, prisiminiau:
1985-ų pavasaris, baigėm universitetą, skirstymas, kas kur turės dirbt.
Nebuvau pirmūnas, —vg— įrašytas antram dešimtuke.
Ateina mano eilė. Žiūriu, ne tik mokyklos likę, dar ir dviejų darželio auklėtojų reikia. Sakau:
– Norėčiau gaut paskyrimą į vaikų darželį.
– Tie poetai visokių nesąmonių prisigalvoja! – pakėlė balsą prorektorius Sudavičius. – Į mokyklą jį, į mokyklą!
Neišvažiavau į Trakus mokytojaut. Išsisukau, gavau raštą, kad manęs ten nebereikia (žmona dar studentė, sūnus ką tik gimęs, supraskit, kaip man bus sunku kasdien kursuot Vilnius–Trakai), ir pradėjau dirbt „Vagos“ leidykloj (jaunesniuoju redaktorium Muzikologijos ir teatrologijos redakcijoj; a-moll, bet C-dur; pirmoj redaguotoj knygoj apie tenorą Valentiną Adamkevičių palikau korektūros klaidą paraše po nuotrauka: vietoj Smetanos – Smetonos, – ačiū nežinau kam, kad vienas B[edřich], o kitas A[ntanas], – daug kam net patiko: humoro jausmą mėgino įžvelgt).
Štai taip žlugo mano noras tapt pirmuoju vaikų darželio auklyčiu tarybinėj Lietuvoj. Ech, gaila, dabar turėčiau kuo girtis, gal net žurnalas Žmonės apie mane parašytų... :)