šis tas apie šį tą

(261) Visiškai tarp kitko: pėdsekystė

2012-01-26T14:11:00.001+02:00

Rūkydamas apėjau Vileišių rūmus. Kas galėjo palikt šituos ženklus? Spėju, varna buvo nutūpusi. O gal ir ne.

(260) Tarp kitko: kas turėta galvoj?

2012-01-26T13:37:00.000+02:00

Per pietus ne tik apie gaisrą Tytuvėnuos pasiskaičiau. Perskaičiau ir Vladimiro Laučiaus interviu su Šarūnu Liekiu. Įstrigo ta pastraipa, kurią delfi.lt pateikia net kaip dienos citatą:

Nenorima suvokti, kad kultūrą būtina ne tik saugoti, bet ir kurti. Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą.

(a) Per kategoriškai pasakyta: „nieko nebereiškiančias tuščias formas“; gal daugumai jos ir nieko nebereiškia, nebėra kultūrinė savastis, bet tikrai ne visiems. Tačiau tai požiūrio, manymo apie kitus nelemtas vertinimas. Viskas tvarkoj, nuomonė yra nuomonė.
(b) Sutrikau dėl kitko: nepajėgiau įsivaizduot, ką Š.L. turi galvoj sakydamas, kad reikia kurt „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą“. Ir taip noris pateikt papildomą klausimą kalbintajam:
– Ką Jūs turite galvoj sakydamas „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą [miesto] kultūrą“?
Radęs el. adresą, ėmiau ir išsiunčiau nuorodą į šį įrašą. Gal net sulauksiu atsakymo?

(259) Tarp kitko: mėgstantiems kapines, ypač žemaičiams

2012-01-24T17:30:00.001+02:00

Šiandien, skaitydamas Adolfo Sprindžio įspūdžius iš ekskursijos po Žemaitiją ir Vidurio Lietuvą 1986-ų birželio pradžioj su mokytojų lituanistų grupe, užkliuvau:

Kurtuvėnai [...] Dvaro nėra – sudegė per pirmąjį karą, ir parkas sunykęs. Tik balta bažnyčia, tik senos kapinės su puikiu italų skulptoriaus darbu – grakščia renesansiška mergaitės statula ant šešiolikmetės dvarininkaitės kapo. Meno šedevriukas.

Nesu matęs, nežinojau esant (ar jau buvus?). Kur pasitikslint? Aišku, Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvoj:

Kurtuvėnų kapinėse buvo pastatytas nepaprastai dailus juodo marmuro antkapis su verkiančios mergaitės statula. Jį už 8000 rublių pastatė Bačaičių [dabar ofic. Bacaičiai] (prie Ventos) dvarelio savininkai jų mirusiai jaunai dukrai, tačiau 1914 m. karas ir tolimesni įvykiai neleido tėvams pargabenti jos palaikų iš Lenkijos. (t. IV, p. 475–476)

Gal kas ką nors žinot daugiau, tiksliau? Gal kas matėt (1986-ais stovėjo, kaip supratau)? Smalsu, kas per meno šedevriukas, ar tikrai iš Italijos? Ir kieno kenotafą jis puošia? (Pats neturiu laiko giliau knistis.)

(258) Iš popieryno, v: apie paneigimus, atitaisymus ir pan.

2012-01-20T15:26:00.000+02:00

Ir dabar dar galima nusipirkt advokato Zigmo Toliušio atsiminimus Mano kalėjimai (pvz., čia už 6 Lt). Deja, vargu ar ton knygon bus įklijuotas iš Lietuvos aido (1992-12-24, p. 9) iškirptas va šitas paneigimas (žr. dešinėj).
Nežinau, ar 1991-ais vertėja Ona Juodelienė dar buvo gyva, koks skirtumas; atsiminimų autorius – prieš du dešimtmečius miręs. Teiginys lyg ir paneigtas, bet paneigimas taip nuklydęs, kad...
Ir atmintis pradeda traukt paviršiun visokius knygose likusių klaidų atitaisymus, patikslinimus ir pan., skaitytus, tarkim, Literatūroj ir mene. Kas čia viena su kita ir besusies. Deja.

(257) Užparaštė, xxvii: apie Gedos kasdienraščius

2012-01-20T10:58:00.000+02:00

Kieno tekstas bus kito Šiaurės Atėnų numerio 5 puslapy? Nes Sigito Gedos kasdienraščiai baigės: paskutinis įrašas – 2008, gruodžio 8, pirmadienis.
Dabar tikriausiai bus pradėta galvot apie knygas. Trys išleistos. Trečioji – tais pat 2008-ais „Vagos“ išleistoji Vasarė ajero šneka – nuo 2000-08-18 iki 2002-01-03, jei gerai sužiūrėjau. Spėtina, dar kokie trys labai solidūs tomai išeis. Tokia tekstų kaugė, o dažniausiai juk adatos ieškai. Ir nervinies, nes nė vienoj knygoj nėra rodyklės. Norėtųs, kad paskutiniam tome būtų bent jau asmenvardžių rodyklė – visų knygų. Bet ar kas imsis tokio darbo? Tuolab kad ir problemų nemažai kiltų – kai kurie žmonės tik vardais, vardo pavardės pirmosiom raidėm teužfiksuoti, o kai kurie tik teapibūdinti (pvz.: „estų poetas, išplėtęs savo identiteto paieškas iki devono laikotarpio“ – kas? – Kaplinskis?). Bet baisiai tokios rodyklės reiktų, nes cituot tai juk dera iš knygų, jei išleistos, o ne iš ŠA (pagooglinus).
Ir dar toks mintigalis sukiojas galvoj: o jei parengus knygą – Lietuvių poezijos istorija pagal Sigitą Gedą? Juk apie visus, kurie jam atrodė svarbūs, yra rašęs – tik reiktų sudėliot atitinkamai tuos išblaškytus samprotavimus. Tikrai įdomus dalykas išeitų.
P.S. Vienas iš Gedos naujadarų – verksmažodis; regis, kol kas tik jis vienas ir yra pavartojęs, o juk galėtų plist – subtiliai tikslus žodis.
P.P.S. Va įdomu, ar anksčiau Literatūroj ir mene yra buvę kryžiažodžių? Neatsimenu matęs. Jei ne, galima fiksuot istorinį įvykį: 2012-02-20 nr. 3 paskelbtas pirmasis.

(249.1) Maironio metai de visu: papildas

2012-01-19T13:28:00.001+02:00

Esu jau priekabiavęs prie Maironio metų vad. viešosios reklaminės kampanijos. Minėjau ir Maironio nuotrauką (pro troleibuso langą) matęs. Bet tik šįryt iš arčiau apžiūrėjau tą photoshopu „sumenintą“ fotografiją (t.y. eilėraščių tekstais [tuo pačiu beserifiu šriftu pateiktais] užklotą). Na, jei koks žiaurus vertintojas reikšmingai paklaustų: „Kodėl?!“, sugalvočiau/suformuluočiau tokio veiksmo lyg ir pagrindimą: „Per poeziją, t.y. tekstus, mes suvokiam Maironį“ (ar ką nors panašaus). Viskas gal ir pakenčiama būtų, jei ne [nedoras] įtarimas: ar nenusižiūrėta nuo Michało Tadeuszo Golańskio, kuris Czesławo Miłoszo švarką ir marškinius autografais buvo išmarginęs? Ir dar viena pastaba: nelabai kaip atrodo veidas, kai jo atvaizdas išgaubiamas, ir gan stipriai; galva lyg suplota.
Ir logotipo (Maironis + 150) atskirai internete niekur nepavyko rast.
Įdomu, kaip atrodys 2012-02-25 planuojamas išleist pašto ženklas?
Beje, Miłoszo metų lauko reklamai sukurti buvo skelbtas konkursas, va nuostatai; o dėl Maironio metų – nieko panašaus neteko girdėt, nieko ir išgooglint nepavyko. Bet atkapsčiau Valstybinę Maironio metų programą (apie lauko reklamą – nieko nėr; gal ji tik Vilniui skirta? Už ko užkliuvo akis? Rašybos klaidos 8 profilio išklotinėj, visiško formaliųjų rašybos reikalavimų nepaisymo: reikia taško – nereikia, brūkšnelis vietoj brūkšnio, reikia tarpo – nereikia etc., etc.; reikalavimas preciziškai sutvarkyti bet kokį viešumai skirtą tekstą tikriausiai nebeegzistuoja [dinozauro redaktoriaus perfekcionisto manymu]. Kaip pirmasis „koncepcijos“ principas nurodytas naujumas; naujumo – 0,00 [mano supratimu]. Gana burnot. Ko išties laukiu? – Brigitos Speičytės studijos [dedikuotos a.a. prof. Vandos Zaborskaitės atminimui?]).

P.S. Šalia šito Maironio atvaizdo įdėtas kitur dar nematytas „Senelio skundas“ (4 × 6 = 24 eilutės [tekstas imtas iš ten pat, kur nurodžiau – su beveik visom korektūros klaidom: 11 eilutėj pataisyta rašto, bet 12-oj nereikalingas kablelis taip ir liko; 15 eilutėj turi būt visą kraštą]; spėtina, Generalinės prokuratūros tarnautojams ir lankytojams pirmiausia skirtas, nes prie Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių sankryžos eksponuojamas). Vis dėlto įdomu, kiek ir kokie Maironio eilėraščiai bus lauke šįmet reklamuojami. Jei dar neminėtą pastebėjot ar pastebėsit – prašyčiau komentaruose paminėt.

(256) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas blogiausia

2012-01-18T14:56:00.001+02:00

Rytą važiuodamas troleibusu perskaičiau, ir vis neišeina iš galvos Liutauro Degėsio mintis:

Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. [...] Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. (Metai, 2012, nr. 1, p. 111)

Ar kas perskaitėt „Lietuva 2030“? Tik pradžią tepajėgiau paskaitinėt. Tiksliau už L.D. nepasakysi: „atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens“.
[2012-01-19] Manau, beveik tą patį norėjo pasakyt ir a.a. Václavas Havelas, 1992-10-27 (jau nebe [Čekoslovakijos] ir dar ne [Čekijos] prezidentas, trumpam vėl tik žmogus) sakydamas kalbą Prancūzijos institute:

[...] pasaulis, Būtis ir Istorija yra valdomi savo laiko, į kurį mes galime kūrybiškai įsiterpti, tačiau niekas nėra visiškas jo šeimininkas. Pasaulis ir Būtis aklai nepaklūsta technokrato ar politikos specialisto įsakymams [...]. [...] Pasaulis maištauja prieš tvarką, primestą jam smegenų, smegenų, kurios tarytum užmiršo esančios tik viena menka dalelė nepaprastai turtingo architektūrinio statinio, vadinamo pasauliu. Kuo griežčiau ir nekantriau pasaulis spaudžiamas į racionalias kategorijas, tuo smarkesniais iracionalumo proveržiais jis mus pribloškia. (Šiaurės Atėnai, 1992-12-18, p. 1, 4; iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)

P.S. Tikėjaus, parengsiu įrašą, skirtą Havelui prisiminti daug cituodamas ir pavadindamas: „Pro memoria: ‘Godo neateis, nes jo nėra’“ – tokią minėtajai kalbai antraštę parinko Le Monde, 1992-10-29 skelbdamas paskaitos tekstą. Nuo žinios apie jo mirtį iki laidotuvių ir per jas pylėsi visokie apibendrinimai: Europe has lost a father; V.H. – tiesa, meilė, gerumas, garbė, sąžinė, kovos už demokratiją ir žmogaus teises simbolis ir pan. Pompastika; helio balionai. O va tuolaik popieryne rastas paskaitos vertimas buvo apie tai, kas svarbu atrodo – kalbėta apie laukimo fenomeną: neprasmingąjį („Laukti Godo beprasmiška, tai reiškia – meluoti pačiam sau ir prarasti laiką“; toks laukimas „atsiradęs iš mūsų bejėgiškumo, jisai – ne viltis, o iliuzija“) ir prasmingąjį („Reikia kantriai sėti sėklas, uoliai laistyti žemę, kur jos pasėtos, ir duoti augalams laiko, kuris jiems skirtas. Negalima apgauti augalo, kaip negalima apgauti ir Istorijos. Tačiau galima jį laistyti. Kantriai, kas dieną. Su supratimu, be abejo, su nusižeminimu, tačiau ir su meile. [...] Nėra jokios priežasties nekantrauti, jei sėta ir laistyta gerai. Tereikia suprasti, kad mūsų laukimas nėra beprasmis. Laukimas, kuris turi prasmę todėl, kad kilęs iš vilties, o ne iš nevilties, iš tikėjimo, o ne iš desperacijos, iš nusižeminimo prieš šio pasaulio laiką, o ne iš baimės, laukimas, kurio ramybę lydi ne nuobodulys, bet įtampa. Toks Laukimas yra vertesnis už paprastą laukimą.“) — Na va, bent tiek užfiksavau.
P.P.S. Pasak Libération, Milanas Kundera yra pasakęs: «La plus belle œuvre de Václav Havel, c’est sa vie.» Daug tiesos.

(255) Užparaštė, xxvi: apie dienos istorijas

2012-01-17T11:33:00.000+02:00

Kęstučio Šiaulyčio pieš.

Kas atsitiko tą ar kitą dieną prieš x metų – tokių tekstukų ar laidų per radiją yra; gerai, kad yra, bet primenami faktai, kuriuos ir pats palygint nesunkiai gali rast. O va jei paieškojus įdomesnių istorijų, susijusių su konkrečia diena? – gal jau prieš porą metų toptelėjo galvon klausimas (iš radijo, LR, ilgesio? gal). Vis užtinku, kai ką užsifiksuoju, bet 365-ios – nepasiekiama kiekybė, tad gal visai nesvarbu, kad šiandien pasidalinsiu vakar susidėliojusia galima istorija, skirta kovo 4-ai.

1989-ų kovo 4-ą išėjo pirmasis numeris Lietuvos žaliųjų informacinio leidinio Žalioji Lietuva (redaktorė Rūta Grinevičiūtė; numerį paruošė Rita Miliūtė, Kęstutis Šiaulytis, Sandra Gražytė; redakcinė kolegija: Artūras Abromavičius, Vaidotas Antanaitis, Saulius Gricius [būt prasminga išleist apie šį žmogų knygą, manau], Rūta Grinevičiūtė, Saulius Lapienis, Zigmas Vaišvila; tiražas 50 000; kaina 20 kp). Ketvirtame puslapy paskelbtas ir toks laiškas:

Aš, Vydė Vaičekonytė, gyvenanti Kaune, Ašigalio g. 47-68, skelbiu savo butą Nebranduoline, demilitarizuota zona.

Tą pat padarė ir Jonas, Rita, Eglutė ir Inga Stegvilai (Klaipėda, Spalio pr. 17-19), tiksliau – J.S. savo, žmonos ir dukrų vardu. O prasidėjo viskas, regis, nuo Gyčio Padegimo, kuris Šiaulių dramos teatrą ir erdvę virš jo tokia zona paskelbė?
Va rast reiktų Vydę Vaičekonytę (pagooglinęs teradau, kad 2007-ais tapo atestuota architekte) ir/ar Joną Stegvilą ir paprašyt prisimint tuos rašytuosius laiškus. Sykiu būtų prisimintas ir laikas, kai oi daug Lietuvoj buvo pacifistų (jokių kariuomenių!) ir žaliųjų (jokių atominių elektrinių! [tebemanau, kad atominės Lietuvai tikrai nereikia]).
Tokia galėtų būt kovo 4-os istorija. Galėtų.

(254) Visiškai tarp kitko: apie spaliukus

2012-01-16T12:02:00.000+02:00

Kolegė:
– Na, kas buvo spaliukai?
– Būsimieji pionieriai.
– Ot ir ne: „tai 1923 m. Rusijos komunistiniame režime sukurta organizacija, vaikams nuo 7 iki 9 metų“, – pacitavo iš Violetos Židonytės romano Liepų medaus nebus (2011) paaiškinimų.
– Ot ir taip: spaliukai nebuvo atskira organizacija. – Ir pacitavau iš Pradinuko (1983): – „Visasąjunginės V. Lenino pionierių organizacijos Nuostatuose parašyta:‘Pionierių draugovės ir būriai sudaro I–III klasės spaliukų grupes jaunesniesiams mokiniams rengti stojimui į pionierių organizaciją’. Taigi spaliukų grupės egzistuoja tik prie pionierių būrio, bet ne atskirai, tai ne speciali jaunesniųjų mokinių organizacija“ (p. 194).
Aišku, menkniekis toks netikslumas, tas vietininkas blogiau.
P.S. O va kad apie Kosto Ostrausko mirtį padoriai tepranešė vieninteliai bernardinai.lt (čia) – kituose taip ir liko pirminė informacija (mirė, tik dar nežinom, kada tiksliai) – manau, iškalbingas faktas: apie prioritetus ir pagarbos supratimą laaabai daug pasakantis.

(253) Užparaštė, xxv: dar apie vieną akrostichą

2012-01-14T14:50:00.002+02:00

Esu rašęs apie 1940-ais skelbtą Internacionalo vertimo konkursą. Ten ir Binkio, kaip šito teksto vertėjo, pavardė paminėta.
Šiandien besikuisdamas popieryne, aptikau išplėšą iš Literatūros ir meno (1993-03-20) su Domo Kadugio (slp., aišku) tekstu „Pornografinė įvairovė“. Yra ten ir tokia pastraipa:

Antai Kazys Binkis mėgdavo pasakoti, kaip jų šauni kompanija patobulino „Internacionalo“ vertimą. A.J. Greimo sakymu, tai padaryta per linksmumą, pritrūkus pinigų: „...nuėjęs į esdekų CK ir pasisiūlęs gerai, „meniškai“ išversti, jei jie sumokės“. Tarsi gavęs net 1000 litų, ir esdekai nepastebėjo, jog šiame vertime, iš eilės skaitant pirmąsias pirmojo posmo eilutes, paslėptas net ir mūsų laikais nespausdintinas žodis. (p. 14)

Greitosiom rastas Binkio versto Internacionalo pirmas posmas toks:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!

Na, gal toj vertimo versijoj paskutinė eilutė prasidėjo: Kovon visi...? (Ritmas tikrai nesutrinka.) Greičiausiai.
Bet ką čia dabar nustebinsi, tokį žodį pavartojęs? Keistoka buvo skaityt šitą aptarimą. O kad Binkis mėgo bliuznyt vis šitą žodį pavartodamas, paremtų ir jam priskiriamasis dvieilis: „Pas Melngailį, pas Borisą etc.“ Literatūros istorija turi ir profaniškąjį pamušalą, vargu ar verta jį neigt, bet ir išverstu paltu vargu ar verta vaikščiot; nors kodėl ne, jei pamušalas – iš sabalų kailių.

(252) Sovietmetis: apie unikalų tiesosakos būdą

2012-01-13T20:07:00.000+02:00

Esu / manau esąs vienas iš nedaugelio, kuris, Lietuvoj tupėdamas, paskaitinėja popierinį Čikagoj (tebe)leidžiamą Draugą (atkeliauja [suprantama, vėluodami] savaitės numeriai LLTI bibliotekon – ačiū!). Tik „anapusbalinių“ autorių tekstai patraukia akį kasdiendieniuos numeriuos (tarkim, Stasio Goštauto; pagarba!), o va šeštadieninius kultūrinius priedus (iš pagarbos buv. redaktoriui Kaziui Bradūnui, nors dabar redaguojamus „šiapusbalinės“ Renatos Šerelytės) visada perskaitau (kartkartėm prisimindamas Lietuvos ryto priedą „Mūzų malūnas“ [Kukulas, Parulskis ir kt., slapyvardžiais ten rašydavę...]). Yra ir Draugo internetinė versija, kur priedai pateikiami .pdf formatu; pasižiūriu; kad ir metinę priedo bibliografiją.
Nežinau, ar kam šaus galvon pagooglint: „Mendeika Ambrasas“, – apie pirmą rodomą nuosiuntą („Cenzūra ir potekstė“, 2011-05-28) noriu primint. Ir žodžiu aktorių bei režisierių Petrą Mendeiką esu girdėjęs apie tai pasakojant, bet tekstas yra tekstas, – apie unikalų tiesosakos būdą sovietmečiu – būdą, kai apeinamas net pats įžvalgiausias cenzorius, skaitantis tekstą ir galvojantis apie galimas potekstes (kas kramol’no tarp eilučių???+?):

Pavyzdžiui, kryžminis dialogas, gimęs dailininko, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso, labai anksti išėjusio anapus, bei jo kolegos R[egimanto] Midvikio pjesėse, kai dviejose scenos aikštelėse kalbama vienu metu, ir du tarpusavyje tarsi nesusiję dialogai sueina į vieną ir suformuoja tik girdimą (o ne užrašytą) rišlų sakinį cenzūros draudžiama tema. Sakinį, kurį cenzūra būt iškupiūravusi ir kuris savo tikrąją prasmę atskleidžia tik spektaklyje, tik vaidinant, darant reikiamose vietose pauzę, tapdamas labai aštriu skambėjimu ir visiškai nematomas – rašytame tekste. Ir, aišku, įvaro cenzoriui paniką: kaip jis, pjesę skaitydamas, galėjo to nepastebėti!.. Šis neeilinis reiškinys liko nepastebėtas ir neįvertintas, nesulaukęs nei aptarimo, nei studijos, nors yra unikalus pasaulinei dramaturgijai ir labai aktualus šiandien dar pavergtoms tautoms. Šis dramaturginis atradimas gimė ir buvo realizuotas gūdžiais cenzūros siautėjimo laikais.

Štai tas teksto gabalas, kurį noris paskleist. Dar labiau „priartint“ prie sovietmečio tyrėjų akių. Kas be ko: prieš tai paprašius Petro Mendeikos pateikt teksto kryžminimo pavyzdį: nekaltas + nekaltas = „kaltas“.
P.S. Apie A.A. ir Co. pjeses dar čia esu rašęs.

(251) Iš popieryno, iv: ką galėtų reikšt m. ž.?

2012-01-13T17:55:00.002+02:00

Labai įdomūs, jokioj knygoj, regis, neperspausdinti Juozo Žlabio-Žengės (pirmųjų nepriklausomybės kovų kavaleristo, pasak Sigito Gedos, vieno iš trijų didžiausių XX amžiaus pradžios lietuvių poezijos modernistų, vėliau net didžiausiu atrodžiusio) atsiminimai „Tarp bombų dūžių ir mūzų lūžių“ apie pirmąjį sovietmetį ir vokietmetį (Nemunas, 1991, nr. 12). Ir štai tokia situacija užfiksuota: Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos nebėr!, vieta – Kaunas, laikas – tuoj po mitingo Lietuvos kompartijai paremti Vileišio aikštėj (per Jonines vyko).

Netrukus susitikau rašytoją Joną Marcinkevičių [*], su kuriuo dažnų ryšių nepalaikiau, tik retkarčiais kur nors šnekteldavome. Jis pasiūlė:
– Važiuokim į prezidentūrą pas Justiną Paleckį.
– Ko ten? – nustebau. – Juk jis prezidentas.
– Nuvyksim, pažiūrėsim ir parašysim, kaip Paleckis m. ž..
Abu šyptelėjom: tai buvo natūralizmo estetikos metafora. (p. 9)

Važiuodamas iš darbo troleibuse perskaičiau. Ir va vis tebegalvoju, ką reiškia m. ž.. Vienintelis plėtinys sukiojas galvoj: myžti žodžiais. Kokių variantų dar galėtų būt?

[*] lt.wikipedijos įrašą galima būt paspalvinti kad ir gabaliuku: J.M. Nürnbergo procese (kiek išsiaiškinau, vienintelis lietuvis, tame oficialiai dalyvavęs, – kaip Tiesos specialusis korespondentas; yra išlikę jo laiškų Tiesos galvai Genrikui Zimanui, atskeidžiančių gan tragikomišką siųstojo korespondento padėtį: visi jo pranešimai turėję eit per Maskvą, o jis per prastai mokėjęs rusiškai; atsiskaitė/parašė/pranešė tik post factum, grįžęs Vilniun).

(250) Donelaitiana, iii: logotipas

2012-01-13T12:56:00.000+02:00

Gavau el. laišką:

pranešame, kad yra sukurtas Donelaičio minėjimo programos logotipas (autorė Gražina Komarovska). Šis logotipas išrinktas konkurso būdu, kurį organizavo Vilniaus dailės akademija [išrinktojo logotipo autorė – VDA Grafinio dizaino katedros 1 MA kurso studentė].Maloniai prašome naudoti šį logotipą kaip Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programos ženklą ir juo žymėti visą informaciją, leidinius, spaudinius, afišas ir pan.Donelaičio metų logotipo visus galimus formatus rasite Kultūros ministerijos svetainėje [...].

Priekabas – pats logotipas.Oi nežinau nežinau; mano supratimu, nei į tvorą, nei į Donelaitį. (Georgia šriftas man patinka, va ir mano įrašai tuo pačiu šriftu; bet tarp metų pagal visas taisykles turi būti ilgasis brūkšnys be tarpelių. Ir dar: kas per profilis logotipe? Autorės įsivaizduojamo Donelaičio? O kas per dalykai jojo galvoj?)
Beje, įdomu, kaip sureaguos (jei sureaguos) Robertas Jucaitis? Pala, bet ar tik nebus jis suinteresuotas asmuo (per VDA)?
P.S. Paieškojau žinių apie tą vykusį konkursą. Radau šį tą. Supratau, kad absoliuti dauguma vertintojų – dizaino išmanytojai (išskyrus Vaišnį, kuris viską išmano). Konkurse dalyvavo tik studentai (gal dar ir ką tik baigusieji?). Ne, aš nieko prieš jaunuomenę, bet ar ne varžydamiesi su vyresniaisiais savo talentu jie pirmąsias vietas turėtų pelnyt?

