(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-08-10

(881) Iš popieryno, xxxii: apie tekstasklaidą

Nežinau, kas ten išties tame Lietuvių kalbos institute vyksta, kokios perturbacijos, bet jei reiktų pasakyt vieną gerą dalyką – pasakyčiau, kad Ritos Miliūnaitės tvarkomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas yra tikrai prasmingas darbas. (Ir ne tik todėl, kad jo dėka žodis batauti net rusų–lietuvių kalbų žodynan pateko.) Reikia, privalu fiksuot, kaupt, sistemint. Tai bet kokio mokslo pamatas.
Šįryt el. paštu išsiunčiau vakarykštį radinį:
Naujažodis: tekstasklaida
Reikšmė: tekstų viešinimas tam tikru būdu [gal tiksliau: kokiu nors būdu?]
Vartosenos pavyzdys: Savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redaktorius Kornelijus Platelis: „Mes [t.y. savaitraštis] esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti.“
Šaltinis: „Misija: išsaugoti tekstų kultūrą“ [pokalbis apie kultūrinės spaudos tendencijas], Park@s, nr. 51, 2007-04, p. 1 (priedas prie: Literatūra ir menas, 2007-04-27).
Kita informacija: Sėkmės!
— Įdomus tas šiauliečių rengiamas Park@s buvo. O gal tebėr, gal tik nerandu, kur jis pasidėjo? (Vigmantas Butkus, vienas iš aktyviųjų mėnraščio bendradarbių, turėtų viską žinot, gal komentaru atsilieps.) O Šiauliuos – išleidus 50 Parko numerių – surengtas pokalbis, kuriame Kornelijaus P. naujažodį sužvejojau, dabar skaitant keletą mintigalių prišaukė.
Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s“ nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti. (p. 3)
Teisybė, kol ėjo su Šiaulių kraštu – neskaitydavau, tik dėl tų pakurų nesinorėtų sutikt – ir jų reikia, todėl labai džiaugiuos, kad Literatūra ir menas spausdinamas ant „gamtai draugiško popieriaus“ (nors kažkaip keistai tas apibūdinimas skamba), o va Nemunas, turiu pasakyt, labai blogai dega, ir perdengt nokinamų pomidorų sluoksniams netinkamas, bent taip atrodo.
Jei jau apie LM užsiminiau, visiškai pritariu Alvydui Šlepikui:
Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą. (p. 1)
Na, dėl stebuklingų dėmenų – vargu ar jų visad reiktų jų norėti, bet kad pradžioj ir tik vienas – labai gerai: tai ir būna vienintelis eilėraštis, kurį – atvirai šnekant – išties perskaitai nepaisydamas autoriaus pavardės. Poezijos publikacijas dažniausiai perbėgi, tik retkarčiais stabtelėdamas prie kokio konkretaus eilėraščio.
Ir Herkaus Kunčiaus pasvarstymų baigiamasis akcentas teisingas:
Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyt įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis [Bronius Maigys], 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio [= Černiachovsko psichiatrinėj] ligoninėj, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis [= Piotrovskis] sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu. (p. 3) — [Apie tai pasvarstyta po trejų metų rašytam tekste: H.K., „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 2–7.]
Skaitydamas samprotavimus, esą trūksta autorių, sunku priprašyt galinčių ką nors parašyti todėl, kad kultūriniai leidiniai nepajėgūs mokėt bent kiek padoresnių honorarų, vis pagalvoju: arba honorarai turi būt dideli, arba tikrai turi norėt parašyti; honorarai dideli (bent jau 100 eurų į sąskaitą už straipsnį) vargu ar įsivaizduojamoj ateity bus, lieka tas noras – norėt tai noris, bet kad tingis rašyt, va kur šuo pakastas. Kad sąžinė per daug negraužtų ką nors pabaksnoji be įsipareigojimo, ir toliau sau durnių volioji. Ir nešokinėji trečią nakties prakaito išpiltas – nesisapnuoja, kad be tavo rašalų lietuvių kultūra bedugnėn garma.
(Tinklaraštis – irgi ne žiniasklaidos, o tekstasklaidos priemonė. Nors Inga greičiausiai parašys, kad turėtų būt tekstosklaidos.)