(249) Maironio metai de visu

2012-01-12T10:21:00.003+02:00

Tik šįryt išlipęs iš troleibuso pastebėjau šituos viešuosius priminimus, kad Maironiui – 150, t.y. kad šie metai – Maironio metai.
Nežinau, kiek nuošimčių praeinančiųjų sustos ir perskaitys (iki galo) tuos eilėraščius. Vienas iš dešimties/dvidešimties/etc.?
Kitas klausimas rimtesnis: kodėl parinkti būtent tokio – patriotinio, agitacinio pobūdžio eilėraščiai? „Pirmyn į kovą“, „Nepriklausomybę atgavus“. Tai tikrai ne geriausia, t.y. meniškiausia, ką Maironis sukūrė.
P.S. Skaitydamas apie lietuvių poezijos antologijas persų kalba, pagalvojau: o jei tie viešai rodomi Maironio eilėraščiai būtų ir kitomis kalbomis (nebūtinai farsi ar jidiš, bet, tarkim, ir lenkiškai, ir latviškai, ir angliškai, ir rusiškai ar dar kokia)? Bent jau ten, kur turistai pašmirinėja (prie viešbučių, senamiesty). O ir mums gal visai įdomu būtų – mėgintum prisimint originalą.

Prieduras (2012-01-17). Kad susidarytum vaizdą apie tai, ką vis dėlto derėtų vadint Maironio metų reklamine kampanija, reiktų dienos ar net daugiau. Vakar akies kraštu pro troleibuso langą pastebėjau, kad į stiklinius kubilus kai kur įdėta ir jauno Maironio nuotrauka; šįvakar prie autobusų stoties (laukdamas 16 troleibuso), – kad laukimo paviljono įstiklintame reklaminiame plote – „Užmigo žemė“.
Pala, regis, supratau: viską lemia eilėraščio ilgis, o ne tematika ar meninė vertė. Palygint trumpas eilėraštis („Užmigo žemė“ – trys ketureiliai = 12 eilučių) – eksponuojamas viešojo transporto laukimo paviljonų stenduose, o jei ilgesnis (pvz., „Pirmyn į kovą“: 6 × 4 = 24 eilutės; „Nepriklausomybę atgavus“: 4 × 7 = 28 eilutės) – į stiklinius kubilus kišamas. Logiška. Nors kita vertus, laukdamas viešojo transporto žmogus turi kur kas daugiau laiko ir galėtų ilgesnį eilėraštį perskaityt negu skuosdamas pro kubilus.
Įrašo papildas

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

2012-01-11T12:32:00.010+02:00

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archainę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(247) Tarp kitko: Sapiegų parko vartai iš Antakalnio gatvės

2012-01-03T16:27:00.016+02:00

Vakar ilgokai per dulksną teko palūkuriuot prie Sapiegos ligoninės vartų; ką daugiau veiksi – žiūrinėt beliko. Ir mėgint įsivaizduot, kokios skulptūros turėtų stovėt tose nišose. (Vakar neturėjau kišenėj fotoaparato, o ir apniukę baisiai buvo, tai šiandien per pietus nutraukiau.)
Kad turėtų – visiškai aišku; va ir Jano Bułhako 1912-ais darytą fotografiją radau (žr. dešinėj), ir Jurgio Hopeno 1923-ais, kur tos skulptūros aiškiai matyti; deja, aprašas tik toks:

Vaizde – darnios kompozicijos ir gražių proporcijų, plytų mūro, tinkuoti vartai. Aukštą, pusapskritę arkos angą ir antablementą laiko piliastrai. Tarp jų nišos, kuriose stovi skulptūros. (cit. iš čia)

Kas per skulptūros, ką vaizduojančios? – nė žodžio.
Ir staiga galvoj dzingtelėjo: pala pala, vg, tu gi tik iš gatvės pusės žiūrėjai, iš gatvės pusės ir fotografavai. Ugi nugi – bėgte marš atgal: žr. iš parko pusės!

Taip... Iš parko pusės vartai visiškai sutvarkyti, ir skulptūros (nors ir apdaužytos, buvo išlikę iki mūsų laikų) restauruotos (apie 2008–2009-us, regis): iš kairės – POMONNA – Pomona, vaismedžių ir vaisių deivė, iš dešinės – VERTVNO – Vertumnas, kaitos dievas, Pomonos vyras. Bet va toks mintigalis švystelėjo: ar nepapainiota čia? Ne tik vardus lotyniškus rašant, bet ir žmonai priklausančias gėrybes prie vyro kojų sukraunant? Bet gal ir ne.
Taigi: spalvotasis vartų vaizdas – žvelgiant iš gatvės, o Bułhako ir Hopeno – žvelgiant iš parko vidaus; nors greta sudėjau, bet greta nedėtini. Seno vartų vaizdo iš gatvės pusės, deja, neradau; gal ir nėr? Na kam fotografuot iš tos pusės, kur nišos tuščios?

O tose nišose turėjo būt dorybių alegoriniai atvaizdai: kairėj FORTITVDO – drąsa; dešinėj – TEMPERANTIA – santūrumas/saikingumas. Kada sunaikintos šios 1692-ais Giovannio Pietro Perti (*1648 Muggiò [netoli Milano], †1714 Vilniuje) sukurtos skulptūros? Neišsiaiškinau. Ar išliko kokie nors atvaizdai? Nežinau. Ergo, nežinau, ar yra galimybių jas atkurti. Ir paskutinė pastabėlė: geriau įsižiūrėjus, kiekvienoj nišoj matyti po du išsikišimus: pradžioj pagalvojau, kad gal čia restauratoriai paliko – skulptūroms pritvirtint; bet kai paklausiau budėtojų prie vartų, deja, teko nusivilt – čia jie įkalė vinis, kad eglutes per Kalėdas tose nišose būtų galima pritvirtint...

Suprantu, nieko čia naujo, bet va malonumo aiškindamasis patyriau; gal ir kai kurie šį įrašą perskaičiusieji ne viską bus žinoję (viliuos). Neišsiaiškinau iki galo. Bet juk ir nekėliau sau tokio tikslo; pasiaiškinau, ir gan.
P.S. Pasirodo (pražiūrėjau šią žinią), šįmet ketinama pradėt Sapiegų rūmų ansamblio rimtą restauraciją (iškėlus ligoninę). Gal planuojama atkurt ir Drąsą bei Saiką? Nežinau. Kai 2014-ais darbai bus baigti, pamatysim.

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

2012-01-02T17:21:00.003+02:00

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.

(245) Visiškai tarp kitko: apie alergiją

2011-12-29T22:49:00.002+02:00

Gal ir juokinga, bet iškart liaujuos skaitęs tekstą, kuriame padaromos tokios klaidos:

kontraversija, t.b. kontroversija;
nuopolis, t.b. nuopuolis.

Kitas (nežinia kodėl) pakenčiu. Juokinga, bet nieko sau negaliu padaryt. Tikiuos, yra skaitytojų, užspaudžiančių skaitomą puslapį, kai išvysta žodį filologija (kad nesijausčiau esąs išskirtinis snobas).

(244) Tarp kitko: Maironio ir muziejų metams artėjant

2011-12-28T11:56:00.012+02:00

Važiuodamas darban 19 troleibusu nuo Pašilaičių ligi Antakalnio tikrai daugiau negu penkis kartus mačiau priminimą, kad 2011-ieji – Miłoszo metai; besibaigiantieji – dar ir Čiurlionio metai, ir Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai; tiesa, prisiminiau, dar Dievo Gailestingumo metai (bet šito nesu vertas).
Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą premjera. Asmeniškai? Perskaičiau Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?

Kiti metai – muziejų ir Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto – P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.

(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

2011-12-22T11:20:00.008+02:00

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:

In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)

Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:

[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.

O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.

(146.1) Tarp kitko: apie tolstojininkus Lietuvoj (prieduras po metų)

2011-12-20T21:19:00.005+02:00

Taip, lygut lygutėliai prieš metus, 2010-12-20, įkėliau įrašą apie Tolstojaus sekėjus, lyg ir paminėdamas rašytojo mirtadienio 100-metį. Ir kas keisčiausia, vos ne kasdien tas įrašas perskaitomas (312 kartų per metus). Vis atsiranda googlinančių: tolstojus/levas tolstojus.
Tai va, norėdamas nenuvilt ieškančiųjų ir įtardamas, kad galiu paprasčiausiai užmiršt, fiksuoju: paskutiniam Metų numery (2011, nr. 12, p. 93–104) yra beveik žavus [ir kaip lietuviams susilaikyt nuo pamoralizavimo?] Vytauto Almanio pasakojimas „Ne mūsų dienų didvyris“ – apie tolstojininką Andriejų Kalendrą (*1885 Rygoj, mirusį po 1952-ų Sibire iš bado), gyvenusį labai nuošaliai, tarp pelkių, netoli užpraeitą vasarą aplankyto Mūšos tyrelio; irgi susirašinėjusį su pačiu Tolstojum (laiškai neišliko), kuriam irgi buvo patarta nekeliaut Kanadon, o likt arčiau gimtųjų vietų; karo/pokario metais glaudusį žydus, rusus ir vokiečius, ištremtą, nes neleidusį sau meluot (lankos miškiniai? – lankos); etc., etc.; įsivaizduoju per Viasat History TV rodomą filmą apie šį žmogų; ir kas pasakotų yra – dukros dar gyvos (bet čia jau nuklydau šonan).
Tataigi: tekstas kol kas tik popierinis; jei pakentėsit, atsiras ir kitoks: tekstai.lt įkelia Metų numerius vėluodami – laukit gruodžio numerio vis pažiūrėdami šičia (kol kas yra tik viršelio atvaizdas; turi atsirast ir tekstai).

(242) Visiškai tarp kitko: apie poetų bendravimą

2011-12-20T15:49:00.004+02:00

Šiandien dingtelėjo: oi kaip seniai beskaičiau GGrajausko tvarkomus Gintaro lašus (prie jų eit reikia per Archyvą, tada pagal datą rinktis Duris arba GL)! Paskaičiau, įdomu, kaip ir anksčiau būdavo įdomu. Va ėmė ir įstrigo Daivos Molytės-Lukauskienės ciklo „Nužiūrėtoji“ paskutinis gabaliukas:

Paplūdimy
guliu nuoga
su A. Marčėno knyga eilinė.
Vėjas atverčia lapą:
dvi vyro akys žiūri.
Susigėstu. Prisidengiu nuogybę.

A.M. turėtų apsidžiaugt tokį perskaitęs (gražiausia [ne, netikslus būdvardis] recenzija?).

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

2011-12-19T09:20:00.005+02:00

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.

Šeiniaus šaržas,
paišytas L. Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)

Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos „Sutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:

[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]

O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:

Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.

Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:

Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]

Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:

Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]

Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):

Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]

Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:

Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)

O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):

Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.

(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:

Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.

Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...

(240) Dėl juoko: spaudos draudimas ir orlaiviai

2011-12-14T17:01:00.003+02:00

Keisti klausimai kartais ima ir susiformuluoja, tarkim: kas pirmasis iš lietuvių ėmė galvot, kaip čia praktiškai panaudojus orlaivius?
Ir mėginu siūlyt atsakymą: barbis devyndarbis Jonas Žilius (1870–1932) tada, kai Steponui Dariui tebuvo 5-eri, o Stasiui Girėnui – 8-eri, t.y. 1901-aisiais. Žodžiu, prisiskaitęs apie Alberto Santos-Dumont’ą ėmė ir parašė straipsnį „Orlaivis jau iszmislytas. Kaip isz jo pasinaudoti“ (Žvaigždė, 1901-08-01, nr. 26, p. 405).
Esą Amerikos lietuviai turį surinkt daug daug pinigų ir nupirkt tris orlaivius „geriausio iszdirbimo“. Pavadint juos reiktų kunigaikščių Vytauto, Kęstučio ir Algirdo vardais. Tada neplukdyt į Tilžę ir rast tris patriotiškai nusiteikusius lietuvius oreivius. Ką jie veiktų? Ogi skraidintų draudžiamąją spaudą į Suvalkų, Kauno ir Vilniaus gubernijas: sutemus perskrenda sieną, aplanko numatytus taškus kiekvienas savo gubernijoj, išmeta ten pundus su knygom beigi laikraščiais ir dar tą pačią naktį grįžta į Rytprūsius.
Na ar ne nuostabus planas? Prisimintina: iki pirmojo sėkmingo brolių Wrightų skrydžio dar likę daugiau negu dveji metai.
P.S. Netrukus turėtų išeit Jono Šlekio knyga apie Žilių.

(239) Donelaitiana, ii

2011-12-14T13:04:00.003+02:00

Pietūs. Kramsnoju obuolį klausydamasis plojimų Vileišių svetainėj – apdovanojami moksleiviai, sukūrę trumpametražio filmo apie Donelaitį scenarijus. Neskaičiavau, bet kokį 15 ar net daugiau kartų anie aidėjo, vadinas, tiek buvo konkurso dalyvių. Viršuj laukia tortas [iš ryto nufotografavau, momentą nutaikęs, – irgi donelaitianos dokumentas:)] ir kitos vaišės. Aha, pasirodo, jokia čia naujiena – konkursas jau aprašytas.
Dar kartą užmečiau akį į Seimo 2010-06-03 priimtą nutarimą nr. XI-878 (wordinis variantas pasiekiamas per Litanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos svetainę). Ir ko tik ten neprisvajota! Kad ir Kryžkalnį perprasmint į Donelaitkalnį:

8.6. Kristijono Donelaičio atminimo įprasminimas Kryžkalnyje:
8.6.1. triumfo arka (stela, kubas ar kita architektūrinė forma) su ištraukomis iš Kristijono Donelaičio „Metų“;
8.6.2. nuolatinė atvira vaizdo ekspozicija, kur rodoma dokumentinė ir istorinė medžiaga, susijusi su Tolminkiemiu, skaitomi Kristijono Donelaičio „Metai“, pasakėčios, skamba jo laikų muzika ir t. t., Kryžkalnyje;
8.6.3. „Būrų karčemos“ įsteigimas (siūloma Kryžkalnyje).

Ypač žavu, kad Donelaičio, keikusio girtuoklius, atminimą siūloma įprasmint pastatant karčemą. (Seimas pritarė.)
P.S. O tortas skanus; konkursantai įveikė asmenvardį ir 300 – kraštai teliko.

(238) Tarp kitko: apie sovietmetį ir spalvas

2011-12-13T10:31:00.001+02:00

Vakar per Kritikų klubo diskusiją „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“ [nebuvo diskusijos, tik šiaip pašnekėjimai] Aurimas Švedas, be kita ko, pasakė, kad sovietmečiu buvę daugiausia įvairaus intensyvumo pilkos, o ne baltos ir juodos spalvos. Bet tai sakant turėta juk galvoj ne tiesioginė, o perkeltinė šių būdvardžių prasmė (pilkasis kardinolas Zimanas, Juodas ir Baltas metraštininkai Mindauge), spalva kaip etinis/politinis vertinimas: juoda – blogai, balta – gerai (o kodėl ne raudona ir, tarkim, žalia?).
O kaip keitėsi tikroji koloristika? Teprisiminiau Ramutės Rachlevičiūtės sakinį apie tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912–1979), kurio brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo nuo 1956-ųjų, vad. Atlydžio, ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį:

Motiejūnas nusišveitė savo paletę, išmesdamas stalininį pilkos, rudos ir juodos spalvos purvą, anksčiau už kitus, net už tapybos grandus – jautrų koloristą Algirdą Petrulį (1915–2010) ir temperamentingąjį spalvininką Augustiną Savickį (g. 1919). (Šiaurės Lietuva/2011, red. Stasys Tumėnas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2011, p. 40)

(237) Rastinukai, xxiv

2011-12-09T16:58:00.002+02:00

Knygrišys iš Filadelfijos Simonas Masickas

Visad randi ką nors įdomaus, kai specialiai neieškai. Va kad ir atvaizdą ir aprašą vieno iš Lietuvių skyriaus eksponatų Paryžiaus pasaulinėj parodoj 1900-aisiais (Tėvynė, 1900-09-01, nr. 33, p. 271–272). Ir ne šiaip kokio, o gal net svarbaus mūsų knygrišystės istorijai.
Taigi Paryžiuj buvo eksponuotas daiktan įrištas trejų metų (1897–1899) žurnalo Tėvynė komplektas, kurį už dyka „puikiausiai apdarė“ „savo rankomis lietuvis p. S. Masickis isz Philadelphijos“ – „idant trijų metų organas Susivienijimo [lietuvių Amerikoje] iszroditų puikiausia knyga už visas kitas, kokios ten parodoje randasi“. Balažin, kaip ten ta knyga lyginant su kitų knygrišių darbais atrodė, bet kad ne prasčiausiai – visai tikėtina. Nes vien jau įrišimo medžiagos ko vertos:

Virszus ant 3 metų „Tēvynēs” yra brangus, nes viskas isz sloniaus kaulo, margumynai, kvietkos ir visi padabinimai ant apdarų abiejose pusēse yra isz žuvies kaulo tokio, kaip ant skripkų gražios yra kvietkos.

Pateikti ir viršelio abiejų pusių atvaizdai, o kas įdomiausia (ir sykiu juokingiausia) – išaiškinta, kas ką reiškia.

Ritinis su parašu „Tēvynē” ženklina gumulą žemės, apmargintą su visokiomis gyvuojancziomis tautomis, kur ir Lietuvos szalis, mus tēvynē, su lietuviais dą yra neižgēsę.
Saulē isz tarp kalnynų tekēdama ir kildama spinduliais savo szviet lygiais szildant lietuvius kaip ir kitus žmones ant viso horizonto žemēs.
Žyrgvaikis, mus Lietuvos senovēs herbas, ženklina senoviszką galingumą Lietuvos, kad tarpe herbų kitų vieszpatysczių turējo guodonę ir vietą, nors dar per moczekas ir patēvius prakreiptas.
Szirdis liepsnojenti, paviaikslas žemiaus ritinio, reiszkia szirdingą meilę, mus lietuvių visad prie tēvynēs szalies Lietuvos liepsnojanczią.
Organas Susivienijimo Lietuvių Amerikos 1897, 1898, 1899 m., suviniotas į pundelį popierų, ženklina, kad laikrasztis „Tēvynē” tų trijų metų, glauzdams visus lietuvius vienybēn ir apszvietimon, turi savije nemažai tautiszkų apraszimų ir žinių isz tautos gyvenimo ir kitų reikalų žmonijos.

Penkeli laipsniai (skadai) auksztyn ant kitos pusēs apdarų, tie ženklina senovybę lietuviszkos tautos ir kalbos ant žemēs; auksztai paskutiniame laipsnije stovi gumulas žemēs, apjuostas juosta, kuris apjuosas ženklina susiriszimą visų lietuvių, ant žemēs gyvenanczių.
Vazonike kvietkas ženklina Paryžių, pražydusį dar parodoje visokioms iszdirbystėms margo svieto.
Peteliszkēs dvi žemai ir dvi bitēs auksztai kampuose reiszkia lietuvių reikalus, duzgenczius nors silpnybēje į Paryžių.

Mėginau paieškot daugiau ko nors apie knygrišį Simoną Masicką – deja deja, nieko taip viens du neradau. Spėtina, kad jis rimtai šiuo amatu/menu užsiėmė, nes mėgėjas taip ir tokiom medžiagom knygos vis dėlto nebūtų įrišęs.

(236) Dėl juoko: apie vardų formas

2011-12-09T11:02:00.001+02:00

Istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius dr. Kitkauskas mano galvoj visada buvo vardu Napalys; o va išėjo jo darbų bibliografija, kurios viršely užrašyta: Kazys Napaleonas Kitkauskas (būtent Napaleonas – panapalintas Napoleonas).
Visi prisimenam iš mokyklos laikų, kaip Vaižganto Pragiedruliuose Napalys Šešiavilkis darbus dirba, – o kaip, jei būtų iš jo pavykę tėvui amatininką ar mokslo vyrą padaryt krikšto knygon įrašytą vardą pateisinant, jei būt likęs Vilniuj, kaip Napoleonas darbus dirbtų? Štai ir tema alternatyviosios istorijos mėgėjams.

(235) Visiškai tarp kitko: dienos seniena

2011-12-08T10:10:00.009+02:00

Šįryt nuo šeštos iki aštuntos klausiaus Žinių radijo ir vis svarsčiau, bus ar nebus priminta seniena, kad lygiai prieš 20 metų Sovietų Sąjunga išnyko de jure:

Союз ССР, как субъект международного права и геополитическая реальность, прекращает свое существование.

Deja, neišgirdau; aišku, kam tos senienos, jei naujienų pilna.
Beje, Svobodos radijas yra ta proga parengęs tikrai gerą projektą – „Крах: двадцать лет спустя после распада СССР“ (yra ir angliška versija).
Šiaip, kai pagalvoji, ar ne taikingiausias imperijos krachas pasaulio istorijoj?
O jei būtų buvęs ne Gorbačiovas, bet, pvz., Masliukovas, 1990-03-01 planavęs:

5 районов вернуть из Литвы в Белоруссию. Мемель–Клайпеду оставить в СССР. То есть 1/7 территории Литвы отторгается: 182 тыс. населения!

arba Lukjanovas, svajojęs atkurt Rusijos imperiją:

Я за федерацию с разным статусом республик. Как было в Российской империи: Великое княжество Финляндия, Царство Польское, Бухарское ханство, Хорезм и т.д. И ни на какие переговоры типа СССР – Литва не идти. Ибо это уже выход на международный уровень отношений. Нет Союза вне республик. Договор может быть, но межреспубликанский, а не между Центром и республиками.

(Citatos iš čia; Gorbačiovo slaptieji archyvai – vienintelis dalykas, dėl ko užsuku į lrytą.lt; na, dar kartais patikrinu, ar nėra naujo Sigito Parulskio teksto paskelbta.)
P.S. Visai buvau užmiršęs, ant kurios raudonosios juostelės buvo lietuviškai užrašyta „Visų šalių proletarai, vienykitės“.

P.P.S. (dėl juoko) Ką gi, žodis batauti jau lyg ir pripažintas, belieka tikėtis, kad prigis ir burokologija, paleista pasaulin praeitą savaitę.

(234) Visiškai tarp kitko: apie fado

2011-11-29T09:47:00.002+02:00

Vakar per „Panoramą“ išgirdau, kad UNESCO portugalų fado paskelbė pasaulio kultūros vertybe (kaip ir mūsų sutartines pernai). Tik gaila, kad nepasidomėta, kaip tas žodis tartinas [fadu]; na, galėjo sporto žinių rengėjai patart: tie tai tikrai žino, kaip tart futbolininko Luíso Figo asmenvardį – Luišas Figu.
Ir iškart atmintis susiejo šio žanro dainas su vaizdu. 2008-ųjų vasara, Mokytojų namų kiemelis, dainuoja Joana Amendoeira; koncertas prasidėjo aštuntą vakaro; per pertrauką užsimaniau parūkyt; pagalvojau, paeisiu giliau, kitan kiemelin pro arką; arkoj būdamas deguos cigaretę – ir garsas atsuka žvilgsnį atgal: Šv. Kotrynos bokštai nutvieksti pradėjusios leistis saulės, o aplink varnų didžiausias spiečius. Lyg ir tiksliai aprašiau, bet vis tiek: tik žodžiai, žodžiai, o tikrasis vaizdas – už jų. Ar su fado tekstais ne tas pat? Regis, banalybės, bet koks jausmas už to.
Nežinau, ar kas yra mėginęs verst šių dainų tekstus į lietuvių kalbą. Bet žinau, kad Gintaras Grajauskas originalų yra parašęs:

Fado*

sakyk, mylimasis
kodėl tavo randas taip žvilga

tai vis mėnesiena,
jis mėnesienoje gautas

kodėl tavo oda tokia
švelni tarsi kūdikio

tai vis vėjas,
ji vėjo nuglostyta

mylimasis, kodėl
tavo lūpos tokios raudonos

tai vis saulė,
jos saulės nuliežtos

mylimasis, kodėl
tavo veidas toks baltas

tai vis tu,
mirštu ant tavo rankų
________________
* Fado – portugalų liaudies dainos. Tradiciškai jose dainuojama apie nelaimingą meilę. Dažni fado personažai – jūreiviai, banditai, kontrabandininkai. Fado dažniausiai atlieka moterys.

Visai gražu (ir citrinos, ir cukraus – deramas kiekis).

(233) Tarp kitko: spėjimas

2011-11-28T10:26:00.041+02:00

10:00 Šiandien turėtų būti paskelbti šių metų nacionalinės premijos laureatai. Važiuodamas darban, pasvarstęs sudariau šešetuką (rugsėjį buvo paskelbti visi 23 kandidatai; 11-24 – trumpasis sąrašas; iš likusių 14 ir išrinkau):

Donatas Banionis (už gyvenimo nuopelnus)
Vladas Vildžiūnas
Vladimiras Tarasovas
Vytautas Landsbergis
Henrikas Algis Čigriejus
Eglė Rakauskaitė

P.S. Tai spėjimas, kam greičiausiai skirs, o ne kam skirčiau (beje, šįmet gan sunku išrinkti; komplikuoti argumentai lieka galvoj). Prieš porą metų irgi pažaidžiau – visai neblogai išėjo: atspėjau 5 iš 6.

13:08 Prastai; visai, pasirodo, nebesigaudau, iš kur kokie vėjai pučia! Tik du iš šešių. Laureatai:

1. Kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Už viso gyvenimo nuopelnus. Už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui, nepakartojamą vaizdo kalbą visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes. — O aš maniau, kad skirs Banioniui (*1924)...
Vertintojas AB ir įvertintasis AA
(ir už LDK paveldo poetiškus atspindžius;
foto iš čia)
2. Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius. — Pastaraisiais metais jis lyg daugiau fotografavo Rusijoj ir ar tik ne Kazachstane? Rotušėj eksponuota jo piliakalnių nuotraukų paroda tiesiog liko neužfiksuota atminty; gaila.
3. Muzikologas Vytautas Landsbergis. Už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. — +
4. Vizualaus meno kūrėjas Kęstutis Grigaliūnas. Už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą. — Iš menininkų buvau pasirinkęs Vladą Vildžiūną (*1932; bet gal šis žmogus vertesnis premijos už viso gyvenimo nuopelnus [kad ir už vaikus:-)]? pasirodo, už tai ir buvo nominuotas...), kaip vyresnį už K.G. (*1957; paskutinis jo darbas su represuotųjų foto įspūdingas, nors mano galvoj jis vis dar popartininkas, pvz., Alfonso Andriuškevičiaus portreto autorius), dar ir Rakauskaitę (viena moteris privalėjo būt; ir yra, bet kad nieko apie Astą Krikščiūnaitę nežinojau – išprusimo spraga).
5. Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus. Už donelaitišką gyvenimo reflekciją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę. — +
6. Dainininkė Asta Krikščiūnaitė. Už plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro intelektualų ir įtaigų įprasminimą, už išskirtinę vokalo kultūrą. — Jau užfiksavau, kodėl neparinkau.

P.S. Visai įdomus šešetukas; dabar galima spėliot, kodėl toks, o ne kitoks susidėstė turint galvoje vertinimo komisiją, kuriai vadovavo istorikas Alfredas Bumblauskas, sudarė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, rašytojas Donaldas Kajokas, dirigentas Juozas Domarkas, skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkė Lolita Jablonskienė, architektas Saulius Juškys, kompozitorius Algirdas Martinaitis, teatrologė Irena Veisaitė ir kino režisierius Audrius Stonys.

20:00 Kodėl šįmet taip nepataikiau spėdamas? (1) Nežinojau, už ką konkrečiai (darbai per pastaruosius 7-erius metus) siūloma skirt, vadovavaus savo atsiprašant žinojimu (Algimantas Aleksandravičius, Eglė Rakauskaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Asta Krikščiūnaitė); (2) Neatsižvelgiau į skyrėjų (para)kultūrinius/(para)estetinius prioritetus (komisijos amžiaus vidurkis; kino režisierius yr, aktoriaus nėr, ergo, Žebriūnas?; fotomenininkas yr, ir Jablonskienė yr, ergo, Aleksandravičius ir Grigaliūnas?; už ką dirigentas? – savaime aišku, už dainininkę, o dar?; etc., etc.). Ech, все мы люди, все мы человеки.
Kitąmet, kad nepatirčiau tokio fiasco, reiktų rimčiau pasidomėt ir (1), ir (2).

(232) Ars memoriae: o, Suzi Quatro!

2011-11-25T09:50:00.009+02:00

nuotrauka iš čia

Šįryt važiuodamas į darbą visą pusvalandį žiūrėjau troleibusinę reklamą (jei neturi ko skaityt, visąlaik pro langą juk nespoksosi, ypač jei sėdi priešais vairuotojo kabiną, prie kurios ir pritvirtintas ekranas; ir į virtuvę nenueisi kavos pasidaryt). Be visa kita, ėjo ir Suzi Quatro reklama – gruodžio pabaigoj koncertuos Vilniuj, Kaune ir Panevėžy.
She became an icon of the 70’s glam rock era with her tough girl image. Taip dabar rašo last.fm; o iš tada atminty likusi S.Q. nuotrauka ar tik ne iš lenkiško muzikai skirto žurnalo: aišku, juodas odinis kombinezonas su stipriai (vos ne iki bambos!) prasegtu užtrauktuku ir gitara – bosine – o taip! Ji ir Bosinė (regis, su savo Smena 8, ne jau turėjau FED 3, buvau net persifotografavęs). (Tokie žurnalai, kaip ir kitos gėrybės – net Levi’s® džinsai [bent jau buvo manoma, kad tikri] – būdavo perkami iš lenkų darbininkų, stačiusių Biržų naftotiekį.)
Na, kai tokia (+ 12 metų už tave vyresnė) mergina dainuoja (Lato z radiem per VEFą?) „She’s In Love With You“ – argi gali [sovietinis] paauglys likt abejingas? (She’s savaime virsta I’m).

Ir dar vienas klausimas atėjo galvon: kas iš dabartinių žvaigždžių perkopęs/perkopusi (ypač – perkopusi) 60 bedrįs lipt ant scenos ir dainuot tai, ką dainavo prie keturis dešimtmečius? Bet greičiausiai tai tipiškas seniokiškas klausimas. Bus tokių; o kas konkrečiai – man juk visai nesvarbu.

(231) Visiškai tarp kitko: Lietuva vs Airija

2011-11-24T16:27:00.002+02:00

nuotrauka iš čia

Toli gražu ne visas poezijos publikacijas periodikoj skaitau – perbėgu, o jau rimtai – knygai išėjus. Bet va Dianos Paklonskaitės ne tik perskaitau, bet ir kopiją pasidarau; o jei antrosios knygos taip ir nesulauksiu? (PK Gilaus mėlynumo, 2006.)
Diana iš Druskininkų, jau daug metų dirbanti Airijoj. (Vienintelė lietuvių poetė Airijoj?)
Šios dienos Nemune – jos ciklas „Kelyje [iš Druskininkų] į Kauną“, rašytas mobiliuoju telefonu autobuse. Gabaliukai, iš kurių susidėsto kelionės (savi)stabos vaizdas. Ir bemat išmokau atmintinai štai šitą:

tiek obelų
sulaukėjusių
ir prie sodybų

Airijoj
nė vienos nepamatysi

Regis, kas čia tokio? Bet va įstrigo, ir tiek; kaip ir paskutinysis:

– – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – –
kiek daug gerų žmonių

P.S. Gal nieko keista, kad haikumanijos laikais (net mokytojams skirtas žurnalas Gimtasis žodis per du numerius [2011, 9 ir 10] yra paskelbęs straipsnį „Kaip rašyti haiku“) trieiliai ima kelt alergiją?

(230) Dėl juoko: Maironis, apie kurį nieko nežinojau

2011-11-23T10:34:00.012+02:00

Kuo giliau knistis kartais patartina – randi ir to, kas net džiugiai nustebina. Štai dar vieną Maironį aptikau: futbolininkas Kévin Maironis (jo brolis [?] Jean-Christophe Maironis studijuoja [?] Collège la Marie Brevet).
P.S. Pagalvojus susidėstė tokia prielaida: Maironis.fr, nors greičiausiai ir nesidomi literatūra, Maironį.lt egzistuojant turėtų žinoti: na kas yra atsispyręs pagundai pagooglint savo asmenvardį – paieškoti, kas apie mane virtualioj erdvėj yra? (O gal net skaitęs straipsnį „Le grand poète Maironis“?)
P.S. Beje, vienas įdomesnių užtiktų autogooglinimo pavyzdžių – šis, kurian įpintas Sigitas Geda.

(229) Rastinukai, xxiii

2011-11-05T13:40:00.017+02:00

Iš Tytuvėnų Amerikon to express the joy of life

1928-ų lapkritį A.J. Kupstis (deja, nieko apie šį žmogų neradau) pradėjo leist štai tokį žurnalą:

(Vaizba – prekyba.) Tarpininkas tarp prekių ar paslaugų pardavėjų ir pirkėjų, išsilaikantis iš reklamos, kurią teikė lietuviai biznieriai, bet ne tik. Kitais metais Tarpininke atsirado naujas specialus skyrius su atvaizdais žymesnių vietų bei žmonių „Iliustracijos: Pažink Pasaulį Paveikslais!“ (toks lyg ir dabartinio popleidinio Žmonės pirmtakas).
Tą skyrių žiūrinėdamas, 1929-ų 9-am nr. ir radau atvaizdą 1824-ais [sic!] gimusio tytuvėniškio Jurgio Skinderio (užbėgant priekin pridurtina: apie kurį amerikiečių laikraščiai pradėjo rašyt vos jam atplaukus, jau kitądien):

105-METIS JURGIS SKINDERIS.
Kuris per 10 mēnesių viešējimo Amerikoj plačiai išsigarsino tarpe Amerikonų, tuom pačiu tarpu išgarsindamas ir lietuvių vardą. Visa didžioji Amerikos spauda keliais atvejais dējo J. Skinderio paveikslus ir ilgus apie jį aprašymus, primindama jį seniausiu žmogumi, kuris rodosi scenoje. Nepaprastos jaunos senatvės žemaitis Skinderis buvo rodytas krutamuose paveiksluose, yra padaręs gramafono plokšteles (rekordus). Savo smagiais šokiais ir Lietuvos praeities atpasakojimais musų čia gimusiam jaunimui buvo ypač geras gyvas pavyzdys, kad jų tēvų krašto žmonēs į Ameriką atvyksta ne visada kaipo paprasčiausi “grinoriai”, bet kartais moka nustebinti ir prie visko pripratusią Amerikos visuomenę.

Sudomino?
Ir mane. Pamėginau paieškot, ką jau ta Amerikos spauda apie jį rašė.
The Havre Daily News-Promoter, 1928-08-02:

FINE OLD MAN
Floral Park, N.Y.—The town of Tytavenai, Lithuania, is in danger of losing a fellow who says he is 104 years old, is six feet tall, weighs 190 and dances a nifty sailor’s hornpipe. Jurgis Skinderis has arrived to visit his son, a policeman and veteran of Uncle Sam’s army. He has decided that a man should not spend all of his life in one place and is thinking of remaining here, if possible, and sending for his wife (his third.)

Tą pačią dieną (2 August 1928) kitas laikraštis pateikė daugiau ir išsamesnės informacijos (deja, neišsiaiškinau, kuris; žinutę radau Brooklyn Genealogy Information Page):

VOYAGER, 104, MAY STAY HERE
Lithuanian Visiting Son in Floral Park, Like America—Set Out Seeking Adventure
Coming to this country in the belief that before a man grows “really old” he should see something of the world. JURGIS SKINDERIS, reputed to be 104, has found America to his liking—so much so, he said to-day at his son’s home in Floral Park, that he may sell his farm in Lithuania and send for his wife.
He arrived yesterday on the steamer Lithuania from his home in Tytavenai, and went to visit his son, JOHN SKINDER, for the past three years a member of the Floral Park police force. SKINDERIS weighs 190 pounds, but because of his height—six feet, since he attained his full growth some eighty years ago—he appears erect and sprightly. No man, he said, should stay in one place all his life. On the way to the pier from Quarantine, unable to suppress his youthful exuberance, he danced a sailor’s hornpipe. When asked, through his son as interpreter, if he were the oldest person ever to make such a voyage, he laughed at what he considered an absurd question. [nothing’s changed ;-) – čia ne mano, o žmogaus, suskaitmeninusio šį tekstą, pastaba]
“They said,” he told his son, “that I never touched liquor.” (“They” being the official of the Baltic American Line.) “I can drink anything. I stopped smoking eight years ago.” Smoking, he explained, was becoming a habit with him after sixty-old years. “But liquor—” and he made a correcting gesture intended for erring officialdom.
When the New York skyline was pointed out to him, SKINDERIS looked, reasonably interested, but not over-awed. That one becomes accustomed to seeing strange things during the course of 104 years was evident as his eyes calmly scanned the shores of the new country. Then he went on with his sailor’s hornpipe until the photographers asked him to pose. He is a detective, and before his crossing was employed by banking houses in Latvia and Lithuania. He has been married three times and by his first marriage had six children. His wife is thirty-seven years younger than he.
JOHN SKINDER, the son, came to the United States in 1910 and served in the army thirteen years. He fought in the World War.

Ką, kaip žemaitis Skinderis šoko? Kas per vienas tas sailor’s hornpipe? Indiana Evening Gazette 1928-08-21 įdėjo ir nuotrauką (žr. dešinėj) su tokiu parašu:

HEY! HEY!—Jurgis Skinderis, 104, does a mean tap dance on deck of the liner Lithuania to celebrate his arrival in United States waters. He’s over here to grow up with the country, Jurgis is.

Taigi, ką šoko? Vargu ar tai, ką en.wikipedija įvardija kaip sailor’s hornpipe’ą. Na iš kur Skinderis galėjo tokio šokio išmokt? Tap danse? Irgi ne. Bet greičiausiai kažką panašaus. Ir kodėl man dingojas, kad tai galėjo būt kažkas panašaus į rusiškus ar ukrainietiškus šokius su kojų pamėtymais į priekį, tūptelėjimais etc.?
Aišku, jei pavyktų rast „krutamųjų paveikslų“, kur jis nufilmuotas šokantis, – viskas taptų aišku; kad tokių buvo, paliudyta, tarkim, The Burlington Howk-Eye, 1929-01-13:

Jurgis Skinderis, a Lithuanian patriarch who came to America four years [= months] ago to visit his children, has remained to dance. At the age of 105 he goes hopping about the country as skittish as any youngster, earning a good living by dancing for film studios and audiences. And he has a good time doing it. Until he found there was money in it, he danced those old peasant dances just for the fun of it. It was his way of expressing the joy of life.

Posakis old peasant dances irgi neką tepaaiškina... Bet bala nematė, ką jis šoko; jis šoko sulaukęs 105-erių ir, matyt, ne šiaip sau strapaliojo.
Newspaperarchive.com Search laukelyje surinkus: Jurgis Skinderis, rezultatas – 17 radinių (The Kerrville Mountain Sun jį minėjo ir 1931-ais, vadinas, buvo jau sulaukęs 107-erių?); prie kai kurių nepriėjau, nes mokami.
Gal kas užklius už šio žemaičio rimčiau? Juk kur nors jis nufilmuotas ar įrašytas („užrecorduotas“) turėjo išlikti?

(228) Iš popieryno, ii: dar vienas Baudelaire’o sonetas, verstas Mačernio

2011-11-01T12:28:00.008+02:00

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum (parengė Vytautas Kubilius) yra penki Baudelaire’o vertimai: „Vakaro harmonija“, „Pakvietimas kelionėn“, „Kraujo fontanas“, „Pasmerktosios moterys“ ir „Vienišojo vynas“ (p. 271–274). Tais pačiais metais, besiknaisiodamas po įvairius archyvus ir ieškodamas Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno tekstų (Sietyne skelbėm šį tą; taip pat atsiminimų apie juos pluoštus), Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F31-465) užtikau Mačernio verstą Baudelaire’o Les Fleurs du mal XXII sonetą „Parfum exotique“ (kaip nurodo Juozas Keliuotis, jis buvęs skirtas neišėjusiam Naujosios Romuvos 1941-ų pirmam numeriui).
Pirmąkart buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuos 1990-12-05, nr. 44, p. 2 (kadangi internete to laiko ŠA nėra, pagalvojau, gal kam pravers; pvz., norintiems šį Mačernio vertimą palygint su Sigito Gedos).

Egzotiškas kvapas
Juodoji Venera Jeanne Duval;
apie jos kvapą kalbama sonete

Kada, akis užmerkęs, šiltą rudens vakarą
Įtraukiu švelnų kvapą tavo virpančios krūtinės –
Matau laimingą krantą, į kurį bangos plaka,
Ir iš dangaus lašnoja saulėlydis auksinis.

Matau aš tingią salą, kurioje žemė gimdo
Keistus medžius ir vaisius, kvepiančius vynu,
Ir vyrus, liesus ir kaip ugnis aistringus,
Ir moteris su stebinančiai atviru žvilgsniu.

Ir tavo kvapo nešamas ligi to klimato dvelkimo,
Matau aš uostą, pilną virpančių stiebų ir burių,
Išsekusių, išvargusių kovoj audringos jūros.

Ir iš tenai kvapai žalių sultingų tamarinų
Atplaukia į mane švelniomis vilnimis
Ir skęsta mano sielon su jūreivių dainomis.

Sigito Gedos variantas (Piktybės gėlės, 2005, p. 40):

Egzotiškas kvapas

Vos sumerkiu akis, kai ruduo jau ruduoja,
Ir įtraukiu aš kvapą iš tavo krūtų,
Pamatau vaizdiniją laimingų kraštų,
Kur karšta, monotoniška saulė kartojas.

Ten mieguistoj saloj iš gelmių – tik ką stoję
Saldūs vaismedžiai, kontūrai medžių keistų,
Vyrų daugelis, kūnų grakščių ir kietų,
O ir moterų akys – žaibuote žaibuoja.

Tavo kvapas man atveria klimatą žavų,
Uostą, girią stiebų, jie su burėmis savo,
Kurias liovėsi varginę siautusios marios,

Kolei kvapas aplinkui žalių tamarindų
Plėšo šnerves, paskum įsisunkęs į žarą, –
Su jūreivių daina mano sieloje sklinda.

P.S. Nesiryžtu lygint vertimų nei su originalu (nemoku prancūziškai), nei rimtai vieno su kitu, tik toks pastebėjimas: užsifiksavo Mačernio vertime tą egzotišką kvapą skleidžiančios moters krūtinės susiejimas su burėm ir laivų stiebais – „virpantys“; man regis, tikslu. Ir dar dvi antros strofos eilutės – apie vyrus ir moteris: kaip išvertė Mačernis – ne tik suprantama.:)

(227) Dėl juoko: Big Brother is watching me and you

2011-10-28T16:57:00.004+03:00

Pasirodo, tave ir išanalizuoja, ir dar doleriais įvertina:

We have estimated the price of virginijusg.blogspot.com analyzing realtime advertising rates, unique visitors and search traffic to $137 You can place our price widget on your site in order to get attention to your customers.

Dėl tų nuorodų nesupratau, bet ir nereikia. Per pigiai įvertintas pasijutau, tai puoliau tikrint, ko verti kitų tinklaraščiai, kuriuos skaitinėju; ogi lygiai tiek pat – $137 :))) O kiek verta tokia analizė? $1?

(226) Tarp kitko: kaip skambėtų šis Himno variantas?

2011-10-27T13:22:00.008+03:00

Atvaizdas iš čia

Blogai, kai į natas žiūri lyg ožys į naujus vartus.
Toks Petras Stankevičius, vaikystėj giedojęs Vilniaus Katedros chore, mokęsis kunigaikščio Bogdano Oginskio globojamo orkestro mokykloj, trejetą metų studijavęs Maskvos konservatorijoj, po to pūtęs klarnetą Rietavo orkestre, o 1901-ais persikraustęs Rygon, be kita ko, praėjusio amžiaus pačioj pradžioj sukūrė savo melodiją Kudirkos Tautiškos giesmės tekstui – net tris variantus: solo su pianinu, 4 balsų mišriam ir 4 balsų vyrų chorams; išleido Rygoj Deubnerio natų knygynas (natas, deja, radau tik šitas, chorams skirtas).
Be Stankevičiaus, savas melodijas Himnui dar buvo sukomponavę Mikas Petrauskas ir Juozas Dryja-Visockis.
Va jei kas bent mėgėjiškai tas užmarštin nugrimzdusias melodijas paniūniuotų ir įkeltų virtualion erdvėn – o! bent man, tikrai labai įdomu būtų paklausyt.
P.S. Labai išsamią ir įdomią Tautiškos giesmės virsmo Himnu istoriją yra surašęs Vincas Maciūnas (žr. jo Rinktinius raštus, 2003, p. 580–601; storesnės knygos, viliuos, nebeteks redaguot), bet ten tik žodžiais fiksuojami įvykius, faktai, asmenvardžiai (be kitų, ir šitie jau minėti trys), jais operuojant kuriamas intriguojantis pasakojimas, bet apie melodijas nieko; dingojas, lyg kažkur būčiau skaitęs, esą Juozas Žilevičius ketinęs rašyt apie melodijas, bet tik tiek; deskripcijos (kai kurios) tikrai įdomios būna, bet norisi ir pačiam išgirst.

(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

2011-10-27T10:08:00.001+03:00

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:

Laikas greitesnis už vandenį
50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)
Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.
Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.

Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:

Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)

Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?

(169.1) Visiškai tarp kitko: garsaus karvedžio jubiliejus artėja (papildas)

2011-10-26T07:44:00.006+03:00

Buvau šį tą užfiksavęs apie artėjantį feldmaršalo Barclayaus de Tolly, krikštyto Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioj, jubiliejų.
Estai jau išleido pašto ženklą ir voką, skirtus jo 250-osioms gimimo metinėms.
Žiemgalos muziejus ar ką darys, nepavyko sužinot. Na, gal bent tą pašto ženklą su voku kaip nors įsigis? Vis šis tas, t.y. eksponatas.
Gal metų pabaigoj koks įrašas atsiras Žeimelio miestelio svetainėj?

P.S. Irgi visiškai tarp kitko klausimas iš kitos operos: ar įmanoma tokia TV programa pas mus (pasižiūriu kartkartėm, nes apie šiuolaikinę rusų kultūrą lietuviškai praktiškai nieko nebūna; nebent iš dailės srities):

В программе «Решето» Кирилл Решетников беседует с наиболее интересными и значимыми представителями современной российской культуры – писателями, музыкантами, режиссерами, художниками, кураторами и критиками. Гости «Решета» – как всенародно известные мастера своего дела, так и те, кто только начинает свой путь, сверхновые звезды и культовые фигуры. Это люди, формирующие интеллектуальный ландшафт нынешней России.

(196.1) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją (prieduras)

2011-10-19T10:29:00.004+03:00

pie alternatyvią mūsų literatūros istoriją minčių kyla įvairiose galvose – ne tik oniriką generuojančioje Žilvino Andriušio (apie Ž.A. onirinį kūrybos metodą žr. čia).
Prof. Viktorija Daujotytė 2011-06-22 Šv. Jonų bažnyčioj išėjimo į emiratūrą proga pasakytoj kalboj, lyg tarp kitko:

Lietuvių literatūros tyrėjai (ir ne tik) galėtų parašyti atnaujintą pasakojimą apie priklausomybės laiko kūrybą, jei pabandytų iššifruoti santrumpą „ir kt.“. Kas buvo, kas galėjo būti tie, suskliausti į santrumpą „ir kt.“ („Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti“, Metai, 2011, nr. 10, p. 4)

Taip, įdomus pasakojimas galėtų susiklostyt, bet: ar atsirastų bent vienas iš jaunųjų, t.y. jau nepriklausomybės laiku brendusių, kuriam būtų įdomu aiškintis, kas tie priklausomybės laiko „kiti“ (jam/jai jau „kiti“ kvadratu)? Didžių didžiausiai abejoju.

(224) Tarp kitko: tikėtina, non omnis moriar?

2011-10-18T13:47:00.006+03:00

ibliotekon atkeliavo Naujosios Romuvos nr. 3. Pradžioj – du straipsniai apie Karłowiczius: Krystynos Rutkowskos apie Janą K., kalbotyrininką, etnografą, gimusį ten pat kur ir Vincas Krėvė – Subartonyse (nieko tikrai naujo perskaitęs nesužinojau) ir Anatolijaus Lapinsko apie Jano K. sūnų Mieczysławą, kompozitorių (apie šį žmogų nieko nežinojau). Būtent jo mirties vietoj Tatruose stovi atminimo akmuo su Horacijaus fraze „Non omnis moriar“ (Carminum liber tertius, XXX, 6).
Daugiausia rašoma apie M.K. Lietuviškąją rapsodiją, sukurtą 1906-ais. Pasak Lapinsko, „tai, ko gero, vienintelis pasaulyje ne lietuvio sukurtas simfoninis kūrinys, kuriame ne tik skamba autentiškos liaudies melodijos, bet šviečia ir bendra lietuviškos dvasios aura, kurią kompozitorius sugėrė kūdikystės ir vaikystės metais“ (p. 9).
Perklausiau tą Rapsodią litewską. Visai patiko (pirmiausia dėl žemo diapazono), ir pradžios interpretacijai būčiau linkęs pritart: esą pro ostinatinį bosą bando prasiveržt gamtos, nors greičiau – tolimų prisiminimų garsai, spėtina – gimtojo Višniavo (p. 7) – gimtojo ir Izraelio Prezidentui Šimonui Peresui.