6 komentarai:

  1. Iš kur tokia keista prielaida, kad turėtų būti tekstosklaida? Kaip tik atvirkščiai – pagal taisyklę (kurios daugelis dūrinių nesilaiko ir teisingai daro) ir turi būti tesktasklaida, bet... žiniosklaida.

    Taisyklė tokia: sudurtinio daiktavardžio jungiamasis balsis sutampa su pirmo dėmes kamiengaliu, kuris nustatomas pagal dgs. naudininką. Taigi vyr. g. daiktavardžių (tekstams) jungiamasis balsis yra a (tekstasklaida), o mot. g. (žinioms) – o (žiniosklaida).

    Laikantis šios taisyklės buldozerinio norminimo laikais, pavyzdžiui, buvo įkyriai peršama forma darbavietė vietoj darbovietės, bet nieko iš to neišėjo. Dabar niekas nebesiardo: kaip nusistovi, taip ir gerai, žiniasklaidos, rodos, niekas nebandė taisyti. Be to, pripažįstamas analogijos veiksnys (kalbotyra, tai ir miškotyra ir t.t.)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ta keista prielaida prisiminus (kažkodėl) menotyrą.
      Ačiū, Inga, kad priminėt: svarbiau ne taisyklės, o kaip kalbos vartotojai laikui bėgant nusprendžia. Atsimenu, kažkur šičia rašiau apie pasaulėžiūrą-pasauliožiūrą ar kaip ten dar; ir su sugalvota šiukšliotyra, regis, kažkas negerai buvo (va čia). Šiukšliotyros „studija“ iš praeito mėnesio Juodkrantės tik galvoj, gal subaksnosiu :)

      Panaikinti
  2. Ingai: Šiandien bibliotekon atkeliavo Gimtosios kalbos liepos numeris. Perskaičiau Pupkio straipsnį apie Stasį Stonkų (žinojau, kad rašo, ir pas mus buvo medžiagos rinkt). Labai pagirt ir redaktorę, ir vyr. redaktorę noriu už tai, kas parašyta viršelio 4-am puslapy:
    Lietuvių kalbos institutas išleido Birutės Vanagienės „Šiaurės vakarų žemaičių žodyną“ [dvitomį – patikslinu nematantiems vaizdo šalia teksto]. Knyga išleista Vytauto Vanago lėšomis.
    Už tą antrą sakinį. (Nes negražiai maniau, kad jį bus linksta nutylėt.) Esu rašęs apie a.a. Birutę; išleist šitąjį jos parengtą žodyną buvo paskutinis rimtas Vytauto rūpestis (visa kita jau sutvarkė – biblioteka ir rankraščiai perduoti Institutui). Ir nežinia, ar tik džiaugtis reiktų, kad pagaliau tas žodynas išleistas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisybės dėlei tenka pasakyti, kad redaktorė prie to sakinio neprisidėjo :) Taigi visa padėka – vyr. redaktorei.

      O dar grįžtant prie Miliūnaitės naujažodyno, tai, pamaniau, neblogas šaltinis jam būtų –vg– tinklaraštis. Ir šitame įraše yra mintigalis (ne pirmą kartą regimas), dar prisimenu: visaskaitys, visaskaitystė... Perskaičius viską nuo pradžių prisirinktų nemaža krūva ne blogesnių už batauti.

      Panaikinti
    2. Na, kas kam priklauso – atsirinksit, pasidalinsit, tai jau nebe mano reikalas :)
      Nustebau: negi mintigalis – naujažodis? Niekad nebuvau pagalvojęs. Yra plyta ir yra plytgalis, iš plytų mūrijamas namas, o iš plytgalių tik kokia pašiūrė. Yra mintis ir yra mintigalis; iš minčių renčiamas rimtas tekstas, o iš mintigalių tik tinklaraščio įrašas gali būt sudurstytas.
      Gal kiti ir ne blogesni [darybos prasme?] už batauti, bet šitas žodis dėl kitų priežasčių brangus – nes malonumą teikiantį veiksmą įvardija.

      Panaikinti
  3. „Park@s“, Virginijau, deja, jau senokai A † A.

    AtsakytiPanaikinti