Prieduras (vis apie tą Horacijaus frazę sukiojantis). 1934-ais Jonas Senkus MIC, norėdamas primint kun. Antaną Kaupą, mirusį prieš 20 metų nuo vėžio vos 43-ejų, visuomenės veikėją, publicistą, sociologą, savo rašinį pradėjo taip:

Klaidinga mūsų visuomenės taktika. Jeigu ji kurį nors politikos, mokslo, kultūros ar visuomenės veikėją dar gyvą tebesantį pastebi, jo darbus supranta ir įvertina, tai jam ir mirusiam visokiais minėjimais ramybės neduoda. Ji visur ir visados į aukštybes iškelia mirusiojo asmenybę, idealizuoja jo nuveiktus darbus, o gyvuosius skatina eiti jo nurodytais keliais. Tačiau jeigu visuomenė dar gyvo nepastebi, kad ir žymaus bet kurios šakos darbininko, tai jam mirus, jį mažai kas atmena, jo niekas nemini, niekas viešumon neiškelia jo didžių darbų, iš kurių galima tikrai daug ko pasimokyti. Atrodo, kad mirus žymiajam veikėjui, drauge miršta ir jo dideli darbai.
Tokio nedėkingo likimo iš mūsų visuomenės susilaukė [kun. Antanas Kaupas etc.] (Vairas, 1934, nr. 1, p. 104)

Yra tiesos šiame pastebėjime, ir daug tiesos. Patvirtinimas: Vladas Pruskus 2005-ais: „Deja, išsamesnių studijų apie šio iškilaus katalikų veikėjo veiklą ir jo socialines pažiūras ligi šiol neturime.“

(223) Užparaštė, xiii: apie eiliuotas tiesas

2011-10-17T17:07:00.003+03:00

levelando Lietuvių apšvietos draugija, pradėdama leist ankstesniam įraše minėtąjį mėnraštį Artojas, turėjo ambicijų. Štai pirmojo numerio, išėjusio 1920-ų rugsėjį, įžanginiam tekste „‘Artoją’ išleidžiant“, be kita ko, rašoma:

Musų literatura savo grože, minties blaivumu, kalbos turtingumu ir kitomis geromis ypatybėmis netoli liekasi nuo didžiųjų tautų literaturos, tečiau, negalima užginti, yra visai menkutė, labai menkutė! Mokslo veikalų beveik nesiranda. Terminologija visai šluba. Žodžiu, kur nepažvelgsi, – ten spraga.
[...]
Matydamas daugybes panašių spragų-spragelių, gimė “Artojas”. Jo tikslas bus arti piktžolėmis užžėlusius Lietuvių dirvonus ir paversti juos į geriausias dirvas. Svarbiausias obalsis bus – Mokslas ir Literatura.
Trumpai sakant, “Artojas” talpins poezijos, literaturos, istorijos, dailės, filosofijos mokslo ir tolygius veikalus. Tarpe sandarbininkų rasime geriausias musų spėkas, – pirmuosius žiedus.

Nors leidinio paantraštė skelbė, kad tai mokslo, literatūros ir satyros mėnesinis laikraštis, pirmasis numeris pradedamas poezija, vienposmiu „Rytojum“:

Niekados negeik rytojaus,
Nes jis visad yr’ ši dien’.
Kiekviena diena užstojus
Taip pradings kaip vakar dien’.

Perskaitęs šyptelėjau; o kai pamačiau, kas autorius: Metafizikas – ir vyptelėjau; pretenzingesnio slapyvardžio lietuvių poezijos istorijoj neteko sutikt. Strykt aukščiau bambos! Patikrinau visus prieinamas slapyvardžių atskleistuves – niekur neradau, kas taip pasirašinėjo (klausimas nr. 1 lieka neatsakytas).
Štai dar keli mūsojo Metafiziko baigiamieji posmai iš apyilgių eilių, pavadintų „Medis“:

Žmogus taipgi, kurs ant žemės
Medžio vietoj prariogsoja,
Kada spėkų jau netenka –
Kelią tik kitam užstoja.

Iš visų pražusta tarpo
Kaip lyg butų neregėtas,
Ir jo vardas pasilieka
Žmonių lupom neminėtas.

Tiktai tas palieka save
Amžiams ainiams jo minėti,
Kas takus, kuriais vaikščiojo,
Pasistengė pažymėti.

Nei čia poezijos, nei metafizikos. Ir kodėl tokia, švelniai tariant, keista „literatūra“ pradedamas pirmasis numeris? Įtariu, kad galėjo lemt redaktoriaus skonis – dr. Jono Vitkaus (1891–1984), tuolaik bebaigiančio Loyolos universiteto Medicinos mokyklą (vėliau Clevelande vertėsi privačia gydytojo praktika).
Bet kakta ėmė rauktis, o tai reiškia, kad galvoj search paleidau: su kuo būtų galima tokio pobūdžio eiliavimus susiet, iš ko kildint, turint galvoj praėjusio amžiaus antro ir trečio dešimtmečių sankabą, iš ko gi tas Metafizikas galėjo pasimokyt, кому подрожать? – There were no names found. Do you want to quit seaching? – No. O apskritai kas iš lietuvių eiliuotojų tokių pomėgių – gyvenimo tiesas įpoetint – turėjo? – Tik aforizmus, maksimas ar sentencijas kurpt mėgusiųjų asmenvardžius paieška parodė: Romas Striupas ir pan.

Iliustracija iš: Artojas, 1921, nr. 5, p. 1

Gana to pseudodetektyvo (ir klausimas nr. 2 kol kas lieka neatsakytas), nors ir smagu. Viskas paprasta. Artojo tų pačių metų nr. 3, p. 4 kairės skilties viršuj užrašyta: „Tiesos žodeliai poezijoje / (iš William A. Alderson) / Surašė Metafizikas“; o eiliavimų pobūdis jau pažįstamas:

Jieškoki gero pas kiekvieną,
Kalbėk geriausia apie juos,
Tada visi paaugštins tave
Ir vardą priderantį duos.
— — — — — — — — — —
Gyvenam skyrium, bet ne vieni;
Su lygiais sau, nepatėmėti;
Geriausios mintįs, kokias turim,
Mumyse liek’, nėr kur jų dėti.

Kas tas Metafiziko įkvėpėjas William A. Alderson? Kongreso bibliotekoj štai ką radau: Alderson, William Atkinson, Toasts and sentiments gay and grave (1904). Spėtina, kad būtent iš čia versta (beje, knyga suskaitmeninta, jei kam kiltų noras paskaitinėt). O apie autorių va tiek teradau puslapy genealogybiography.com:

Alderson, William Atkinson, lawyer; born at St. Charles, Mo., Oct. 1, 1856; son of Benjamin Amos and Mary L. (Baker) A. Educated at public and private schools, St.. Charles, Mo.; West Nottingham Academy, Maryland; graduate of Lafayette College, Easton, Pa., 1878; studied law in office of T. F. McDearmon, St. Charles. Married Maude V. Webster, Jan. 1, 1907. Moved to California in 1900. Member, Masons, K. of P., Loyal Order of Moose. Residence, 1227 Leighton Ave.; office, 207 S. Broadway, Los Angeles, Cal.

Jei Kongreso biblioteka nesužvejojo mirties datos, tai, matyt, tas advokatas, vos perfrazuojant Metafiziką, „Iš visų pražuvo tarpo / Kaip lyg būtų neregėtas, / Ir jo vardas pasiliko / Žmonių lūpom neminėtas.“ – Na ir kaip kitaip galima pavadint šitą tinklaraščio įrašą, jei ne užparašte?

(222) Tarp kitko: apie asmenvardžių rašymą ir tarimą

2011-10-14T16:16:00.011+03:00

Clevelande, OH, 1920–1925 metais Lietuvių apšvietos draugija leido mokslo, literatūros ir satyros mėnesinį laikraštį Artojas. Jame 1925, nr. 5/6, p. 9 buvo išspausdinta dešinėj esanti nuotrauka su tokiu parašu:

KAROLIS POŽELA, Lietuvis čampionas ristikas, pasižymėjęs imtynėse Europoj, Azijoj ir Amerikoj, turės imtynes Clevelande, Rugpj.-August. 11, Lietuvių svetainėje.

Amerikoj Karolis Požela tapo imtynininku profesionalu, [čia jau mano pamąstymai prasideda] bet, priešingai negu JAV gimęs boksininkas Juozas Žukauskas, tapęs Sharkey, norėjo, kad prieš kovą pranešėjas visai salei paskelbtų kuo lietuviškiau skambančią jo pavardę: POJELLO; na, vardas Karolis = Karl, viskas gerai, lietuviai Washingtoną vadino Jurgiu ir nesuko sau galvos. (Ar būtų keitęs asmenvardžio grafinį vaizdą, jei būtų buvęs ne imtynininkas profesionalas, o, tarkim, angliakasys, kas ten žino; juokaujant galima tart, kad šitaip, tapdamas Pojello afišose, išliko ≈ Požela salėse.)

P.S. Apie Karolio Poželos ir Ernesto Johno Harrisono (apie Lietuvą net tris knygas išleidusio) santykius čia šiek tiek rašoma; pagooglinus: Karl Pojello, beveik 1000 rezultatų; wikipedijoj (nei en., nei lt.) Karolio Poželos = Karl Pojello kol kas nėr (o Žukauskas = Sharkey net 11 kalbų pristatytas).
P.P.S. Beje, kaip tikriausiai ir jūs, pamatęs parašytą asmenvardį Karolis Požela, pirmiausia, aišku, pagalvojau apie revoliucionierių K.P., vieną iš keturių komunarų, kuris gimęs Bardiškiuose; imtynininkas K.P. gimęs Steigviliuose; vienas kaimas nuo kito nutolęs tik per 2 km; visai įmanomas variantas, kad jie gal net giminės.

(221) Dėl juoko: ką pirkčiau šiandien, jei pinigų turėčiau

2011-10-13T16:32:00.007+03:00

Va šitą 1974-ais Frankfurte prie Maino išleistą Nikolajaus Arsenjevo atsiminimų knygą – Дары и встречи жизненного пути, nes ten tikrai turėtų būt ir apie žmoną Mariją Šilkarskytę-Arsenjevą, gimusią 1886 Júodžionių dvare, mirusią 1921-06-27, Juodžionių kapuose palaidotą. Vladimiro Šilkarskio seserį; baigusią Mintaujos gimnaziją, 1904–1910 studijavusią Sorbonoj; nuo 1916 Maskvos universiteto Romanų literatūros katedros privatdocentę, nuo 1918 – profesorę; 1919 ištekėjusią už filosofo Arsenjevo (rašiusio rusiškai, vokiškai, angliškai ir prancūziškai), 1920 su vyru išvykusią iš Rusijos Karaliaučiun.
Bet neturiu, tad viskas išsisprendžia savaime. Ir nereikia nervintis, kad „сейчас этого издания книги в продаже нет“.

(220) Užparaštė, xxii: vėl apie žodynus

2011-10-13T12:11:00.005+03:00

kaitinėju Jono Palionio parengtą XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinį žodyną (2004). Apie 10 tūkstančių žodžių – darybos ir reikšmės archaizmų bei istorizmų. Indyvnų (wunderlich, efficax) yra, kad ir ilgalūkis, t.y. ilgas laukimas.
Pratarmėj prof. Palionis teisinasi, kodėl tik atrankinis (sudorojo medžiagą, kurią buvo sukaupęs), kad ne visas atrinkųjų žodžių reikšmes galėjęs užfiksuot, kad šis jo darbas tikrai neatstoja istorinio lietuvių kalbos žodyno – ir išreiškia viltį: gal tokį, baigęs LKŽ, ims rengt Lietuvių kalbos institutas; tame žodyne, jo galva, „turėtų būti sudėti visi senuosiuose mūsų raštuose užfiksuoti žodžiai, visos jų formos ir reikšmės“.
Žvilgtelėjau į LKI Leksikografijos centro puslapį – ne, nė žodžio apie bent ketinamą rengt istorinį LKŽ. Ir mintis stryktelėjo prie Greimo tokiu retoriniu klausimu: kokia tikimybė, kad dar pamatysiu, tarkim, Senosios lietuvių kalbos žodyną – panašų į tą, kurį yra parengęs Greimas: Dictionnaire de l’ancien français (1968; viena iš žodyno recenzijų)? Ilgalūkis gresia, gal ir nesulūkis (čia jau mano naujažodis).

Užparaštė, xv: apie žodyną

(219) Rastinukai, xxii

2011-10-12T17:22:00.003+03:00

Antano Smetonos raidinis portretas

1937-ais prieš Antanines savaitraščio Sekmadienis redakcija iš Rygos gavo Jūdos Jūlijaus Frīdmanio sukurtą – iš lietuviško teksto apie A.S. gyvenimą raidžių – Lietuvos Prezidento portretą.
Paskelbė 1937-06-13 pirmame puslapy su nuoroda: ŽIŪRĖK IŠ TOLO!

Nebuvau matęs tokio A.S. portreto; apie dailininką (Jūda Jūlijs Frīdmanis, daiļdarbu burtlicis, *1888 Rygoj, – Latvijas PSR mazā enciklopēdija, t. 1, 1967, p. 547) irgi nieko nežinojau.

(218) Visiškai tarp kitko: apie beprasmį norą fiksuoti

2011-10-11T16:43:00.007+03:00

Na, pagriaudė – nutilo, kruša bemat ištirpo, tas debesis plaukė nuplaukė, kitas atplauks, ir viskas, ir nieko čia juk tokio.
Bet va išgirdęs griaustinį puoli prie lango: o! kaip aptemo; čiumpi fotoaparatą ir mėgini iš tarpdurio užfiksuot dar matomus ledukus – lyg tai būtų svarbu ne tik šią popietę, bet ir bent jau ryt. Juokinga, kai/jei pagalvoji.
Rimtai šnekant, išties juokingas dalykas tas gyvenimas (ir nereikia jokių patikslinimų, kaip antai: sub specie æternitatis).

(104.3) Vilniaus vaizdai, VI (tęsinio tęsinys)

2011-10-11T14:21:00.002+03:00

— Tęsiant 2011-01-25 įrašą.
Šįryt važiuodamas darban prisiminiau kelionę troleibusu Kaune; prieš savaitę buvau:

švieslentės veikia, o Vilniuj kam jos tereikalingos, man regis, tiksliai pasakiau nuotrauka; buvo šmėkštelėjusi mintis vėl rašyt laišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėjui Rimvydui Jančiauskui ir klaust, kaip sekasi tvarkyt šitą reikalą, bet nusprendžiau: nėr naudos iš tokių laiškelių; negi nieks, turintis įgaliojimų pareikalaut atsiskaityti, neatkreips dėmesio į lipdukus su raidėm BPD ir ES vėliava?
įlipama pro priekines duris; buvau įpratęs, spėjau atprasti, tad pataikiau įlipt Kaune tik iš antro karto; dėl Vilniaus varianto – pikčiausia, kad kaitaliojama; čia taip, čia jau kitaip; ir kas garantuotas, kad neteks vėl pratintis lipti pro priekines?
važiuojant suteikiama papildomos informacijos: ne tik kokia kita stotelė, bet ir kas maždaug toj vietoj yra; tarkim, išlipkite x stotelėje, jei norite nueiti į Sporto rūmus (netiksliai cituoju, bet mintis ta).

Išvada: Kauno viešasis transportas tolokai lenkia Vilniaus; ir vos pigesnis (vienkartinio bilieto kaina – 1.80 Lt; Vilniuj – 2 Lt, jei kas nežinotumėt).

P.S. Šiandien, 10-19, po darbo artėdamas prie Tuskulėnų rimties parko stotelės žiūriu – o! – švieslentė veikia, rodo, kada kuris troleibusas atvažiuos. Ilgam? Peržiemos (regis, visos bėdos dėl šalčio buvo kilusios)?

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

2011-10-07T14:13:00.004+03:00

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Davlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.

(216) Visiškai tarp kitko: apie tai, kaip gelbstimasi nuo depresijos

2011-10-07T10:31:00.001+03:00

Dar vienas radinys Kauno bienalės Tekstilė’11 kataloge. Menininkė iš Pietų Korėjos Kyung-ae Wang (cituoju angliškai, nes vertimas į lietuvių pasirodė prastas):

Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cured and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women[’s] psychology is immanent in quilting. (p. 149)

Apie skiautinių siuvimą perskaitęs, kaip čia neprisiminsi istorijos, kuri suburbuliavo po prof. Šliogerio frazės: „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas.“
Ir dar pagalvojau: ar įmanoma Pietų Korėjoj apginti PhD tezę „Lithuanian Men’s Psychology is Immanent in Working vs Drinking“? Savižudiškų polinkių gal ir neminint. (Lietuvoj, manau, šansų nėr, net jei būtum dar ir menininkas.)

(215) Visiškai tarp kitko: apie kvapus (lyg medaus ir lyg žemės)

2011-10-06T15:34:00.004+03:00

Kolegė grįždama po pietų parsinešė puokštelę baltų lobuliarijų (lobularia maritima) iš gėlyno priešais Vileišio rūmų baliustradą. Kuo kvepia? Medum. Lyg medus.
Ir iškart prisiminiau, ką skaičiau važiuodamas darban:

Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. [...] Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas.

Šita citata iš teksto, lydinčio Naujosios Zelandijos menininkų Susan Jowsey ir Marcuso Williamso darbą „The Camellia“ (2010), eksponuojamą Kauno bienalėj Tekstilė’11 (katalogas, p. 93).
Prisimintas kvapas išties gali smigt ligi pasąmonės, tave tarsi teleportuodamas į praeitį. Visi tikriausiai esame tą patyrę.
P.S. Niekada nemaniau, kad gali būti taip įdomu skaityt parodos, ir dar tekstilės, katalogą (ačiū už dovaną, Dovile!).

Prieduras. Posmas iš Valdo Daškevičiaus eilėraščio „kvapas“ šios dienos (10-07) Literatūroj ir mene:

malonėkite dezodorantą
subalansuotą
kūnui kuris nuo gimimo
skleidžia
molžemio kvapą

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, II

2011-09-30T16:47:00.004+03:00

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).

O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu: „Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo ‘mūsų pirmąjį poetą’ Tysliavą ‘laurų vainiku’... ‘Aitvaro’ radio.“ „Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, I

(213) Užparaštė, xx: kur bėga Šešupė / kur bėga Jordanas

2011-09-27T11:34:00.005+03:00

Dusetose tarpukariu sionistinės pakraipos žydų mokyklą dėstomąja hebrajų kalba lankiusi Henia Sneh prisimena, kad jie, lietuvių kalbos mokytojo Petro Kuzmicko skatinami, bendravo su lietuviais mokiniais. Tie juos išmokę ir Maironio/Sasnausko „Kur bėga Šešupė“; dainuodavę lietuviškai, bet pakeisdami tikrinius vardus:

Kur bėga Jordanas, kur Kišonas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Palestina.

Deja, matyt, daugiau perkurto teksto neišliko Henios Sneh atminty, o būtų taip įdomu sužinot, kaip buvo transformuotas Maironio tekstas nuo trečios eilutės:

Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! [Etc.]

Nuorodą į šią atminties skeveldrą radau Mordechajaus Zalkino straipsnyje „‘Ant žodžių tilto’: Žydų susitikimas su lietuvių kultūra tarpukario Lietuvoje“ (išsp. Abipusis pažinimas: Lietuvių ir žydų kultūriniai saitai, sud. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė = Lietuvos istorijos studijos, t. 8, 2010, p. 53–68; beje, labai įdomi knyga, tik gaila, kad asmenvardžių rodyklės nėra). Tiesa, cituotoji Maironio teksto parafrazė jau 2009-ais buvo užfiksuota Verandoj su vaizdu į saulėlydį, bet tik dabar, pakeliui, tą įrašą užtikau.

P.S. Googlinant: Dusetos, pirmiausia, aišku, pasiūloma nuoroda į lt.wikipedijos straipsnį. Bent jau nuorodų sąraše turėtų būt užfiksuota ir Saros Weiss-Slep sudaryta bei redaguota knyga There Was a Shtetl in Lithuania: Dusiat Reflected in Reminiscences (t.y. jos vertimas į anglų kalbą; beje, ir apie Antalieptę ten nemažai yra; jei kas mokat ir manot, kad vertėtų, papildyk wikipedinį įrašą; ir šita nuoroda informatyvi).
P.P.S. O prie krepšinio čempionato priderinta transkripcija – „Kur bėga Maironis“, nežinau, man nelabai nei jėginga, nei juokinga pasirodė.

(212) Visiškai tarp kitko: apie akių ir fotoaparato fiksuojamas spalvas

2011-09-26T08:30:00.004+03:00

Nieko čia naujo, bet kartais tiesiog konstatuoji: fotoaparatas užfiksuoja kitą spalvą, negu matė akys. Va užpraeitą savaitgalį išgėręs rytinę kavą pastačiau puodelį šalia erškėtrožės uogų. Atrodė: uogų spalva tokia artima tai, kuri po viršutine melsva (nusakomuoju būdu nerodau, nes kitaip nieko geresnio nesugalvočiau už „morkinę“). Nufotografavau. Žiūriu, dabar tos uogos atrodo visai kitos spalvos nei ta, kuri atminty užsifiksavo. (Ką jau kalbėt apie mėginimus užfiksuoti vakaro dangaus spalvas.)
Atžagareiviškai nuskambės, bet juodos-baltos nuotraukos, juodas-baltas vaizdas televizoriaus ekrane palikdavo laisvę spalvinei vaizduotei, o va kai tau pasiūlo – ir nekvestionuodamas priimi kaip tikrą, t.y. tą, kurią išties matytų akys, žvelgdamos į realų daiktą, o ne mato stebėdamos jo atvaizdą.
Gal klystu, bet dar liūdniau, kai tenka žodžiais nusakyti spalvą. Ne, ne kai bendrąją tenka įvardint, pvz., raudona, o konkrečiąją, kai nori būt kuo tikslesnis; ko griebies? – gretinimo: panaši kaip vyšnių – vyšninė, kaip raudonųjų burokėlių – burokinė ir pan. Bet juk vyšnios tavo užmerktose akyse gal visai kitokio raudonumo nei to, kuris kad ir šį tinklaraščio įrašo skaito. Paskutinis skaitytas, man regis, absoliučiai tikslus spalvos įvardijimas:

Žydėjo geltonos, labai riebios (iš tik užvežtų durpių pasipylusios) garstyčios.
Tokia geltona, kuri pilna žalios... (Sigitas Geda, 2000, liepos 8; Adolėlio kalendoriai, 2003, p. 544)

Kitame puslapy dar pridurta refleksija: „Geltonoji beprotybės spalva. Ją kartais gelbsti iš dugno atsrūvanti žalia...“

P.S. Taip kiaulidės vadinamos dar nebuvau girdėjęs – kvapą generuojanti institucija (Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka šeštadienį Lietuvos radijo laidoj „Sveikata“; esą jie dabar jau galės ištirt, ar kvapas kenkia žmonėms, ar ne).

(211) Susieji – ir tiek, VI

2011-09-23T10:52:00.006+03:00

Skaitinėjau vakar vakare kun. Juozo Ambraziejaus (1855–1915) 1905 metais pradėtą leist Lietuvos bitininką, 1906-ais pusmetį ėjusį dvigubu pavadinimu – Šviesa (Lietuvos bitininkas), o vėliau – tik kaip Šviesa (1906–1908, nors prie bičių nuolat grįžtama). Spaudą grąžinus, pirmas pradėjo eit Petrapily Lietuvių laikraštis, po jo – Vilniaus žinios; Lietuvos bitininkas – trečias. Regis, vienas Ambraziejus, bent jau pradžioj, visus reikiamus tekstus ir surašydavo.
Pirmam 1906-ų numery, straipsny „Tėvynės meilė“, cituojamas Silvio Pellico (pirmąkart šį asmenvardį lietuviškam tekste sutikau; Ambraziejus mokėjo itališkai? nors galėjo ir prancūziškai skaityt, nes l. daug buvo ton kalbon jo knygų išversta):

Pagarsėjęs italų rašėjas Silvio Pelliko, kurs pats ypatiškai labai daug iškentėjo dėl tėvynės, savo knygoje «Apie žmonių pareigas» [Dei doveri degli uomini, 1834] štai ką rašo apie tėvynės meilę:
«Cinikas, kurs prieš kiekvieną aukštą jausmą stato savo protavimus, paprastai tėvynės meilę stato žemiaus už žmonijos meilę, sakydamas, buk tėvynės meilė esanti priešinga meilei artymo. – «Mano tėvynė – sako jis: – yra visas pasaulis. Tasai kampelis, kuriame aš gimiau ir augau, neturi jokios tiesos reikalauti, kad aš daugiau mylėčiau jį, negu kitas šalis, nes tas kampelis nėra geresnis ir vertesnis už kitas šalis, kur teip-pat yra gerai, arba net dar geriaus. Tėvynės meilė yra tai baisus egoizmas (savymeilė), bendras tūlam žmonių rateliui, kurie, neapkęsdami kitų tautų, norėtų turėti kuo teisinties».
Netikėkite tiems nevertiems protavimams. [Etc.] (p. 14; paryškinta cituojant)

Perskaičius šį pasažą, iškart prieš akis iškilo užrašas, manau, dar tebesantis ant požeminį garažą šalia Žirmūnų „Iki“ (buv. „Minsko“) juosiančios sienelės:

Susisiejo, ir tiek.

P.S. Ambraziejaus 1906-ais išėjęs Trumpas Rymo katalikų katekizmas – vienintelis lietuviškas spaudinys, įrašytas į Index librorum prohibitorum (bet tai jau kita istorija).

(210) Visiškai tarp kitko: apie skaitymus troleibuse

2011-09-21T19:53:00.011+03:00

rįžtant iš darbo 19-tu: kokių ketverių ar puspenktų sūnus sėdi tėčiui ant kelių ir, žiūrėdamas į piešinius, o pirštu liesdamas puslapius, klausos skaitomos knygos – Philippe’o Lechermeier (tekstas) ir Rébeccos Dautremer (piešiniai) Pamirštų ir nežinomų Princesių (būtent: tėvas sūnui princeses). Tėčiui sunkokai sekasi, stringa, iš tarties sprendžiant, jam lietuvių kalba – ne gimtoji (prancūzas? italas? ispanas? romaniška tartis). Paskui šnekas. Ir nė krislo abejonės: abu mylintys ir mylimi. Nieko negali būt gražiau.
O aš, stebėtojas? Ką čia aš! – Romualdo Granausko Trys vienatvės, pradėtos vakar po pristatymo Rašytojų klube. Sau. – Ne, būsimiems anūkams (jei tokių bus) teskaito sūnūs; tėvas privalo [cha!] būt svarbiau nei senelis (gal ir ne blogiausias atvejis – kaip mano, – jei senelis, bet ne geriausias).
(P.S. Mindaugo pastaba, kad ankstesniam įraše nepažinęs inicialo T, neišeina iš galvos; šiam parinkau kito dailininko – Vlado Didžioko [biogramoj pridurtina, kad yra buvęs ir žurnalo Vairas meninis redaktorius]; gal šįkart bus aiškiau? – Visai nebūtina, bet va noris papuošt, ir tiek.)

(209) Užparaštė, xix: apie sudurus

2011-09-21T13:26:00.008+03:00

ai yra sudurtinius žodžius, suprantamai dviem leksemom sakant.

Paironizuot norėdamas, buvau susidūręs šiukšliotyrą (kad skambėtų panašiai kaip šaltiniotyra), bet darybą išmanantys žmonės ėmė priekaištaut, kad -io- šiuo atveju netinka, nes šiukšlė – mot. g., taigi turi būt šiukšlėtyra (kaip dailėtyra). Bet pasvarstęs palikau netaisyklingą sudurą – o man toks gražiau ir prasmingiau atrodo. Dabar ir rimtą kontrargumentą turėsiu: jei šiukšliotyra netinka, tai ko prie pasaulėžiūros, tą pačią bėdą turinčios, nekimbat?

Vakar vakare, kaip kad dažniausiai ir būna, užsiėmiau niekais: rankiojau paišytas raides – inicialus – iš Vairo (epavelde.lt; sugalvojau, kad jais, kiek išsiaiškinau, Petro Rimšos paišytais, „išgražinsiu“ užparaštės įrašus). Ir užkliuvo akis už vieno teksto – Adomo Jakšto poleminio rašinio „Pasaulėžiūra, pasauliožiūra, pasauližiūra“ (1929, nr. 2, p. 178–179).
Žodis pasaulėžiūra atsiradęs norint pasakyt tai, ką vokiečiai turi galvoj vartodami die Weltanschauung. Bet po kurio laiko pastebėta, kad duriamasis balsis ne tas, nes bendrinėj kalboj ne pasaulė, o pasaulis („jei pasaulės nieks iš mūsų kalbos nebūtų vijęs, tai, be abejo, ir pasaulėžiūra būtų prigijus ir užsilikus“); vieni siūlė pasauliožiūrą, kiti – pasauližiūrą. Logiką ir sistemingumą mėgęs Jakštas į šiuos siūlymus žiūri skeptiškai:

Kalbant lietuviškai, apie juodu galima pasakyti: meška su lokiu abudu tokiu, o lotyniškai – ambo pejores. Nes jei jau remtis tokiais neabejojamais dvilypiais žodžiais, k.š. kurmarausa, rugiapiūtė ir k., tai iš pasaulis ir žiūra turėtumėm gauti pasauliažiūrą, o ne pasauliožiūrą nei pasauližiūrą. (p. 178)

Bet ir šito suduro, nors taisyklingo, Jakštas nelaiko vykusiu, nes:

Lietuviškas pasaulis visų pirma neatsako vok. žodžiui die Welt. Pasaulis – tai visa, kas yra po saule, kas pareina nuo saulės, vadinas, tuo žodžiu reiškiama saulės planetų sistema. Tuo tarpu die Welt apima ne tik mūsų saulę su jos planetomis, bet ir visas kitas saules, įeinančias į paukščių kelio sistemą, o taip pat ir kitas žvaigždžių krūvas ir toliausius debesynus. Vadinas, vok. die Welt yra milioną kartų didesnis už mūsų pasaulį. Todėliai žodžiui die Welt kur kas labiau atsako mūsų visata. (p. 178–179)

Jakšto galva, die Weltanschauung = visatažiūra; bet kadangi tai ilgokas žodis, siūlo trumpesnį terminą: visažiūra, kurio „prasmė yra dar platesnė, nes ji apima ne tik visatą, bet ir jos Kūrėją Dievą ir Dievo santykius su pasauliu ir žmogum, trumpai tarus, viską. Tinkamesnio žodžio tai prasmei, mano išmanymu, nėr ir negali būti“ (p. 179).
Nebesiknisau, neieškojau, ar kas reagavo į šį Adomo Jakšto siūlymą, – mano galva, logišką ir taisyklingą.
Dėl vieno dalyko apmaudu: LKŽ XIX tome, kur jam būtų vieta, toks žodis neužfiksuotas.

(208) Provincijos viešmenis: Karvys

2011-09-20T07:31:00.010+03:00

Karvỹs (lenk. Korwie) – kaimas Vilniaus rajone, nors ir miesteliu galima vadint (važiuojant iš Vilniaus Ukmergės kryptim, ties Maišiagala į dešinę reikia pasukt 4 km). Yra Šv. Juozapo bažnyčia (mišios sekmadieniais dviem kalbom), lenkiška pagrindinė mokykla, lietuviškas Buivydiškių pagrindinės mokyklos skyrius. (Daugiau apie Karvį žr. Mirosławo Gajewskio straipsnyje. Autoriaus manymu, „historycy-Litwini na ogół mało się interesowali i interesują dziejami ‘polskich rejonów’. Ziemia Wileńska ma imponującą przeszłość, która, mam nadzieję, w przyszłości zostanie dokładnie zbadana.“ Taip, yra tiesos; užuot domėjusis, dažniausiai nuslystama politikon. Karvio bažnyčios ir dvaro vaizdų yra čia.)

Sekmadienį teko per jį važiuot. Ir, kas be ko, akys užkliuvo už sovietmečiu pagal standartinį projektą statytos parduotuvės (kaip supratau, jau nebeveikiančios). Piešiniai man pasirodė vykę, net su ironija. Ir fasadas pagražintas, o abi šoninės sienos visai spalvotos (dešinė – „Kitoks Karvys“, kairė – „Inne Korwie“).

P.S. Vietovardžio kilmė hidroniminė, pagal šalia esančio ežero vardą, o tas, pasak padavimų, Karviu buvęs pavadintas štai dėl ko: esą vieną sekmadienį pamaldieji žmonės išėję bažnyčion, o netikėliai likę namie; vienuos namuos pasuoly augusi nendrė, kurios niekaip nebuvę galima išveisti; likusi namie nepamaldi dukra sumaniusi per mišias patvarkyt namus, tvarkydama užkliuvusi už tos nendrės, supykusi ir ją su šaknim išrovusi; toj vietoj ištryškusi tokia stipri vandens srovė, kad paskandinusi visą kaimą – išlikusi tik viena karvė, todėl taip ir pavadinę – Karviu.

(207) Visiškai tarp kitko: apie eilėraščio formą

2011-09-12T17:10:00.007+03:00

eatsimenu, kada paskutinįsyk poezijos knygos recenzijoj skaičiau ir apie formą – prasmės, kontekstai etc. Na, nebent tokia poezija, kokia Tomo S. Butkaus Generuotos kalbos mutacijoj (2003) ar Beno Januševičiaus 0+6 (2006), – tada nėr kur dėtis, tenka.

Kolegė paprašė paskolint šių metų Poezijos pavasarį (dėl Pranckietytės). Važiuodamas darban dar pavarčiau. Reginos Katinaitės-Lumpickienės publikacija: visi tekstai – žodis = eilutė. Pvz.:

atitipena
keistų
pavidalų
šešėliai
sapno
linijų
žvirgždu
mazgoji
ilgesio
paraudusias
akis
tai tiktai
sapnas
sakai
nurimk
neišsipildys
niekada
neišsipildė (p. 98–99)

Kokia prasmė taip „pagerbt“ kiekvieną žodį? Ką tai duoda? (Sovietmečiu, kai buvo honoraras mokamas už eilučių skaičių, – galėjai suprast: žmogus nori daugiau gaut; o dabar juk nieko nemokama, bent jau už publikacijas PP.) Kas būtų prarasta, jei tekstas įgautų kad ir tokią formą:

atitipena keistų pavidalų šešėliai
sapno linijų žvirgždu
mazgoji ilgesio paraudusias akis
tai tiktai sapnas
sakai nurimk
neišsipildys niekada
neišsipildė

Manau, nieko neprarasta. Ergo, rašančioji apie formą negalvoja: apie viską pavieniais žodžiais, ir tiek?
(Pavienius žodžius yra pateisinęs nebent Jonas Mekas, bet – toli gražu ne visais atvejais.)

(206) Visiškai tarp kitko: klausimas ir atsidusimas žiūrint į Maironio portretus

2011-09-02T14:10:00.011+03:00

dail. Jonas Janulis, 1924

dail. Elena Janulaitienė, 1931

2008-ais Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido CD Iš Maironio rinkinio (žinojau esant, bet tik šiandien pasitaikė proga peržiūrėt). Be kita ko, sudėti ir visi Maironio portretai, saugomi MLLM. Perbėgau dar Bernardo Brazdžionio (minimojo muziejaus vedėjo 1940–1944 metais) rašinį „Maironio portretai“, spausdintą Aiduose (1956, nr. 5).

Apie portretą, matomą kairėj, rašoma:

Salioną puošė didelis dail. Janulio aliejiniais dažais pieštas portretas. Jis kabojo dešinėje durų pusėje, tik įėjus iš darbo kambario. Dailininkas Maironį piešė tame pat kambaryje, ir čia pat kairėje durų pusėje galėjai viską matyti ir patikrinti. Ten tebestovėjo ir raudono pliušo sofa, į kurios pakilusį galą dešine ranka atsirėmęs sėdėjo dainius. Viršum pečių, ties galva, paveikslo kairėje — vaza su gėlėmis, o dešinėje — laikrodžio siluetas. Portrete Maironis matyti iki kelių. [...] Ties krūtine sutana per keletą sagų „nesueina“; ji nesusegta ne dėl to, kad būtų per ankšta; nesusegti tuo būdu sutanos buvo visuotinė sena lietuvių kunigijos mada; o dailininkui tai irgi įvairumas: sudaro porą vingiuotų, įdomesnių linijų. Maironio veidas rūstokas. Akių žvilgsnis ir veido išraiška rodo, lyg dainiui, berašant, ką tik nutrūko mintis, ir jis, visas jėgas sukaupęs, stengiasi surasti jos tęsinį ir atitikti formą. Tai įkvėpimo momentas. Jis didelis, gilus ir šventas.

Klausimas: kaip, kada ir kodėl rados ta visuotinė lietuvių kunigijos mada nesusegt kelių sutanos sagų? Kas čia per „slaptas“ ženklas? Atsakymo kol kas nežinau.

O taip Brazdžionis aprašo portretą, matomą dešinėj:

Maironio darbo kambaryje kabojo dar vienos moters dailininkės (rodos, Janulaitienės) pieštas portretas, tik galva; šis paveikslas Maironiui, deja, nepatiko, nes iš jo žiūrėjo senas, kaip jo elegijoje sakoma, savo amžių atgyvenęs žmogus, be minties, be kūrybinės ugnies, apdribusiais veidais. Dailininkė realistė tematė tik paviršių, nepagavo dvasios. Kan. [Pranas] Penkauskas pasakojo, kad Maironis dažnai klausdavo rodydamas į paveikslą: „Sakykite, ar aš iš tikrųjų toks jau senas?“

Ech, ta tuštybė, tas noras išgirst: ne ne, ką jūs, poete/prelate, tikrai ne toks jau senas! (1931-ais, kada šis portretas tapytas, Maironiui buvo 69-eri.)
Ir kas (nuo kokių 40 pradedant) nesam sau tokios silpnybės leidę? Deja.

P.S. (2011-09-06) Kai nuorodą į šį įrašą paskelbiau Facebookės sienoj, žmonės mėgino spėliot, kodėl tos kelios sutanos sagos būdavo nesusegamos. Vienintelis gan įtikimas variantas – Gitanos D. mestelėtas: kad būtų kur ranką užkišt (pvz., jei nenori, kad kas pultų bučiuot tavo dešinę, – pagalvojau). Bet gal ir visiškai dėl kitos priežasties ta mada buvo atsiradus.
P.P.S. (2011-09-09) Nenusiraminau. Prisiminiau pažįstantis vieną kunigą – poetą Skaidrių Kandratavičių, tai jo paklausiau. Atsakymas į klausimą, kodėl kunigai neužsisegdavę tų kelių sutanos sagų, pasirodo, paprastas: kad galėtų „pasiekt vidinę kišenę su nosine, šukom, pinigine, laikrodėliu, miledi medalionu ar tik šiaip laikytis už ančio:-D“ — Dar kartą įsižiūrėjau į Janulio tapytą Maironio portretą; ar ne laikrodžio auksinė grandinėlė toj spragoj matyti?

(205) Rastinukai, xxi

2011-09-01T12:05:00.002+03:00

Praha, 1968, rugpjūčio pabaiga (foto iš čia)

Prahos pavasario atomazga Palangos moterų pliaže

Skaitau a.a. prof. Vandos Zaborskaitės kol kas neišleistą Autobiografijos bandymą (turėtų išeit kitąmet). Labai reikšmingas tekstas XX amžiaus kultūros istorijos studijoms. Iš galvos vis neišeina vienas užfiksuotas epizodas:

Atsimenu vieną išskirtinį rugpjūtį, 1968 metais, baigiantis Prahos pavasario pakilimui. Ėjo paskutinės jo dramatiškos dienos, artėjo atomazga. [Naktį iš rugpjūčio 20 į 21 buvo įvesta sovietų kariuomenė.] Moterų pliažas šiltomis dienomis, kai visos sugulusios šiapus kopų, kuo arčiau vandens. Visa Lietuva buvo prigludusi prie radijo aparatų, pliaže irgi būreliai spietėsi prie tų, kurios juos buvo atsinešusios ir įjungusios. Tik reta paprašydavo elgtis atsargiau ir nesibūriuoti, bet nelabai tų įspėjimų buvo paisoma – milicijos moterų pliaže nebuvo, o į galimas ir tikriausiai buvusias slaptas klausytojas nesinorėjo kreipti dėmesio.

Nuoga KGB bendradarbė Palangos moterų pliaže – vaizdas ir situacija, iš kurių galėtų rastis įspūdinga novelė (išverstina į čekų kalbą).

(204) Visiškai tarp kitko: kur tik nenuveda ausys...

2011-08-31T11:19:00.030+03:00

Prae scriptum: skaitant ir žiūrinėjant galima klausytis šios BG dainos.

foto iš čia

Vakar klausydamasis „Svobodos“ išgirdau, kad Maskvoj vėl stovi Ivano Šadro „Mergina su irklu“, puošusi Gorkio kultūros ir poilsio parko fontaną 1936–1941 (vokiečiai subombardavo; žr. kairėj).
Paminėjus šitą faktą, kalba nukrypo prie kitų merginų su irklais, kurių daugybė stovėjusi Sovietų Sąjungos parkuose. Pasirodo, šitų prototipas – kito skulptoriaus darbas: Šadro nuoga, irklas dešinėj, o išplitusioji – su maudymosi kostiumėliu (visada), o irklas dažniausiai kairėj (kairiarankė?; vienas iš variantų – dešinėj; daugiau – čia ir čia).
Pagalvojau: o Lietuvoj kur nors bent viena stovėjo? Greičiausiai – ne, nes jos plito prieš karą.
Intriga užsimezgė išgirdus to skulptoriaus pavardę – kaip VU rektoriaus –Juodko, Romuald.
Iš ryto puoliau ieškot to Juodkos biografijos. Išsamiausia rasta:

Иодко, Ромуальд Ромуальдович (03.12.1894–13.11.1974) скульптор, педагог. Засл. деятель искусств РСФСР (1968). Окончил моск. ВХУТЕМАС (1924), ученик Б. Королева. Жил в Москве. Участник выставок с 1926. Член худ. об-в РОСТ (1925–27), АХРР (1928–33). Преподавал в худ. вузах Москвы, с 1941 профессор. Монументально-декоративная скульптура ("Прыжок в воду", 1930; "Детский хоровод", 1930; "Девушка с веслом", 1936; "Колхозник", 1950), станковая скульптура ("Мужской портрет", 1925; "Красногвардеец", 1927) и др. работы.

Kitoj vietoj radau pavardę užrašytą taip: Йодько. Nei paneigia, nei patvirtina spėjimą apie Juodką. Reikia rast gimimo vietą – va tada gal kas ir paaiškės. Visai atsitiktinai užtikau dokumentuose apie 1938-ais sušaudytą (apkaltintą šnipinėjus Lenkijai; gal dėl to, kad domėjos esperanto kalba?) jo brolį Adomą Juodką. Adomas gimęs Slucke, susijusiame su Radvilais, metais anksčiau už Romualdą. Dar vienas brolis – Vitoldas – gyvenęs Lenkijoj.
Va tiek ir tepavyko išsiaiškint apie Romualdą Juodką, 1936-ais nulipdžiusį „Merginą su irklu“ – būtent jo skulptūra buvo prototipas įvairiausių invariantų, apie vieną iš kurių dainuoja BG.

(203) Užparaštė, xviii: apie Maironio poeziją Naujojoj Gvinėjoj

2011-08-24T11:07:00.014+03:00

dail. Aleksandras Vitulskis (1927–1969)
(iš: Literatūra ir menas, 1962-11-03

Šįryt galvoj spragtelėjo: taigi neužteks skaitalo nuvažiuot iki darbo – vienas perbėgtinas straipsnis Kultūros baruos likęs. Ir prigriebiau dar Jurgio Janavičiaus laiškus iš Australijos Tada ir mes. Lengviausia buvo ištraukt – nugarėlė išsikišus styrojo. Patiko jo laiškus skaityt Šiaurės Atėnuos, ir dar kartą – kai „Tyto alba“ knygą išleido, ir šiandien. Dauguma rašyti, „kai užeina reflektyvi praeitin nukreipta nuotaika“.

Dailininku, poetu ar prozininku pas mus vadinamas J.J. iš profesijos hidrografas. Kartą juos, baltuosius hidrografus iš Australijos, nusiuntė Naujojon Gvinėjon džiunglėse palei Purari upę įrengt keletą stočių.

Vietinius darbininkus išmokiau lietuviškų dainelių. Iš visų išbandytųjų jiems labiausiai patiko „Atskrend sakalėlis“ ir „Trakų pilis“. Populiariausios eilutės buvo „vilnis gena vilnį ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn“. Girdėdavau, kaip jie tarpusavyje jas kartodavo. (p. 29)

Patiko, aišku, ne dėl prasmės, o dėl skambesio. O kokia buvo vietinių gimtoji kalba, kaip skambanti? Ką nors išsiaiškint beviltiška:

Papua New Guinea is one of the most culturally diverse countries on Earth, with over 850 indigenous languages and at least as many traditional societies.

Tada ir mes išėjo prie 10 metų. Ar susidarytų kita J.J. laiškų iš Australijos knyga? Vargiai; ŠA vis rečiau randu jo pavardę.

(202) Der Zeitgeist: 1940-08-28

2011-08-23T13:10:00.003+03:00

Šiandien iš ankstaus ryto, darbe padėdamas iškelt vėliavą su perrištu juodu kaspinu, prisiminiau vieną Tiesoj skaitytą tekstą. ELTA išsivertė ir įsidėjo TASSo parengtą medžiagą „Vokiečių spauda apie Vokietijos ir TSRS nepuolimo paktą“ (1940-08-28, nr. 65, p. 2). Be jokių komentarų (ergo, pritariant) perpasakojama, ką savo vedamuosiuose ką tik, 08-23, rašė nacių spauda apie prieš metus sudarytą paktą, kurį vadinam Molotovo–Ribentroppo:

Vokietija ir Tarybų Sąjunga nenorėjo, kad jų tautos kovotų už svetimus interesus. [...] Paktas sudaro istorinį įvykį ir žymi politinį posūkį Vokietijos ir TSRS santykiuose. [...] Šios sutarties veikimas atitinka istorines, politines ir ekonomines prielaidas, kuriomis remiasi Vokietijos ir TSRS susitarimas. [...] Pašalinus nenatūralų santykių įtempimą, buvo sudaryti normalūs, aiškūs ir taikingi santykiai tarp abiejų valstybių. [...] Visai galimas dalykas, rašo laikraštis pabaigoje, kad Vokietijos ir TSRS susidūrimai yra pašalinti visiems laikams. [...] šio pakto vykdymas atitinka visus lygiai Vokietijos, lygiai Tarybų Sąjungos lūkesčius. [...] abiejų valstybių interesų pagrindą sudaro taikingas naujos santvarkos kūrimas Europos rytuose. Tariant kitais žodžiais, abiejų valstybių karinio susidūrimo galimumas yra neįmanomas ir ateityje. Nei Vokietija, nei Tarybų Sąjunga neturi pagrindo skųstis dėl šio pakto padarinių.

Ką žmogus, skaitydamas tokį tekstą, tuolaik galėjo pagalvot? — Gal kas ir gero bus iš to, kad mes jau okupuoti (08-25 atsirado nauja konstitucija, Liudo Giros apdainuota: „Respublika! Ligšiol tave visi tik alino, / Nuo šiol žydėt globoj pradėsi Stalino!“), gal karas mus aplenks? Neduokdie, kaip su Lenkija atsitiko...

Kokiais pinigais – nenurodyta; bijota suklyst?

Dar iš to paties Tiesos puslapio:

Iki šiol dar neturime Internacionalo gero vertimo. Tas Internacionalo tekstas, kuris dabar vartojamas, yra nevykęs. „Tiesa“ jau prieš ilgesnį laiką paskelbė konkursą naujam Internacionalo vertimui daryti, bet, deja, ligi šiol į tą konkursą nebuvo tinkamai atsiliepta. Tai nedaro garbės mūsų poetams ir poezijos vertėjams.
Tuo tarpu dabartinis tekstas [regis, Binkis buvo išvertęs ir ar ne Literatūros naujienose buvo paskelbta, bet gal čia kitas variantas turimas galvoj] vis daugiau plinta, ir naują vertimą reikia kuo greičiau išleisti. Jis turi būti geras ir taisyklingas vertimas, kupinas originalo stiprumo ir grožio, vertas mūsų išvaduotosios liaudies, kuri jį dainuoja su tokiu entuziazmu ir dvasios pakilimu.
Tad dalyvaukime kuo gausiau Internacionalo vertimo konkurse. Naujo, gražaus proletarijato himno vertimo sudarymas yra mūsų garbės pareiga.

NB! O skelbime nebeminimas vertimas – tikimasi, kad bus sukurtas naujas lietuviškas Internacionalo tekstas, „visiškai atitinkantis originalą“ (oksimoronas išeina).

„Išvaduotoji liaudis“ su entuziazmu ir dvasios pakilimu esą gieda kad ir nevykusį Internacionalą, o ne „liaudis“ štai kuo užsiima:

Paskutinėmis dienomis buvusios „aukštosios“ visuomenės atstovai pradėjo būriais apgulti avalynės krautuves ir „Inkaro“ parduotuves. Darbo žmonės, eidami Stalino prospektu ir keliomis kitomis gatvėmis, negali sulaikyti savo pasipiktinimo dėl tų buržuazinių ponų ir ponių, kurios nuo pat ryto renkasi prie batų krautuvių ir akiplėšiškai demonstruoja savo spekuliantiškus užsimojimus. [...] Tų buržuazinių spekuliantų ir panikierių suvedžiojami dažnai įlenda į eiles, stovinčias prie batų krautuvių, ir tarnautojai, o rečiau ir vienas kitas darbininkas.
Tos eilės ir tie būriai prie avalynės parduotuvių yra tikra gėda, kurią reikia visomis priemonėmis sulikviduoti. Tarybų Lietuvoje visi fabrikai ir visos dirbtuvės gamina nepalyginamai daugiau, negu kapitalistiniais laikais, ir ateityje gamins dar daugiau. Mūsų pramonė dirba pilnu tempu, ji auga ir plečiasi, ir darbo liaudis gaus daugiau prekių, negu bent kada, nes dabar visos gerybės gaminamos tik jai.

P.S. ELTA vertėjai, TASSo pranešime perskaitę Нью-Йорк, dar rašydavo: New Yorkas.

(201) Trys tarpai

2011-08-22T14:08:00.001+03:00

Šitie ne „prakeikti“; Sigito Parulskio Trijų sekundžių dangaus įžanginiam gabale išsakytoms pastaboms apie tarpą pritariu: maždaug taip ir yr.

(200) Laikmenis, II

2011-08-19T10:34:00.002+03:00

Vileišio rūmų parapetai.

Laikmenis, I

(199) Užparaštė, xvii: Romą Railą prisiminus

2011-08-17T14:52:00.011+03:00

37-as viešas sekmadienio eilėraštis
(atvaizdas iš čia)

Ukmergės kultūros draugijos leidžiamų Eskizų nr. 20 (2010) yra Romo Railos (net Vilniaus patiltėse išrašomo eilėraščio apie gyvenamuosius Siesikus autoriaus [žr. dešinėj], Vlado Šlaito premijos laureato) tekstas „Trys šventės: Trys Alfui Pakėnui adresuotų prisiminimų (kronikos) fragmentai“ iš 1992, 1993 ir 1994 metų.
1993, spalio 2–3, šeštadienis–sekmadienis, apie Algirdą Verbą, poeziją ir gyvenimą (žmogiška, per daug žmogiška):

Visiems buvo smagu klausytis, kaip Verba skaito savo eilėraštį „Tu su rusu susimetei, šaunu...“ [...] Į Paąžuolius grįžom apie dešimtą. Važiavom baisiai susikimšę. [...] Suėjom gryčion, pasistatėm patogiai stalą, ir prasidėjo išgėrimas. Verba iš savo rinktinės „Pilkoji žvaigždė“ paskaitė keletą eilėraštukų ir ėmė kalbėtis su Nidos motina. Ši pasakė jam, kad nieko nesuprantanti apie literatūrą. Verba išklausinėjo jos apie jos gyvenimą, o tada tarė: „O dabar paklausykit, ponia!“ Ir vėl paskaitė eilėraštį „Tu su rusu susimetei...“ Visiems buvo juokinga jo klausyt. Aš vis prašiau jo, kad paskaitytų eilėraštį „Iš tolo žvėris uodžia savo irštvą...“ Jis vis neskaitė ir neskaitė, kol galop aš padeklamavau du trečdalius to jo eilėraštuko. Tai jam kažkodėl padarė didelį įspūdį. Slinko nakties valandos, buvo vis geriama. Iš Verbos burnos sklido vis daugiau keiksmų. [...] Alkoholio ant stalo vis mažėjo, o Verba vis norėjo gerti. Pažadėjai pastatyti jam butelį, jei išvardys penkis prasčiausius Lietuvos poetus. Jis vardijo, vardijo ir niekaip negalėjo išvardyti. [...] Paskui užkūriau pečių. Kai jis gerokai įsidegė, – o tai buvo ketvirtą valandą, – nuėjome gulti [...]. Septintą pakilom. [...] Susėdom už stalo, atkimšai dar vieną butelį. Vėl prasidėjo plepėjimas apie literatūrą ir kitką. Verba vėl išsitraukė savo popierius, vėl ėmė skaityt apie aną rusą ir aiškint, kodėl tą opusą parašė. Kalbėjo, jog viena boba paskaitysianti laikraštyje tą eilėraštį ir suprasianti, kad čia jai taikoma. (p. 185)

R.R. Grafo manija išėjo 1996-ais. Prieš keletą metų iš Ričardo Šileikos buvau gavęs paskaityt naujų jo eilėraščių – tiek, kad išeitų antras poezijos rinkinys. Kadangi pluoštas neturėjo pavadinimo, buvom parinkę: Žygdarbis (ir A.A.J. akceptavo). Ketino leist ta pati Ukmergės kultūros draugija, kuri ir Eskizus leidžia. Parašėm su Ričardu Š. rekomendacijas Kultūros ministerijai: prašytume paremti šios knygos leidimą. Deja, nieko iš to neišėjo. Kai per, regis, tų pačių metų Poetinį Druskininkų rudenį sutikęs pasukau kalbą knygos pusėn, R.R. tarstelėjo: dabar man svarbiau senstantys tėvai.
Tas Žygdarbio rankraštis tikriausiai guli kur nors Ukmergėj, o gal autoriui grąžintas, – tada: Siesikuos. Yra ten puikios poezijos, mano supratimu, ir l. gaila, kad knyga vis neišeina. Kad ir neištrinamai atmintin įsirašantis „Durnius su durelėm“ (spausdintas prieš gerus penketą metų Nemune):

Paties R.R. rankraštis
(tikiuos, tvora priešais „Širdelės“ kavinę Druskininkuos
dar nenugriauta)
Dar kūdikystėje
pamilau dureles
tarsi mąstytojas
Mebijaus juostą,
tarsi poetas
žvaigždę aušrinę,
tarsi krikščionis
kryžių.

Vaiku būdamas
tąsiau ant pečių po kambarį
nedidukes spintutės dureles.
Sulaukęs paauglio metų,
laksčiau gatvėmis
su visaip prirašinėtomis,
tuščiaširdėmis
tupyklos durelėmis.

Kai išaugau stipriu jaunikaičiu,
ant nugaros užsiverčiau
plačias daržinės duris,
o tapęs tikru vyru
ir labai surimtėjęs
oriai nešiojau vieškeliais
ąžuolines poliruotas
namų duris
su gražia paauksuota rankena.

Nepaisiau žmonių žvengimo,
nepaisiau badymo pirštais,
darbavaus kiek tik galėjau
savoje srityje,
siekiau tobulybės.

Sykį keliolika kilometrų
per dirvonus tempiau
sunkius garažo vartus.
O kitą sykį,
nukėlęs nuo vyrių,
per visą miestą nešiau
didingas bažnyčios duris.
Atvažiavo fotografai,
nufotkino mane,
išspausdino nuotraukas laikraščiuose.
Atskubėjo televizija,
nufilmavo mane,
parodė žydruose ekranuose.
Atkeliavo radijas,
pakalbino mane,
paleido balsą
elektromagnetinėmis bangomis
per visą šalį.

Atriedėjo dar kažin kas
ir prižadėjo už triūsą
duoti šiek tiek
pinigų.

Nuščiuvo kaimynų juokas,
netgi vaikėzai
nebelaidė į mane akmenukų,
visi mandagiai sveikinosi. –

Tikriausiai
esu jau šis tas daugiau,
nei paprastas durnius.

Tikriausiai
esu jau įgijęs teisę
sustoti pasaulio tyruose,
atremti duris į žemę,
atsidaryti jas sau
ir išeiti.

Sakoma, durnius durniui nelygus, bet viso labo mus skiria tik durelių dydis ir svoris. Tad visi durniai su durelėm – vienykitės! Mes bent jau turime teisę išeiti pro duris, kada panorėję. Išeiti ir negrįžti.
Išeiti ir sugrįžti. Protingieji tegul lieka už durų. Arba beldžiasi į durnių dangaus karalystę. Belsk ir bus atidaryta. Belsk.

Dar du buvo Šiaurės Atėnuos paviešinti.

(198) Sovietmetis: apie neigiamus grožinės literatūros veikėjus

2011-08-16T12:12:00.001+03:00

Nežinau kaip jums, bet neigiami veikėjai man visad būdavo įdomesni už teigiamus. Ne todėl, kad galėtum įpult empatijon ir pasijust ragaująs draudžiamo vaisiaus (nors ir ši priežastis neatmestina), o tiesiog atrodydavo gyvesni, „prieštaringesni“ (šitą savo bruožą tai jau visi norėdavom rasti).
Pirmadienį įdienojus taip karšta būnant sode pasidarė, kad pasakiau: avietės išgenimos palauks, – pavėsin! Išsinešdamas laukan kėdę, prigriebiau ir knygą iš buv. šeimininkų sukauptos „bibliotekėlės“ (gal seneliai rūpinos, kad pasisvečiuot atvežti anūkai turėtų ką skaityti?).

Aldonos Liobytės 1973-ais išėjusi Tėveli, būk mažas (iliustravo Kastytis Juodikaitis; regis, buvau skaitęs, nes vartant šis tas iš atminties ėmė lįst).
O dabar apie tuos neigiamus personažus, kurie dar ryškesnėm spalvom sušvito.
Tituliniam pasakojime nuošalaus kaimo, kur poilsiauja pagr. herojus Jonukas su tėvais, ramybę sudrumsčia „laukiniai žmonės“:

Atkaukė jie motociklais kaip padūkę, dūmų burbulus leisdami. Visi buvo kelnėti, gauruoti, ir nesuprasi, ar jie bernai, ar merginos. Vienas kalbėjo laibu balsu – jį visi vadino Gerardu, kitas kalbėjo storu balsu, ir lyg ūsų žymės kalėsi jam panosėj – jį visi vadino Gražka. (p. 30)

Įsikuria ežero saloj. „Vakarais prie laužo jie paleidžia tranzistorių iš visos gerklės, o patys vaiposi, kraiposi (‘kaip nuomario tampomi“, – sako mamytė)“ (p. 31); ir naktimis irgi nerimsta, visokias eibes krečia – vogia ankstyvąsias bulves etc. O kai pavagia ir išsiplukdo salon Jonuko katiną Runcę grasindami jį išsikept ir suvalgyt, tėvelis sutvarko reikalą – palieka juos saloj be valties: grąžina tik išgavęs pažadą, kad išsinešdins, prieš tai šiukšles surinkę ir užkasę.
(Tėvelis po to tuoj gavo telegramą ir „galvotrūkčiais išskrido filmuotis į Afganistaną“, p. 38.)

Pasakojime „Raganos širdis“ veikia veltėdis Kepėstas, kuris

pasirinko labiausiai jam patinkamą gyvenimo būdą: valgė, kas tėvo išvirta, apsitaisydavo iš tėvo kišenės, vakarais žvygindavo su bendraminčiais plokšteles ir įrašų juostas arba traukdavo slampinėti į miesto [iš konteksto aišku, kad Vilniaus] sutemas, nevengdamas „rašalo“ butelio ir peštynių [...]. (p. 43)

Ir apvogt senutę, kurią visi pravardžiavo ragana, pasklidus kalboms, kad ji gavo siuntinį iš Amerikos, sugalvojo štai dėl ko:

[...] o jeigu ragana gavo iš Amerikos siaurut siaurutėlius džinsus su odos lopiniais per kelius ir per tas vietas, kur labiausiai išsitrina? Kam jai reikia tų džinsų? O jeigu raganai atsiuntė kas plokštelių su bigbito įrašais? Ar jos nosiai bigbitas? (ibid.)

Apvogt senutės Kepėstui nepavyko, o už mėginimą buvo išsiųstas į Alytų statyt gamyklos, aišku, „milicijos priežiūroj“.

Skaitant tiesiog širdis džiaugias: štai jums „socialistinės visuomenės atplaišos“ – ir romai kalantos, ir rimai burokai – kaip ant delno.

(197) Laikmenis, I

2011-08-15T20:57:00.001+03:00

Vis gražiau tai, kas susikūrė, negu buvo sukurta. Kai įsižiūri. Ką žmogus prieš rūdis? – ką varlė prieš dalgį.

(196) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją ir gražuoles

2011-08-12T13:50:00.004+03:00

ą tik išėjo Metų nr. 8/9. VPU istorijos bakalauras, filosofijos magistras etc. Žilvinas Andriušis, atsakydamas į žurnalo klausimą:

Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? Kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

be kita ko, pareiškia:

Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku [vėliau savo viltis susieja su Amerikos lietuviais; Tomas Venclova turįs būt jų priešaky]. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. Visos tos snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės... (p. 106)

Nuo ko turėtų prasidėt „padori“ lietuvių literatūros istorija, Andriušio manymu?

Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reiktų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiškojo postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. [...] vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi kaip sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. (ibid.)

Negi išties žmogus mano, kad Venclova ir kt. (kas tokie? Kelertienė, o dar?) ims rašyt literatūros istoriją pagal svetimą receptą??? Istorijų gali būt daug, tik – reikia parašyti. O pasamprotaut, kad reiktų, – kuris čia negalėtumėm? Anksčiau tokių pliurpalų klausydamasis šypsodavaus, o dabar jau imu pykti: na kiek galima šūdą malt? „Reikia nedelsiant perrašyti“, – čia juk sovietmečio suvažiavimų ir plenumų retorika: reikia nedelsiant įveikti atsilikimą, reikia nedelsiant pašalinti kliūtis, trukdančias etc.
Ir dar apie gražuoles. Va čia tai diediška kliurka. Na, nepažįsta vyriškis visų Institute dirbančių žmonių – ką padarysi, bet šitaip... Tikriausiai parašęs pamanė, kad bus labai šmaikštu. Deja.

(195) Visiškai tarp kitko: apie Matrosovą.lt

2011-08-11T09:29:00.001+03:00

Praėjusio amžiaus 70-inių metų trečiokams skirtas apsakymas – mokomajam atpasakojimui, savarankiškai sudarant planą (gal ir aš tokį rašiau? neatsimenu):

V[ladas] Kavoliūnas [1919–1974]
Komjaunuolio žygdarbis
Po sunkių kautynių Lietuviškoji divizija [1945-01-28] įsiveržė į Klaipėdos priemiestį. Fašistai smarkiai šaudė iš kiekvieno skersgatvio. Pagaliau vienam mūsų batalionui pavyko prasiveržti į miesto centrą. Pergalė buvo čia pat.
Staiga iš vieno rūsio prapliupo kulkosvaidis. Kariai sukrito ant grindinio. Puolimas laikinai sustojo.
Bataliono vadas prabilo į karius:
– Kulkosvaidžio lizdas turi būti sunaikintas. Kas eis į žygį?
– Aš, vade!
Į priekį išėjo jaunas seržantas. Tai buvo komjaunuolis Juozas Šimelionis. Šimelionio pavyzdžiu pasekė visas skyrius.
Kariai atsargiai prišliaužė prie kulkosvaidžio lizdo. Blykstelėjo ugnies liežuvėliai. Šimelionis suklupo ir krūtine uždengė kulkosvaidžio angą.
Puolimas vėl prasidėjo.
(Bronė Lapinskienė, Atpasakojimai ir rašiniai I–III klasei, Kaunas: Šviesa, 1969, p. 73)

Perskaitęs šį pasakojimą, mėginau pasidomėt, kas tas Juozas Šimelionis. Deja, nė vienoj iš trijų sovietmečiu išleistų enciklopedijų – nei MLTE, nei TLE, nei LTE – nieko nėr. Ir dar vienas dalykas sukėlė abejonę: už tokius žygdarbius jei ne Sovietų Sąjungos didvyriu būdavo tampama, tai bent ordinu po mirties apdovanojama. Jei buvo apdovanotas, kodėl nutylėta? O gal tai tik vienas iš propagandinių mitų – esą ir mes savo Aleksandrą Matrosovą turim? Nežinau.
P.S. Dabar atpasakojimai mokykloj teberašomi? Šiaip – visai neblogas dalykas, manyčiau.

(194) Užparaštė, xv: apie žodyną

2011-08-10T11:01:00.008+03:00

A.Ž. šaržas
(dail. Algirdas Šiekštelė,
Šluota, 1972, nr. 2)

Ieškodamas Sigito Gedos teksto „Apie Donelaičio žodį“, perverčiau ir jo 2003-ais išleistus Adolėlio kalendorius. Skaitydamas p. 279 buvau pasižymėjęs pastraipą:

Geriausias darbas tam tikro amžiaus sulaukus: pildyti didįjį lietuvių kalbos žodyną... Tą darė velionis Albinas Žukauskas. Taip gerokai „perdirbo“, rodos, XV ir XVI tomus. Baisiai keikė sudarytojus, kam tiek žodžių ir reikšmių praleidę.

Kur tie tomai dabar? Vargu ar LKI, kuris 2002-ais baigė leisti LKŽ. Šiaip, juk tik mirusios kalbos žodyną galima „baigti“.

P.S. Apie žodžių kilojimą iš vienos giminės kiton: filma – filmas, atvirutė – atvirukas etc. Tik sociolingvistikos reikalas? Bent jau tos būtų.

(193) Tarp kitko: Paberžės, jaučiai, toreadorai ir informacijos patikimumas

2011-08-08T12:52:00.010+03:00

Savaitgalį teko pasiblaškyt aplink „artimąją“ (esančią Vilniaus rajone) Paberžę, apžiūrėt Vyžulionių dvarą.
Atėjęs darban, mėginau pasitikslint šį tą. Pakeliui, Paberžės seniūnijos puslapy, radau tokią žinią:

XX a. pradžioje Paberžės dvare buvo rengiamos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavo vietos toreadorai. Tai buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kur vyko koridos beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

Nežinojau tokio dalyko. Pasidalinau rastinuku Veidiškėse. Pirma reakcija:

Čia kita Paberžė, Kėdainių rajone, kur kunigavo Tėvas Stanislovas. Ten dabar veikia 1863 m. sukilimo muziejus :)

Įmečiau nuodorą į tą seniūnijos puslapį; atsakymas – nuoroda į „tolimąją“ Paberžę lt.wikipedijoj, kur įrašyti tie patys du sakiniai (nuorodos nededu, nes jų jau nebelikę). Ir prasidėjo diskusijos, kuo tikėt, kokias šaltiniais kas galėjo remtis, kol:

Šaltiniai visgi yra, Vilniaus rajonas laimi! :) Reik pataisyt vikipediją.

Vilnijos vartuose.lt po šio teiginio nuorodos net į 6 šaltinius. Dabar lt.wikipedijoj esančiame Paberžės dvaro (Kėdainių r.) apraše, be kita ko, galima perskaityt:

Spaudoje kartais pateikiama informacija, kad Paberžės dvare XX a. pradžioje rengtos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavę vietos toreadorai, yra klaidinga – bulių kautynės vyko kitame Paberžės dvare Vilniaus rajone.

Šiaip, išvis šito sakinio ten nereikėtų, jei būtų aprašytas „artimosios“ Paberžės dvaras. O apie tas bulių kautynes bei vietinius toreadorus gal kas nors kada nors ką nors konkretesnio iškapstys…

P.S. Skepsis l. geras dalykas. Vytas Dekšnys ėmė ir suabejojo tais 6 šaltiniais:

Tiesa, nurodyti šaltiniai irgi iš hobininkų knygų. Įdomu būtų pasivartyti pastarąsias, kokiais šaltiniais jose remiamasi.

Kadangi pastarosios sunkėliau pasiekiamos, pasižiūrėjau: LE, XXI, 300–301; VLE, XVII, 198–199; Kviklio Mūsų Lietuva, I, 180–181 – nieko apie toreadorus; ir apie dvarą, regis, nieko neatsimenu buvus parašyta. Reiktų tikrint lenkiškuos šaltiniuos Podbrzezie.
Tikrai įdomu daros.
Tomo Krzywickio vadove minima, kad Paberžė prieš I pasaulinį karą garsėjusi dėl ten rengiamų jaučių kovų (walk byków; dvaras neminimas), bet jokios nuorodos nėr (na, tokio pobūdžio leidiniuose ir neturi būti).

(192) Vilniaus vaizdai, X

2011-08-02T17:05:00.007+03:00

Graffičiai (a) planingai, (b) oficialiai, (c) viešai – [ne]įmanoma?

(a) Balandžio vidury susibūrė „ne pelno siekianti organizacija“ „Laikas keistis“, tuoj Veidiškėse atsirado puslapis tuo pat vardu. Misija – „Graffiti ir Street Art'o technikų pagalba kurti socialinę reklamą Vilniaus, o ateityje ir ne tik- mieste ant specialiai tam skirtu sienu ar paviršių.“ [Gražu, nors ir su klaidom.]
Sugalvota, kad užrašas būsiąs „Kiekvienas policininkas turi vardą“ ant tvoros Konstitucijos prospekto pradžioj, kur ilgai ilgai buvo klausiama: „20 metų. Gal reikia dar vieno Sąjūdžio – dainuojančių reformų? Esminių“. (Pravažiuojant į darbą ir iš darbo, šis užrašas man vis nuolat primindavo Herakleitą: pantha rhei – ποταμοῖσι τοῖσιν αὐτοῖσιν ἐμϐαίνουσιν, ἕτερα καὶ ἕτερα ὕδατα ἐπιρρεῖ.)

(b) Balandžio 27-ą iniciatoriai prisikasė prie Zuoko:

Siandien buvom pas Mera. Sake kad ideja jam patinka, zadejo kad pades. Laukiam ziniu;). Ryt poryt bus aisku del leidimo ir sienos.

Gegužės 9-a:

Antradieni vėl eisim i Stiklo Boksta. Tikimės leidimas pagaliau bus gautas. Valdiški namai visda viska daro iš lėėėėėėėtoooo?;)

Deja, nieko daugiau „Laike keistis“ nepatikslinta.
Beje, kitur praktiškai tuo pat metu radau tokią mintį užfiksuotą (spėju, jos autorius greičiausiai nesusijęs su Svaro inicijuotu „Laiku keistis“):

Dvi savaites ji [ta pati tvora Konstitucijos prospekte turima galvoj] išpiešta (visuomenės pageidaujama tematika), dvi kitas — jokia: švari, plika. Ir vieniems gerai, ir kitiems. Pakaitom. Kokybiško kito varianto, beje, ir nėra, tai akivaizdu.

(c) Gegužės 12-ą sumanymas įgyvendintas viešai, nors iškilo klausimas: ar visi raštiški leidimai buvo gauti (žr.: Astos Kuznecovaitės straipsnį „Piešinio ant sienos detektyvas“).
Sureagavo ir idėjos „2+2 savaitės“ autorius graffiti.puslapiuose.lt.
Juokingiausia reakcija – Artūras Zuokas per pirmą savo videokelionę riedžiu: „O! [...] superprojektas.“
(a2?) Gegužės 25-ą pasiūlyta galvot apie naują užrašą. Komentaruose išdygo viena kita idėja. Deja, viskas rimo nurimo.
Paskutinis įrašas „Laike keistis“ – birželio 29-os:

Blogiausia yra tai kad turint reikalu su valdiskais namais be materialios naudos jiems...arba bent man taip atrodo....zodziu nera leidimo, nera jokios kitos sienos, kol kas niekas nejuda. Jei niekas nesikeis, tai viskas keisis kitaip. bet konceptas isliks tas pats.

Besibaigiant atostogom liepos pabaigoj grįžęs Vilniun, ant tvoros teradau labai jau daugiaprasmę frazę (žr. dešinėj). Manau, 209: my tag is guten Tag ranka (o ypač – galva).
Nesu nei viešai, nei slapčia nieko užrašęs ant sienos, tvoros ar kokio stendo (tiesa, vienąkart tokia mintis buvo sukirbėjusi). Ir tvarkos esu linkęs laikytis. Bet: ar tie visi privalomieji žingsniai (a-b-c) neprieštarauja pačiai graffičių prigimčiai? Na taip, leistina vieta būtų gerai, bet visa kita (su spaudos konferencijom [regis, buvo?] ir TV reportažais) – tikrai perviršis, norom nenorom primenantis PR. (Prasmingi darbai daromi tyliai ir anonimiškai? – Taip, per skambi frazė.)

P.S. (hipotezė) Jei teisingai susiejau informacijos trupinius, viena iš graffitininkų grupių vadinasi KGS-ais. Ką tos raidės galėtų reikšt? Ar ne tai, kas buvo didžiosiom raidėm užrašyta ant gelžbetonio plokščių tvoros Žvalgų gatvėj: „Komunizmas geriausia santvarka“ (kai mačiau, neturėjau fotoaparato; kai jau turėjau – tekstas buvo uždažytas)? Kita versija neateina galvon.

(191) Vilniaus vaizdai, IX

2011-08-01T12:15:00.001+03:00

Apie karvių migraciją

Pavasarį (ar ne gegužį?) iš prekybos centro „Europa“ karvės (vad. gerumo karvutės) buvo iškeldintos laukan ir sustatytos ratu aplink fontaną Savivaldybės aikštėj. Birželio pradžioj vienos pasigedau – tos tautinės, Albino Vaičiūno išpaišytos, kuri, matyt, ne vieno dėmesį pirmiausia atkreipdavo. Tada iškilo klausimas: o kur ana nuklydo nuo bandos? Nieks nieko konkrečiai nežinojo. „Kas galėtų paneigti, kad jos spalva kažkam užkliuvo?“ – pakomentavo Uršulė G. (Taip, visai galima versija; pagr. dalis, tešmuo – raudonas, visi keturi speniai.)
Šiandien atsitiktinai klajoklę užtikau – netoli nuklydo: kirto Kalvarijų gatvę ir stovi viešbučio „Holiday Inn“ (Šeimyniškių 1) vidiniam kieme, turistų akis, viliuos, džiugindama. Vietiniai juk ten praktiškai neužsuka.
Liepos pabaigoj ratas aplink fontaną labai išskystėjo, bet viskas aišku – iškeliavo į Kauną (gal ir kitur).

(190) Visiškai tarp kitko: kompleksai virto krepšeliais?

2011-07-31T20:09:00.007+03:00

Balandžio vidury Veidiškėse prie sienos buvau prisegęs kairėj matomą nuotrauką su prierašu:

Yra (bent jau manoma, kad yra) Oidipo kompleksas, Elektros kompleksas ir kt. Kaip galėtų reikštis Kebabo kompleksas? Valgyt kuo daugiau rytietiško maisto, stengiantis jį sunaikinti?

Visai šmaikščių komentarų buvo. Ilmos B.: „Labai artimas Big Mac kompleksui, ne kiekvienas net psichoanalitikas juos atskirs.“ Akvilė M.: „Kebabas buvo toks garsus turkų mėsininkas, išgarsėjęs tuo, kad nusikirto pirštą (nes slaptai save baudė už tai, kad yra mėsininkas), jo vardu ir kompleksas.“
O va liepos pabaigoj vietoj „komplekso“ jau rašoma „krepšelis“. Pažanga (bet – nebelabai juokinga: mokinio krepšelis, mėsos kamuoliukų krepšelis etc.). Pasižiūrėjus į vaizdą, na koks jau ten krepšelis? – popierinis padėklas, ir tiek.
P.S. Ir dar: tie mėsos kamuoliukai – kalkinis meatballs vertimas (rusai tefteliais tai vadina, kiti dar kitaip). Kaip priminė Gitana D., lietuviškai greičiausiai vadintini mėsos kukuliais (ar kukulaičiais).

(189) Kaczynski vs Breivik

2011-07-29T23:27:00.020+03:00

Atostogos artėja į pabaigą. Dar pora dienų vad. sode 3 km nuo Paberžės, pamosuojant dalgiu, pagenint vaiskrūmius, pan. Vakar beveik visą dieną lijo, tad beliko tupėt namely ir – skaityt buvusių šeimininkų prakuroms sukauptus senus laikraščius.

Lietuvos žinios, 2000-08-30, p. 16: Alfredas Goštautas, „Daktaras Bomba“. Straipsnis apie talentingą matematiką, tapusį ekoteroristu – Unabomeriu – dr. Theodore’ą J. Kaczynskį. Pretekstas: Michigano valstijos bibliotekoje jau galima perskaityt visą Kaczynskio manifesto – 35,000-word paper – „Industrinė visuomenė ir jos ateitis“ tekstą; NY Times ir Washington Post jį 1995-ais buvo – FTB nurodymu – paskelbę su kupiūrom. Kaczynskio paštu siųstos 16 bombų atėmė gyvybę trims ir sužeidė 23 žmones. Už tai sėdi iki gyvos galvos (nes diagnozuota schizofrenija; kitaip – mirties bausmė). Va kas keista: Goštauto str. (straipsnio, ne gatvės) pabaigoj nurodytas adresas, kuriuo galima rašyt T.J. Kaczynskiui kalėjiman: 04475-046 / U.S.Penitentiary Max / P.O. Box 8500 / Florence, CO 81226-8500 / USA (smalsu, ar kas iš Lietuvos parašė?).
2000-ais rašytam straipsny užfiksuota, esą Kaczynskį kai kas tuolaik, praėjusio amžiaus pabaigoj, ėmęs vadint naujuoju Dostojevskio Nusikaltime ir bausmėj sukurtuoju Raskolnikovu (nors gal tikslesnis įvardijimas būtų: Waldeno radikalas – aliuzija į Thoreau, o ne į Dostojevskio personažą).
Dabar skaitant šią informaciją, Kaczynskio mintys ir veiksmai (aišku, Sloterdijko pasiskaičius) atrodo kaip детский лепет.
Deja, kol kas visiems [dabar – 2011 liepą] žinomas Andersas Behringas Breivik as (pagal gimimo metus, galįs būt Unabomberio sūnum: „tėvas“ *1942, „sūnus“ *1979; matematika vs verslo vadyba), rašęs savo begalinio ilgio (1518 puslapių) „samprotavimus“ 2083 – A European Declaration of Independence plagijuodamas „tėvo“ mintis, nužudęs 77 (8+69) žmones ir galintis būt „izoliuotas“ daugiausia 21 metams, laikomas puikiausiame kalėjime (net pavydu, tikrai, sąlygas turiu galvoj; ir jokio mokesčio žiemą už šildymą!).
Kas degraduoja? Žmonės, idealai, politinės sistemos? Atmintis?
P.S. Tupi —vg— su mobiliuoju telefonu prie obels, įjungta funkcija „vaizdo kamera“, sraigė kopia šlapiu kamienu į viršų – žinau, bet nematau: 1978–1995 vs 2011-07-22. Laikas reliatyvus? Taip. O vertybės? Nieko tikro negaliu pasakyt.

(188) Tarp kitko: Binkis ir arabų kalba

2011-07-27T02:02:00.009+03:00

Šiandien [jau = vakar] dalyvavau Lietuvos [Didžiosios Kunigaikštystės] totoriaus Dovydo Ščensnavičiaus (*1916 pagal dokumentus, iš tikro – 1914; vaikų promočiutės antrojo vyro, kilusio iš Yvijos, dab. Gudija, čia neturinčio nė vieno kraujo giminės, – mokėjusio skaityt ir rašyt arabiškai; puikaus šachmatininko, su kuriuo tik vienąkart pavyko sužaist lygiosiom, kai jis, manau, nusileido) laidotuvėse Raižuose [na neprigyja ta „minkštoji“ forma Raižiai] ir ne kartą girdėjau frazę:
– As-salia'mu 'aleikum ua ra'hmatu Lla'hi [cituoju pagal musulmonai.lt transliteraciją].

Ir kaip neprisiminsi Kazio Binkio teksto, pirmąkart išspausdinto Keturių vėjų pranaše (1922-02-16):

Salem Aleikum!
Jaunieji,
Į gatvę!
Į laisvę alejų!
Mes frontą plakatais
Nuklokim.
O po plakatų
Krūtinėj
Kad kraujas plaktų,
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdys!
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus,
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito, –
Vistiek nebepadėsi.
Ne taip kad po vieną
Galvomis
Žiauninti
Sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti.
Bet urmu visi!
Į du su puse milijono
Pratarkim, kiek galint, aiškiau:
Kaip ragas, maž daug, Jerikono –
Salem Aleikum!

Ką turėjo galvoj Binkis, rašydamas: „Salem Aleikum!“? Greičiausiai – „Sveiki!“ ar pan., nors iš tiesų yra visai kitaip:
As-salia'mu 'aleikum ua ra'hmatu Lla'hi = Taika jums ir ALLAHui malonė. (Plg. per katalikų Mišias išgirstamą „Ramybė jums!“)
Žinant tikrąją posakio reikšmę, Binkio eilėraštis tampa nebelabai džiugia prasme vėjavaikiškas... (Tikrai: tarp kitko, nors ir nutylėt nesinori.)

(187) Tarp kitko: skaitinėdamas Baudelaire’ą, prisiminiau Rekašių

2011-07-01T11:23:00.007+03:00

Vėl po ranka pasipainiojo Sigito Gedos verstos Piktybės gėlės (2005). XXXII soneto pirmas posmas:

Vienąnakt, kai drybsojau šalimais žydaitės,
Kaip lavonas šalimais lavono šlykštaus,
Prie šio perkamo kūno ėmiau samprotaut
Apie liūdnąjį grožį, kur man neįeiti. (p. 54)

Ir prisiminiau Vlado Rekašiaus (1893–1920) eilėraštį „Žydelkaitė“, parašytą 1913-09-15 (išsp. 1913-10-30 JAV Keleivyje, pasirašytas ne įprastiniu slp. Smydro Šakėlė, o pavarde). Nesu didelis lietuvių meilės lyrikos žinovas, bet ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ (Saulius Žukas į antologiją Lietuvių meilės lyrika jo neįdėjo):

Vai mylėjau, aš mylėjau
Vieną žydelkaitę!
Saldus kūnas, skaisti siela –
Aniuolas – mergaitė.

Laiba, tiesi kaip ir liepa,
Aukštas liemenėlis,
Muslinytė jos bliuzkelė,
Margas sijonėlis.

Ir nutekinti peteliai,
Rodos, marmuliniai,
Ir karoliai baltą kaklą
Puošia burkštininiai [čia: gintariniai].

Aukso čiupros ant galvelės
Dailiai suranguotos,
Ir į aukštą kasą bizos
Liaunos suvyniotos.

Žydros akys kaip safyrai
Žvaigždėmis žibėjo,
Plonos lūpos rubininės
Purpuru tryškėjo.

Ir sėdėjo vienplaukinė
Taip ant mano kelių,
Kaitrus veidas, mano klausės
Ji aitrių [čia: karštų] žodelių.

Aš kalbėjau, jai blizgėjo
Akys deimantinės;
Aš ją glosčiau, ji palaimoj
Glaudės prie krūtinės.

Ir, paėmęs už smakrelio,
Aš atlošiau galvelę,
Ji suvirpo, blaivus ukas
Uždengė akelę.

Aš bučiuoju nuo jos lūpų
Saldžiąją rasužę,
Sunkus kvapas, jinai aitriai
Spaudžias prie širdužės.

Taip mylėjov’s mudu jaunu
Kožną vakarėlį,
Iš dangaus į mus žiūrėjo
Blankus mėnesėlis.

Vai mylėjau, aš mylėjau
Gražią žydelkaitę,
Saldžiakūnę, skaisčiadūšią
Aniuolą – mergaitę.

Tai, kas apie Rekašių surašyta lt.wikipedijoj, – skysta ir netikslu. Štai ką LLE apie jį rašė Vytautas Kubilius (p. 417):

Rekašius, Vladas *1893 V 15 Vijoliškyje (Biržų r.), †1920 III 13 Plungėje; poetas, vertėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1913 pašalintas už revoliucinę veiklą išvyko į Vokietiją, Frankfurto prie Maino universitete klausėsi literatūros paskaitų. 1919 sovietinės valdžios komisaras Kupiškyje ir Panevėžyje, komunistinio pogrindžio veikėjas Žemaičiuose. Mirė peršautas areštuojant [peršovė, pasak Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus Romo Šarmaičio, parašiusio įvadą Rekašiaus Raštams (1983), „Žemaitijos darbo žmonių budelis“ Povilas Plechavičius].
Poezijos paskelbė Aušrinėje, Vilnyje, Keleivyje, Tiesoje. Paliko H. Heinės ciklo Lyrinis intermezzo vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų. Sklandžiai sueiliuoti, vidinės žodžio energijos kupini revoliucinių dainų vertimai ir sekimai (hektografuotas rink. Revoliucijos kregždutė, 1920).

Sovietmečiu planingai stengtasi „įamžinti“ V.R. atminimą:

1953-ais Kupiškio vidurinė mokykla pavadinta jo vardu (dab. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija);
1955-ais palaikai iškilmingai perkelti į Plungės miesto kapinių centrą (1920-ais neleido bedievio laidot katalikų kapinėse, palaidojo už tvoros);
1956-ais Leonas Žuklys nulipdė biustą, kuris Plungės aikštėj pastatytas 1961-ų pavasarį (dabar toj vietoj fontanas?);
1967-ais pradėjo plaukiot žvejybos traleris-šaldytuvas „Vladas Rekašius“ (tikrai jau turėtų būt surūdijęs, supjaustytas ir atiduotas kaip metalo laužas);
1971-ais Marijonas Giedrys pastatė meninį filmą Žaizdos žemės mūsų (Rekašiaus prototipą [turėjo būt: Turint galvoje Rekašių sukurtą pagr. veikėją] vaidino Antanas Šurna).

Nekas iš tų pastangų „įamžint“ beliko. Beliko?

(186) Der Zeitgeist, 1931-ų vasara

2011-06-28T16:32:00.038+03:00

Ką šoksime šį vasaros sezoną?

Straipsnis tokiu pavadinimu (pasirašytas J.J. Ba.) buvo išspausdintas žurnale Pliažas (1931, nr. 3, p. 3–4); piešinys – Palangos pliažas (1932, nr. 1, p. 5). Šypsotis verčia pats teksto stilius; ir šiaip – visai smagu paskaitinėt tokių rašinėjimų, skirtų atostogom.

Šokiai gimsta iš laiko apystovų. Dažnai reikalaujamas šokių stilius būna išraiška giminingumo epochai. Didelis šokių skaičius pasižymi savo menka meniškumo verte. Geras modernus šokis dažnai būna „subteliausia pasireiškimo forma sielos efektų!“
Šiam vasaros sezonui šokių garbintojai didelių naujenybių neišrado. Pasiliko prie taip vadinamo „Stil anglais“.
Imant keturis metus atgal, „Charleston“ šokių karalijoj sukėlė pasibaisėtiną revoliuciją. Trypinėjimas, šokinėjimas ir kojų svaidymas suardė visą šokio prasmę. Dabartiniu metu ta audra nutilo ir šokėjų tarpe užviešpatavo moderniško, lengvai elegantiško stiliaus era. Šiandieninis šokis nereikalauja kūno linijų laužymo technikos. Nervai, smegenys, siela ir jausmai užkariavo triumfuojančią šokių salės nuotaiką. Buvęs groteskinis perteklius šiandien jau nusišlifavęs ir jį nugalėjo „angliškas“ šokio stilius, kuris iš Didž. Britanijos rado laisvą kelią į pasaulį.
Vertingas šokis „Slowfox“ yra giliai užkariavęs tikrai gerų šokėjų širdis. Tas moderniškas šokis savo muzikalumu ir puikia linija pavergia kiekvieną muzikališką šokėją. Šiam sezonui jis yra viso repertuaro grietinėlė.
Greta „Slowfof“ didelę rolę vaidina ir mums žinomas „Tango“. Savo lengvom linijom jis neužmuša šokių salės efekto. Tas puikus šokis įgyvendina savo konservativizmą ir užkariauja pirmą vietą. Jį galima ko ne Don Juanu tarpe visų šokių praminti; jį šokant šviesos prigesinimas šokių salėje, kaip tas visur praktikuojama, ir yra savotiškų įpatumų pabrėžimas.
Šokis, kuris sezono repertuare sudarys akstiną ir bus mėgiamas inteligentų tarpe, yra „Angliškas valsas“. Jis turi būti šokamas labai lėtame tempe, pasižymėdamas lengvų vilnių bangavimu. Salės nuotaika švelniai banguojanti. Įsismaginęs orkestras turi būti griežtai reikalaujamas sumažinti tempą iki minimumo, tuomet „Angliškas valsas“ turės savo tikruosius savumus.
Gyvesnio žanro šokėjų tarpe yra pasireiškęs „Kvikstep“, tai prisidengęs nauju vardu senasis „Foxtrott“. Savo nauju rūbu pasipuošęs, kaip muzikoje, taip ir takte jis užima dabartiniu metu gyviausią vietą.
Šį sezoną geras šokėjas šoka tik: „Anglišką valsą“, „Kvikstep“, „Slowfox“ ir„Tango“. Visi likusieji mums žinomi šokiai yra išblukę ir be atgarsio numerdėjo. Daug jų buvo pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.

P.S. Paraše po piešiniu minimas Hofmekleris – greičiausiai Gedimino 4 laipsnio ordino kavalierius Moišė, vienas iš garsiųjų brolių.
P.P.S. Gytis Lukšas 1982-ais pastatė filmą Anglų valsas (Sauliaus Macaičio komentaras ypač vertas dėmesio).

(185) Ars memoriae: žodžiai

2011-06-26T13:45:00.013+03:00

Yra tokių atsuktuvų – įmagnetintų: pridedi teisingai medvaržčio galvutę – ir ji prisikabina, prikimba. Pritraukiama.
Yra tokių žodžių (atminty), kurie pritraukia atitinkamus vaizdus. Žodžių, kurių siūloma ne(be)vartoti.

Šoferis. Buvo laikas, kai jo nieks nereikalavo keist vairuotoju:

Stoties aikštėj susibūriavo šoferiai
Pažvilgčioti į dangų, parūkyt,
Pakeikt tvarkaraščius ir moteris
Ir odines striukes užsisagstyt.
— — — — — — — — — — — — — —
Pasakė šoferiai:
– Pradėsim dieną!
Ir atsimerkė žmonės, trokštantys dienos.
(Algimantas Mikuta, Gėlės braižykloje, 1962, eil. „Šoferiai pradeda dieną“, p. 6)

Ir niekur nedings iš atminties (kaip man, vaikui, tada atrodė) – senučių švelniausias kreipinys: „Šioperiuk!“ (ir tai visai kas kita negu „Vairuotojau!“)

Traktoristas. Ir ne tik dėl to, kad atminty tupi ar ne Kosto Kubilinsko eilutės:

Čia prikalsiu kaminą,
Čia ratus didžiuosius
Ir į kitą pamainą
Su draugais važiuosiu.

Traktorininkas per daug neutralus/švelnus žodis įvardint žmones, kurie lygino/rovė senelių sodą (mano vaikystės rojaus sodą, atsiprašau už sentimentus), kai buvo nurodyta iš ten, kur praleidau pirmuosius savo dešimt metų, išsikraustyti: traktoristas nuo tada man – funkcijos vykdytojas (išlygint šitą žemės plotą, kad nieko neliktų!). Tas, kuris rengė didelius didelius, lygius lygius, tuščius tuščius laukus. O traktorininkas – jau visai kitas žmogus, tas, kuris aria etc.

(184) Rastinukai, xx

2011-06-23T13:18:00.003+03:00

Autošaržas
(Šluota, 1969, nr. 15)

Skulptūriniai draugiški šaržai

Išgirdus ar perskaičius skulptoriaus Napoleono Petrulio (1909–1985) pavardę, iškart prieš akis iškildavo jo su Bronium Vyšniausku nulipdyti „Keturi komunarai“, stovėję Kaune, o dabar atsidūrę Grūto parke. Jei užmetėt akį į lt.wikipedijoj esantį straipsnį, tai ir kiti ten suminėti Petrulio darbai priskirtini prie propagandinio soc. realizmo.
Bet vakar vartydamas senus Šluotos komplektus atradau kitą Napoleoną Petrulį – lipdžiusį skulptūrinius šaržus, ir tie jo darbai man pasirodė tikrai verti ir dabar dėmesio (jei kas surengtų jų parodėlę – būtinai aplankyčiau). Turėjo žmogus humoro jausmą. Beje, ar kas iš mūsų skulptorių dar yra lipdęs draugiškus šaržus? Nežinau.
Trys pavyzdžiai iš Šluotos (1964, nr. 12): grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Konstantinas Bogdanas ir dainininkas Rimantas Siparis.

(183) Užparaštė, xiv: kur mirė Vytautas Augustauskas?

2011-06-21T14:07:00.009+03:00

Ir lt.wikipedijoj, ir VLE rašoma, kad Vytautas Augustauskas gimęs ir miręs Kaune. Bet štai kokios informacijos radau: Aleksandras Ružancovas Vaclovui Biržiškai praneša:

Jei L.E. bus minimas Vytautas Augustauskas, vienas „Dainos“ dr-jos Kaune kūrėjų, Kar. Št. ūkio sk. v-kas ir pulk. ltn., tai turiu datą jo mirties: 1944 VIII 24 Dagilių km., Kidulių vlč., ten ir palaidotas. Kai 1951 II 12 Čikagoje mirė jo žmona Eugenija, buvo paskelbta ir vyro mirties data. (1953 II 22 laiško P.S.)

Ne tik dėl mirties ir palaidojimo vietos šitai užfiksuoju; ir dėl „Dainos“ draugijos, nes Juozo Jankausko tekste (VLE, t. II, p. 207) pirmasis minimas faktas, kad 1915-ais mobilizuotas. O ką veikė iki tol (*1884)? Gal V.A. įvardintinas ne tik kaip karinis, bet ir kultūros veikėjas?
P.S. Dabar Dagiliai (gyv. sk. – 0) priklauso Šakių rajono Kidulių seniūnijos Voverių seniūnaitijai. Kokiose kapinėse reiktų ieškot V.A. kapo? – Voverių tikriausiai.

(182) Užparaštė, xiii: kaip mirė Česlovas Sasnauskas

2011-06-21T09:56:00.006+03:00

Apie trečią nakties pas blogai pasijutusį Č.S. sesers pakviestas daktaras A.S. išeina iš jo kambario salonan ir sako klausiamai į jį akis įbedusiems namiškiams:
– Suleidau vaistų, jam pagerėjo, bet dar luktelsiu. Atneškit priegalvį, tegul čia įsitaiso ant sofutės ir visi kartu palauksim ryto.
Susijaudinusi sesuo (greičiausiai ji) atneša priegalvį ir padeda ant sofutės.
Kurioj pusėj jūs susijaudinęs/-usi padėtumėt priegalvį? — Jau padėjot? — Priegalvis buvo padėtas dešinėj. Daktaras ligoniui liepė būtinai gultis ant dešinio šono ir nejudėti (širdis!), tad teko įsitaisyt veidu į atlošą.
Po kurio laiko, ar iš mandagumo (kaip čia dabar gulėsi atsukęs užpakalį prie tavęs budintiem žmonėm), ar norėdamas pamatyt jų veidus ir ką nors pasakyt, Č.S. pamėgino apsiverst ant kito šono. Ir mirė.
Pagalvojau: jei priegalvį atnešęs žmogus būt buvęs kairiarankis, greičiausiai būtų padėjęs jį kairėj sofutės pusėj. Tada ligonis, atsigulęs ant dešinio šono, būt galėjęs matyti prie jo budinčius artimuosius ir nebūt kilęs noras vartytis...
Kompozitorius ir vargonininkas Česlovas Sasnauskas mirė 1916-ų sausio 18-ą pusę aštuntos ryto, būdamas jaunesnis nei šią užparaštę rašantysis (nesulaukė 49-erių).
P.S. Šią istoriją prisiminiau šįryt maždaug 7:30 pervesdamas kasmetę gyvybės draudimo įmoką.

(181) Rastinukai, xix

2011-06-17T12:32:00.026+03:00

Teofilio Tilvyčio paišyba ir lipdyba

Kad Tilvytis ne tik rašė, bet ir paišė bei lipdė – tikrai nežinojau. Ir, mano akim, visai neblogai (paišė bei lipdė). Kairėj – Vinco Mykolaičio-Putino portretas, dešinėj – Kazio Binkio biustas (atvaizdų kokybė prastoka, bet ką jau padarysi, – toks tas 40 su viršum metų senumo sov. laikraštinis popierius). Rasta Literatūroj ir mene, 1964-02-15, nr. 7, p. 5. Darbai pateikti kaip iliustracijos nepasirašyto tekstelio „Šalia poeto plunksnos“:

Labai gražu, kai žmogus šalia savo pagrindinės profesijos turi ir kitą širdžiai artimą užsiėmimą, taurią aistrą, brangų pomėgį. Tai praturtina, papildo žmogaus asmenybę, suteikia jai naujų bruožų, kurių kartais net neįtari tą žmogų turint.
Liaudies poetas Teofilis Tilvytis mėgsta dailę. Ne, per silpnai pasakyta „mėgsta“: jis pats kuria. Laisvalaikiais, atitrūkdamas nuo rašytojo darbo stalo, jisai imasi lipdybos, piešinių, ir iš plunksną įpratusių laikyti poeto rankų gimsta skulptūriniai portretai, gana profesionaliai atlikti piešiniai. Gal būt, T. Tilvytį į šią sritį patraukė jo ilgametis darbas spaudoje, iliustruotuose žurnaluose, bendradarbiavimas su dailininkais, bet, matyt, lemiamą žodį čia taria jo plati meninė prigimtis, įvairiašakis talentas.
Poeto 60-ties metų jubiliejaus proga Rašytojų klube suruoštoje parodėlėje buvo malonu susipažinti su jo dailės darbais, rašytojų, kai kurių jau mirusių jo draugų-poetų portretais, kuriuos autorius gerai pažinojo ir mylėjo. Manome, kad ir mūsų skaitytojams įdomu pamatyti vieno kito poeto dailės kūrinio nuotraukų.

P.S. (2011-06-24) Bevartydamas Šluotos komplektus, radau Tilvyčio paišytą autošaržą (1974, nr. 1), taip pat jo lipdyto Kazio Binkio biusto (kito!) atvaizdą (1973, nr. 21).

(180) Visiškai tarp kitko: dar vienas Donelaitis

2011-06-14T15:52:00.009+03:00

Viename 1907-ais JAV atsidūrusio ir Pennsylvanijoj angliakasiu (maineriu) dirbusio lietuvio 1969-ais rašytame laiške perskaičiau pasiūlymą jau po karo Atlantą perplaukusiam lietuviui būtinai pasidomėt 1909-ais Philadelphijoj išleistu romanu – That Man Donaleitis: A Story of the Coal Regions by Margaret R. Seebach (1875–1948).
Nesu skaitęs šito romano, tik tai, ką apie jį yra rašiusi Aušra Paulauskienė knygos Lost and Found: The Discovery of Lithuania in American Fiction (2007) skyriuje „An Unknown Novel about Lithuanians: Margaret Seebach’s That Man Donaleitis (sic)“ [prasideda nuo p. 85].
Kiek supratau, tai gal net įdomiau už Sinclairio Džiungles?
Kad kas išverstų ir išleistų šitą Seebach romaną, vargu ar verta tikėtis.
Sudomino dar toks dalykas: šitą, kaip ir nemažai kitų Seebach knygų, išleido Lutheran Publication Society, ergo, ji, kaip ir Donelaitis, buvo evangelikė liuteronė? Pavardė skamba lyg ir vokiškai. Iš lietuvininkų? Deja, nieko neradau apie ją pačią, t.y. kokių nors biografinių duomenų.
P.S. Įdėjęs tinklaraštin šitą įrašą, pagalvojau: reiktų perskaityt Mykolo Valinčiaus toj pačioj Philadelphijoj 1908-ais išleistą dramą 4-iose veiksmėse Angliakasys arba (maineris). Vargu ar ko verto galima tikėtis estetine prasme, bet pažintine gal būtų ir visai įdomu?

(179) Užparaštė, xii: apie Binkio aguonėles

2011-06-14T10:54:00.006+03:00

Prieš atostogas darbų kalnas, tai tik tokiem niekam lieka laiko. Va išėjau parūkyt ir pamačiau atšlaitėj šalia Vileišio rūmų žydinčias dirvines aguonas (papaver dubium). Greičiausiai būtent tokias turėjo galvoj Binkis, rašydamas trioletą (ir ta mažybinė forma visai tinka – tikrai nedidukės):

Ugniaspalvės aguonėlės
Po rugius visur liepsnojas,
Lyg išklydę rojaus vėlės,
Ugniaspalvės aguonėlės...
Visas kraštas – vienos gėlės!
Ar čia žemė, ar čia rojus?
Ugniaspalvės aguonėlės
Tik liepsnojas, tik liepsnojas...

P.S. „Aguonėlės“ balsui ir fortepijonui (komp. Juozas Gruodis, dainuoja Judita Leitaitė).
P.P.S. Binkio uta pacituota ir prie štai šitos nuotraukos, nors, manau, ten (kaip ir videoklipe) kitokios aguonos užfiksuotos – papaver rhoeas (plg., pvz., dar su šituo vaizdu). Taip, perskaičiau, esą aguona birulė auga ir „javų laukuose (dažnai drauge su rugiagėlėmis)“, o Binkis tą kaip tik ir mini, vis tiek gal ir klaidingai manau, kad jo triolete liepsnojas dirvinės aguonos, kurių žiedlapiai tikrai panašesni į liepsną. Bet: įsauly visos spalvos blunka.
P.P.P.S. Pagalvojęs jau norėjau šitą įrašą trenkt velniop iš tinklaraščio, bet telieka: kaip pavyzdys (beprasmių svarstybų?).

(178) Visiškai tarp kitko: Basanavičius, politika, šuo

2011-06-09T13:25:00.010+03:00

Bulgarija, 1890

Šiandien su vienu istoriku, skaičiusiu Basanavičiaus rankraščius, diskutavom, koks posakis tikslesnis:

J.B. – politikas per prievartą (jo);
J.B. – politikas iš reikalo (mano).

Neginčytina, kad jam už politiką svarbiau buvo mokslas. O politika? Vis dėlto galų gale sutarėm: iš reikalo.
Be kita ko, ir tokį argumentą mestelėjau: ar kas būt galėjęs priverst imtis to, ko nenori, žmogų, kuris iš šunų kaip sargą ir draugą pasirinko vokiečių dogą (Vienoj nusipirko)?

P.S. (2011-09-23). Algirdas Grigaravičius, „Jonas Basanavičus – politikas iš reikalo“, Kultūros barai, 2011, nr. 9, p. 80–87.

(177) Dar apie lietuvių pažintis su kinu

2011-05-26T15:16:00.003+03:00

Esu užfiksavęs, kaip Nevarėnuose žmonės reagavo žiūrėdami pirmąjį garsinį filmą (Der Zeitgeist, 1940-08-12). Šįkart ankstesni laikai.
Rozalija Kairytė (1892–1971) prisimena pirmą matytą filmą (deja, tikslios datos nėra; spėtina: tikriausiai praėjusio amžiaus 3-ias dešimtmetis?):

Kartą tėveliukas sugalvojo pasikviesti savo pažįstamą iš Joniškio Striuką su kino aparatu, nes Anykščiai dar neturėjo tokių čiūdų.
Atvažiavo Striukas ir su tėveliuku išnuomavo salę – žydo stadalą. Nuvežė lintas, ištiesė suolus, išklijavo afišą. Sekmadienį po pietų žmonės rinkosi dideliais ir mažais būreliais į eilę prie kasos, viens kitą nustumdami tolyn: abejojo, gali netekti bilietų.
Prie kasos bilietus pardavinėjo mūsų vyresnioji sesuo Veronika.
Susitvarkius, kai visi buvo žiūrovai su bilietais, sėdėjo savo vietose, Striukas pradėjo leisti filmą labai baisų. Pasirodė didelis daržas ir per daržą bėgo panytė su parasonėliu apsidingus, o iš užpakalio panytę vijosi baisus jautis. Panytė peršoko per tvorą ir nuo jaučio pabėgo, o jos parasonėlis iškrito iš jos rankų ir liko prie jaučio. Jautis jį su ragais su žeme sumaišė ir, panytės neradęs po parasonėliu, perpyko, kaip pasiutęs išvertęs akis į žiūrovus žiūrėjo, ieškojo šitos panytės. Žiūrovės merginos didelas sėdėjo pirmosios, netoli jaučio. Jos labai nusigando ir žviegdamos šoko bėgti per visų galvas, skersai suolus, ir su suolais visi suvirto. Didelis triukšmas buvo, alasas, keiksmai. Iš piktumo vyrai rėkė ant mergų, sakydami: „Korvės neraliuotos – jūsų tai reikia bijoti, o ne jaučio.“ Suolai galiniai buvo likę nepargriauti, o netoli durų buvo žmonės arti beveik muštynių, susispyrę pro duris lindo. Ir toliau kaip ir kas buvo, neatsimenu.
Anykščiuose šitas pirmasis kinas buvo ir trumpas, ir labai baisus.

Gal kas žinot, kas per filmas buvo rodomas? (Kažkas kažkur kažkada lyg ir girdėta/skaityta, bet nieko konkretesnio galvoj nelikę.)

(174.1) Dėl šilumos: šalikas

2011-05-09T14:36:00.003+03:00

Pagaliau galiu pasigirt dovana, apie kurią žinojau nuo balandžio 1-osios.
Ačiū, Giedre!

(176) Užparaštė, xi: apie Basanavičių; ne, labiau apie mus

2011-05-06T12:25:00.003+03:00

Ryt Institute bus visokių veiksmų (žr. „Čiurlionių skaitymai“) ir vyksmų (žr. geguzes7.lt).
Bus ir įv. parodėlių. Dėdamas po stiklu dr. Basanavičiaus prakalbos atidarant pirmąją lietuvių dailos parodą 1906-12-27/1907-01-09 rankraščio (rusiškai) ir spaudinio (lietuviškai; ant atskiro lapo iš abiejų pusių) kopijas, prisiminiau prof. Mykolą Biržišką.
1937-02-15 Vytauto Didžiojo muziejaus salėj minint VDU garbės prof. ir garbės dr. Jono Basanavičiaus 10-ąjį mirtadienį, prof. Biržiška, „baigdamas savo pranešimą, nurodė būtiną reikalą išleisti pilną Basanavičiaus raštų rinkinį, tuo būdu pastatant dar vieną paminklą šiam didžiajam lietuviui“ (Vairas, 1937, nr. 3, p. 367)
Kada gali būt išleisti visi (pilni) Basanavičiaus raštai? Nežinau, kas drįstų bent apytiksliai spėt.
P.S dėl juoko: tautodailė, pasak Basanavičiaus, tai „kaimo industrijos išdirbiniai“.

(175) Užparaštė, i—x

2011-05-06T11:05:00.006+03:00

Prae scriptum. Taip, stabtelėjo „šis bei tas“. Ne tik todėl, kad praeitą mėnesį bataut sekėsi. Tapau įviliotas į Veidiškes [= Facebook]. Visko per daug pasidarė. Čia tai, ką ir ten lankydamasis kartais užrašydavau.

i: apie patriotizmą
Šiandien grąžinau skolintą knygą – Vytauto Skuodžio atsiminimus Žaidimas KGB tinkluose (1996). Nieko tokio, bet vienas retorinis klausimas liko atminty:

Dažnai pagalvodavau, ar Lietuva kada nors atgaus laisvę, turėdama tiek daug gerų, tačiau pasyvių ir bailių patriotų? (p. 223)

Tie sovietmečio patrioto epitetai – geras-pasyvus-bailus, – manyčiau, tikrai gan tikslūs; ne atskirai, o kaip kokteilis.

2011-03-08

ii: Paleckis ir Basanavičius, Vilnius ir vyrėjimas
Justas Paleckis savo Naujam žody (1926, nr. 21/22) paskutinį kartą sveikindamas Joną Basanavičių su gimtadieniu, 75-uoju, be kita ko, ir taip nu(si)reikšmina:

Norisi tarti: gerai, kad Tu ne su mumis, Tautos Tėve, o ten, Lietuvos tikrojoj sostinėj, kurią tu esi vertas matyti ir joj būti. Tikrai, gal mes neverti savo sostinės, gal neturime gana širdies grynumo jai atvaduoti ir Tau, Tautos Tėve, į akis pažvelgti. O, mes, mes, mes...

Šita citata gal tiktų kokiom sociopsichologinėm studijom? O viena frazė iš pirmojo teksto sakinio: „Dar neišaugę, nesuvyrėję tautiškai, mes turėjome pradėti valstybinį darbą [etc.]“ tikrai verta dėmesio, ypač šiandien: suvyrėti tautiškai – taip ir įsivaizduoju pagal savo supuvimo laipsnį. O ką galėtų reikšt: sumoterėti tautiškai?

2011-03-08

iii: iš istorinės statistikos
Vartinėdamas Litmenį radau:

Vidutiniškai vienkartiniai tiražai tokie: „Literatūros ir meno“ – 42 tūkstančiai, „Nemuno“ – 50 100, „Pergalės“ – 26 120, „Kultūros barų“ – 11 170 egzempliorių. (LM, 1985-07-20)

Prisiminiau šeštadieninį ryto ritualą: iki kiosko – Litmenio.

2011-03-10

iv: apie niekus
Perskaičiau kelis kilogramus moksleivių prozos. Kas įsiminė? Juokingiausia, kad sakinys iš teksto su žanrine nuoroda fantasy:

Kažkada seniai, kai dar nebuvo Žmonių ir Žvėrių, buvo Niekai.

Deja, niekų tema neišplėtota; užsiminta, kad jie esą gyvenę gentimis ir neturėję masinio naikinimo ginklų – kalbos ir rašto.
Ir dar: radau veiksmažodį tfiufsėti.

2011-03-18

v: iš Bitės ir Mikutos
Šiandien LLTI vyksta konferencija, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Vakar kolegė S.D. visus džiugino 1935-ais rašytam straipsny „F. Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“ rasta citata:

Teko neseniai išgirsti vieno kitataučio, ilgiau mūsų tarpe gyvenusio, šitokią nuomonę:
– Graži jūsų tėvynė, bet rimtiems veikėjams sunkus gyvenimas. Tačiau mirti pas jus norėčiau, nes gražiai laidojate. (G. P.-B., Raštai, t. IV, 1967, p. 707)

Ir kaip čia neprisiminsi Mikutos (kad ir Kernagio balsu):

Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

2011-03-18

vi: ar tokio dalyko reiktų?
Šiandien skaitydamas naujausią ŠA numerį radau Sigito Gedos dienorašty pavartotą žodį savidieva:

Savidieva: nors ir prisikvietęs popiežių Pijų VII, Napoleonas pareiškė, kad karūnuos pats save...

Savidieva – savęs sudievinimas (taip, regis).
Gytis Norvilas savo piešinius vadina paišais. — Mano supratimu, ir gražu, ir tikslu (skirtis nuo klasikinio piešinio). Ir dar visokių gražių ir prasmingų naujažodžių žmogus skaitinėdamas užtinki.
Nežinau, ar juos fiksuoja Kalbos instituto Žodyno skyriaus, dabar vadinamo Leksikografijos centru, žmonės. Gal ir ne, nes jie, tie naujažodžiai, pavartojami tik vieną ar du kartu. O gaila. Va ir pagalvojau: ar įmanu kur nors viešai juos skelbt, kaupt, aptart; jei kam patinka, galėtų irgi vartot, žodžiu, tie naujažodžiai imtų prigyt arba – taip ir liktų x asmens vienąkart pavartota leksema.
Facebookė tikriausiai tam netinkama; o gal tinklaraštis, kad ir: naujazodis.blogspot.com, tam tiktų?

2011-03-25

P.S. 2011-05-06: Atsirado Veidiškėse tokia community: Naujažodis.

vii: apie Kudirką suomiškai
Skaitinėju Stasio Skrodenio apybraižą Lietuvos ir Suomijos draugija, 1927–2000 (2007).
Maila Talvio (Marija Winter-Mikkola, 1871–1951) savo 1896-ais išleistą apysaką apie Vincą Kudirką pavadino Aateensa uhni – Idėjos auka. Kudirka kaip auka nelabai apmąstytas; o juk toks požiūris visai galimas.

2011-03-25

viii: apie kilkes ir vietininką

Taip jau kartkartėm atsitinka: užsinori žmogus to, kas atminty skanu. Pvz., kilkių pomidorų padaže. Užsinorėjau, nusipirkau ir – visiškai ne tai, ko tikėjaus. Konkrečiai neskanu. Niekad nebepirksiu ir jums siūlau nepirkt štai šito gamintojo produktų: SIA „Roja F.C.T.“ / Raiņa 10, Valdemārpils, Latvija LV 3260. (Po lietuvišku produkto aprašu pakartota taip pat, tik be ņ ir ā, nors turėtų būt išversta: UAB [?] „Roja F.C.T.“ / Rainio 10, Valdemarpilis; bet čia smulkmė, tik per didinamąjį stiklą įskaitoma).
Latviškai šitie konservai vadinas brētliņas tomātu mērcē – vietininkas; o lietuviškai – kilkės su pomidorų padažu. Ar lietuviško vietininko baimė apėmusi ir latvius? Ar jau visai užmirštas antrasis vietininko klausimas: kame? (Nieko nebesuprantu; buvo juk kilkės pomidorų padaže, ar ne?)

2011-03-28

ix: apie Andziulaitį ir Kalnėną
lt.wikipedijoj prie str. apie aušrininką Juozą Andziulaitį-Kalnėną (1864–1916) yra pridėta ne jo, o Jono Kalnėno (1901–1941) nuotrauka. Liūdniausia, kad tas pats liapsusas atsitikęs ir l. solidžiam leidiny: Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius, 2001, p. 471. 1971-ais „Lituanistinės bibliotekos“ serijoj išleistuose Andziulaičio-Kalnėno Raštuose nėr nė vienos fotografijos. Atvaizdas neišliko?
P.S. Užfiksuoju, nors jokių garantijų, kad neapsižiūrėjimas neplis.

2011-03-28

x: apie korektūros klaidas
Naujajam, trečiam, Metų numery yra ištrauka iš Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) Atsiminimų (vertė Aldona Prašmantaitė). Be kita ko, užfiksuotas ir toks nutikimas: istorikas kun. Motiejus Dogelis (1715–1760), leisdamas savo veikalą Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae Vilniaus pijorų spaustuvėj, nusprendė pats būt ir korektorium.

Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktų. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Podex Diplomaticus“. (p. 123)

Tiesiog klasika! Regis, visas blusas išgaudei, o dramblio ir nepastebėjai. Korektūra dalykas rimtas, reikia antrų akių.

2011-04-06

(174) Dėl juoko: nominantas

2011-04-01T11:17:00.002+03:00

Šios dienos Šiaurės Atėnų numery perskaičiau red aktorės G.K. skiltį ir sužinojau esąs kartu su Algirdu Davidavičium ir Nikodemu nominuotas savaitraščio premijai:

2. Už nepragmatišką, nenuperkamą, kūrybiškesnį už pačią literatūrą http://virginijusg.blogspot.com – Virginijus Gasiliūnas.
[...]
Nominantai redakcijoje gali atsiimti vyr. redaktorės numegztus šalikus ir autorinį rankų darbo kaklaraištį. (p. 12)

Mieloji Giedre, nenuperkamo nepapirksi! Paulius Tolvaiša miręs.

(173) Poezijos diena: jau vakaras, jau tuoj ir dvylikta

2011-03-21T22:53:00.003+02:00

Šįmet tarptautinė poezijos diena Rašytojų klube buvo paminėta Antano A. Jonyno poezijos skaitymais. Pradėdamas vakarą, poetas prisiminė paties versto Goethės Fausto „Prologo teatre“ žodžius, priskirtus Komikui:

Jaunystės reikia, mielas drauge, tik tada,
Kada prispaudžia priešas mūšy,
Tada, kai su netramdoma aistra
Prie tavo kaklo glaudžiasi meilužė,
Tada, kai tu eini lenkčių,
Ir nugalėt varžovą reikia,
Arba kai siautėji lig paryčių,
Geri ir lėbauji be saiko,
Bet tam, kad meiliai virpintum stygas
Ir melodingą skambesį išgautum,
Kad pasirinkęs temą, į lankas
Protu nebesuvaldomas nenukeliautum,
Kaip tik praverčia patirtis visa,
Juk reikia laiko, kad pasiektum tobulumo,
O kad senatvėj suvaikėjam – netiesa,
Tiktai pamatom, kokie visad buvom.

VU Botanikos sodas, 2005-05-05

Ir tos eilutės iškart prišaukė žodžių junginį Poeto senatvė – taip pradžioj vadinos A.A.J. sonetų vainikas, vėliau pervadintas į Paskutines dienas Itakėje (išleido „Tyto alba“ 2007-ais; kaip antrasis knygos autorius įvardintinas dailininkas Mikalojus Vilutis).

Audioarchyve tupi du šio sonetų vainiko audiovariantai – pirmasis įrašytas Bernardinų bažnyčioj, Juliui Žėkui įsiterpiant, sujungiant vainiko dalis lūpinės armonikėlės garsais (įrašas buvo transliuotas per Lietuvos radiją 2003-06-01 laidoj „Literatūros akiračiai“; tais metais A.A.J. tapo Poezijos pavasario laureatu).
Kitas įrašas padarytas 2008-03-12 LRS bibliotekoj ir paskelbtas CD Poezija ir balsas 2008. Šito ir siūlau pasiklausyt besibaigiant poezijos dienai; pasibaigus šitai, prasidėjus kitai ar dar kitkitai dienai. Mano supratimu, nepriklausomai nuo dienos gražu.

(172) Pro memoria: Remio ir Šamano balsai

2011-03-11T09:58:00.004+02:00

Lygiai prieš ketverius metus žuvo Remigijus Audiejaitis ir Mantas Gimžauskas.
Iš audioarchyvo ištraukiau du įrašus, kuriuos kai kam gal bus įdomu išgirst.
Remio dainavimų su Domu Razausku turiu daug, tai ir nerankiojau; čia yra tas vienintelis, kur Remis skaito savo haiku; įrašyta 2003-12-05 kavinėj „Afrika“ (kas dabar ten, net nebežinau; įrašyta CDžiui Nevykėlių balsai, I):

Šamano skaitymai įrašyti per „Placdarmą“, 2003-08-09:

(171) Sovietmetis: 1970-ieji ir Beckettas

2011-03-07T16:37:00.004+02:00

Prae scriptum. Tai tik šiaip faktų fiksacija, neturinti didesnės reikšmės. Argi jau taip svarbu, kad va vienąkart kas nors buvo suvaidinta mėgėjiškam teatre, kad buvo susuktas mėgėjiškas filmas? Vis tiek kultūros kanonas lieka stabilus, be įbrėžimų. Stūksančios uolos ir apačioj besimėtantys akmenys.

1969-ais Samuelis Beckettas tapo Nobelio premijos laureatu. Tais pat metais Nemune (nr. 3, p. 26–29) buvo išspausdinta Dovydo Judelevičiaus išversta jo pjesė Paskutinė Krepo juosta (pastatyta lietuviškai tik 1988) – pirmoji Becketto publikacija lietuviškai (?).
1970-ais pirmam Kultūros barų numery, atvertam įklija su Stanislavos Gedvilaitės jubiliejiniu kilimu (žr. atvaizdą viršuj; Lenino 100-osios gimimo metinės), p. 51–52, – antroji Becketto publikacija – irgi D.J. išverstas Vaidinimas be žodžių I: Pantomima vienam aktoriui (Acte sans paroles I). Po gero mėnesio jį Vilniaus dailės instituto Koridoriaus teatre pastatė dailininkas, poetas, dramaturgas, aktorius, režisierius Arvydas Ambrasas (1947-11-03–1970-10-14). Žmogų vaidino Mečislovas Ščepavičius; trukmė apie 40 min.; parodytas, regis, tik kartą. Pirmasis Becketto vaidinimas Lietuvoj (?).
1972-ų pabaigoj Jaunimteatrio aktorius ir kino mėgėjas Rimgaudas Karvelis sukūrė 10 min. filmą pagal tą spektaklį, titruose kaip režisierių palikdamas a.a. A.A., pats įsivardindamas kaip rež.-operatorius. Vaidino tas pats M.Š. Rodytas mėgėjų festivaliuose Estijoj ir Lenkijoj; su perkūnsargiu – pradžioj pridėjus vaizdų iš „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ gyvenimo. Išliko. Pirmasis ir vienintelis lietuvių padarytas filmas pagal Beckettą (?).

Arvydo Ambraso piešinys

Post scriptum. Pasiskaitę lenkiškai ar rusiškai Becketto, Ionesco ir kitų absurdistų, XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj VDI studentai Arvydas Ambrasas su Regimantu Midvikiu sukūrė antipjesių trilogiją Duobė, Maratonas ir Pirmadienio popietė (išspausdinta tik 2009). Vaidinta VDI koridoriuj, kaip tada būdavo mėgstama sakyt, mėgėjų. Kaskart – anšlagas. Prie pačių tekstų nebuvo kaip prikibti, bet rastas kitas būdas nutildyt kalbas apie gyvenimo absurdiškumą – 1971-ais paskutinįkart suvaidinta visa trilogija ir, atitinkamoms personoms atitinkamai įvertintus, Koridoriaus teatro veikla užraukta. Nes, pasak Arvydo Šaltenio, „[t]ai buvo ir rezistencija, ir drąsus judesys Laisvės link“ (Žeme, nepalik mūsų: Poezija. Dramos. Prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė ir Rita Juodelienė, 2009, p. 247).
Ir kaip neprisiminsi kitos trilogijos – Marcinkevičiaus Mindaugo, Mažvydo, Katedros, – kuri vaidinta valstybiniam teatre, profesionalų. Irgi anšlaginė. Bet kitokia (ne tik dėl to, kad viena absurdistinė, o kita poetinė). Pastaroji turi nepajudinamos uolos statusą mūsų kultūros kanone. Ar kas nors ryšis sugretint šių trilogijų žiūrovams siųstas žinias? – Всё познаёться в сравнении, – nieko banalesnio nepajėgiau sugalvot.

P.P.S. Verkiamai reikia patikslint ir papildyt str. apie A.A. lt.wikipedijoj. Baisiai reikia.

(170) Pavasariop: 2—3—4

2011-03-04T12:22:00.020+02:00

Ką žmogus darai išlindęs parūkyt?
(a) leisdamasis laiptais prisidegi cigaretę, nusileidęs pasuki kairėn ir sustoji prie šiukšliadėžės;
(b) peši dūmą ir galvoji: reiktų mest, bet kad neišeina; kitąkart skaičiuoji, kiek liko dienų iki atlyginimo; ir visokie kitokie niekai sukiojas galvoj;
(c) o kartais, regis, pasiseka išjungt protą, – va tada tiesiog žiūri, kaip tirpsta sniegas; nė velnio, vis tiek tik galvoj jis būtent tirpsta:

Pirmadienį būtų galima pradėt iš naujo. Bet kam? Gan.

P.S. Pirmadienį net ir norint nieko nebegalima pradėt; nebent – pabaigti. Baigiu.

(169) Visiškai tarp kitko: garsaus karvedžio jubiliejus artėja

2011-03-03T17:31:00.013+02:00

Beieškant estiško pašto ženklo, skirto šiųmetiniam surašymui, štai kokia istorijėlė susiklostė.

Kad Michailu pagal rusišką tradiciją vadinamas Barclay de Tolly gimė Pamūšy, Pakruojo rajone, žinom; žinom dar, kad pakrikštytas buvo Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioj.
Palaidotas mauzoliejuj Pietų Estijoj prie Jõgevestės.
Šįmet norintys galės minėt jo gimimo 250-metį (*1761-12-27, †1818-05-26 Įsrutyje).
Estai 2011-10-20 planuoja išleist pašto ženklą. Tikriausiai ir dar kas nors vyks.
O Lietuvoj ar kas bus? Toks Pakruojo dvaras stovi – tik minėk ir minėk visokius jubiliejus (deja, jokio renginių plano el. puslapy neradau).

Vaizdas: George Dawe (1781–1829), generolo feldmaršalo de Tolly portretas (1829; iš en.wikipedijos). Puškinas eilėrašty „Karvedys“ (1835) apie šį paveikslą yra rašęs:

Он писан во весь рост. Чело, как череп голый,
Высоко лоснится, и, мнится, залегла
Там грусть великая. Кругом - густая мгла;
За ним - военный стан. Спокойный и угрюмый,
Он, кажется, глядит с презрительною думой.
Свою ли точно мысль художник обнажил,
Когда он таковым его изобразил,
Или невольное то было вдохновенье, –
Но Доу дал ему такое выраженье.

(167.1) Apie surašymus: dar

2011-03-03T13:31:00.003+02:00

Suskaičiavęs siluetus Lietuvos pašto išleistam ženkle, mėginau paieškot: ar latviai ir estai taip pat išleido po pašto ženklą ta proga? Regis, ne.
Bet va pakeliui susirinko surašymų logotipai – EE, LT ir LV:

Kaip jūsų akimis? Man labiausiai patiko estų sprendimas – ir žmones, ir būstus gali įžvelgt; ir šiaip – nešabloniškai sudėliota.